Nepavykęs pasikėsinimas

Terorizmas – vienas svarbesnių Sovietų Sąjungos ginklų per visą jos egzistavimo istoriją. „Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos“, – sakė Stalinas. Sovietų Sąjungos vadovas terorizmo vėzdu švaistėsi beatodairiškai (ir šalies viduje, ir užsienyje), tačiau pats to vėzdo išvengė. Ne taip paprasta buvo prie Stalino prieiti – žinome, kokios jėgos jį saugojo.

Ir vis dėlto keista, kad kai kurios valstybės, pavyzdžiui, nacistinė Vokietija tik karo pabaigoje pabandė jį nužudyti. O juk buvo manoma, kad Sovietų Sąjunga nesubyra tiktai dėl  geležinės Stalino rankos. Žinome, kas vyko Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties. O jeigu Stalinas būtų buvęs dingęs, sakykime, 1942-aisiais? Kova dėl valdžios Kremliuje vargu ar nebūtų atsiliepusi imperijos kovinei dvasiai, didele dalimi paremtai baime, visuotiniu sekimu, žiauriausia cenzūra.

Tačiau buvo taip, kaip buvo. Stalinas mirė savo mirtimi (yra ir kitokių versijų), nors, remiantis kai kuriais šaltiniais, nacistinė Vokietija vis dėlto bandė Staliną likviduoti 1944-aisiais, kai Hitleris karą jau buvo pralaimėjęs.

„Cepelinas“ – taip vadinosi sudėtinga nacistų operacija, kuria buvo siekiama sunaikinti Josifą Staliną. Sumanyta ji buvo 1944 m. liepos mėnesį. Vokiečių karinis transporto lėktuvas turėjo nusileisti maždaug už šimto kilometrų nuo Maskvos, išlaipinti agentą žudiką, buvusį sovietų karininką slapyvardžiu Tavrinas, patekusį vokiečiams į nelaisvę ir sutikusį su jais bendradarbiauti. Kelis mėnesius jis buvo rengiamas šiai operacijai, turėjo specialų ginklą, jam buvo priskirta pagalbininkė radistė Šilova (prieš pat operaciją jie susituokė), buvo numatytas ir atsitraukimo planas.

Pirmiausia numatomame agentų nusileidimo rajone, tarp Smolensko ir Maskvos, buvo atlikta žvalgyba, su parašiutais išmetus ginkluotą grupę. Kai jų radistas į centrą pranešė, kad viskas gerai, naktį iš rugsėjo 5-osios į 6-ąją iš Latvijos teritorijos pakilo keturių variklių „Ardo“ lėktuvas su Tavrinu ir Šilova bei su jiems skirtu motociklu. Besileidžiantis lėktuvas pateko į zenitinę ugnį. Tačiau vėl sėkmingai pakilo ir nuskrido atsarginės nusileidimo vietos link, netoli Karmanovo kaimo, į rytus nuo Smolensko. Antrą kartą leisdamasis lėktuvas sparnu užkliudė medį ir užsiliepsnojo.

Majoras Tavrinas ir jaunesnioji leitenantė Šilova sėdo ant motociklo ir leidosi Maskvos link, o šeši sudužusio lėktuvo įgulos nariai pėsti patraukė į Vakarus, fronto link. Jie vilkėjo vokiška uniforma, buvo ginkluoti, turėjo žemėlapį ir rusiškų pinigų. Jų likimas nežinomas. Tavrinas ir Šiluva buvo sulaikyti.

Buvęs vokiečių lakūnas P. Štalis knygoje „KG 200. Kaip tai atsitiko“ apie šį įvykį rašo: „Rusai jau ketino grąžinti dokumentus ir kariškius su motociklu praleisti, tačiau majoras tuo metu ištarė lemtingą frazę: „Gal galima greičiau? Mes visą naktį keliavome!“ Patrulis sukluso. Neseniai buvo liovęsis smarkus lietus, o kariškių drabužiai ir motociklas – beveik sausi. Kareivis paskelbė aliarmą, ir tuo operacija „Cepelinas“ gėdingai baigėsi.“

Motocikle buvo rasta keturių ordinų knygelės, penki ordinai, du medaliai, Sovietų Sąjungos didvyrio aukso žvaigždė ir gvardietiškas ženklelis, įvairių dokumentų, išduotų Tavrino vardu, 428 400 rublių, 116 antspaudų, 7 pistoletai, du medžiokliniai šautuvai, penkios granatos, mina ir daug šovinių. Saugumiečiams Tavrinas prisistatė kaip 1-ojo Pabaltijo fronto 39-osios armijos „Smeršo“ kontržvalgybos skyriaus vado pavaduotojas. („Smeršas“ – sovietų karinė saugumo ir kontržvalgybos tarnyba, sumanyta paties Stalino. Pavadinimas atspindi SSRS populiarų karo metais šūkį „Smertj špionam!“ – „Mirtis šnipams!“)

Tavrinas 1932 metais dirbo Saratove, išeikvojo 1300 rublių, buvo suimtas, iki teismo iš kalėjimo pabėgo. 1934 ir 1936 metais turėjo reikalų su teisingumo organais ir taip pat nuo jų pabėgo. 1939 metais Šilovo pavardę pakeitė į Tavrino ir buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Iš Kalinino fronto pas vokiečius perbėgo tada, kai paaiškėjo, kad karinė vyriausybė žino tikrąją jo pavardę. Supratęs, kad už tai nebus paglostytas, pasirinko karo belaisvio dalią. Tai atsitiko 1942 m. gegužės 30 dieną.

Buvo laikomas įvairiose karo belaisvių stovyklose okupuotoje SSRS teritorijoje, o 1943 m. birželio mėnesį už bandymą pabėgti atsidūrė Vienos kalėjime. Čia jam ir buvo pasiūlyta bendradarbiauti su vokiečių žvalgyba. Prasidėjo parengiamieji darbai teroristinei veiklai Maskvoje įgyvendinti. Pagrindinis tikslas – nužudyti Staliną. Jeigu pasitaikytų galimybė – ir Molotovą, Beriją, Kaganovičių. Vokiečiai žinojo, kad šie veikėjai, ypač Stalinas, važinėja šarvuotais automobiliais, todėl jam buvo patikėtas specialus aparatas „pancerknake“ su didelę pramušamąją jėgą turinčiais padegamaisiais šoviniais. „Pancerknake“ – tai nedidelis vamzdis, kuris odiniais dirželiais pritvirtinamas prie dešiniosios rankos, lengvai paslepiamas palto rankovėje. Vamzdyje esantis reaktyvinis šovinys paleidžiamas nuo laidu sujungtos baterijos, paslėptos kišenėje. Tavrinas treniruodamasis išbandė „pancerknakės“ galią: šovinys pramušdavo 45 mm plieninį šarvą. Jeigu jam būtų pavykę kokioje konferencijoje ar mitinge priartėti prie Stalino, šaudęs jis būtų iš pistoleto užnuodytomis sprogstamosiomis kulkomis.

Maskvoje teroristas turėjo legalizuotis. Tam reikalui jam būtų pakakę rusiškų rublių, asmens dokumentų, ordinų ir medalių. Vokiečiai Šilovą-Tavriną norėjo į Maskvą permesti kaip karo invalidą ir siūlė atlikti chirurginę operaciją. Jam buvo žadama, įvykdžius užduotį, dirbtinį suluošinimą chirurginiu būdu panaikinti. Šilovas-Tavrinas nesutiko – jis tik leido chirurginiu būdu padaryti sužeidimų imitacijas pilvo srityje ir ant rankos.

Teroristo rengėjai jį mokė užmegzti pažintis su Kremliaus mašininkėmis, stenografistėmis, medicinos seserimis. Nevengti net lytinių santykių. Per tokias pažintis galima daug sužinoti apie aukštų Maskvos vadovų buvimo vietą, jų judėjimą, dalyvavimą įvairiuose renginiuose.

Parengiamuoju laikotarpiu Šilovas-Tavrinas bendravo su buvusiu VKP(b) Maskvos komiteto sekretoriumi Georgijumi Žilenkovu, kuris, būdamas 24-osios armijos karinės tarybos nariu, pateko į vokiečių nelaisvę ir aktyviai veikė vokiečių žvalgybos vadovaujamas. Būtent Žilenkovas Šilovą-Tavriną ir rekomendavo teroristinei veiklai Maskvoje. Šis buvęs partinis veikėjas varė antitarybinę propagandą tarp rusų belaisvių, parašė brošiūrą „Pirmoji karo diena Kremliuje“. Žilenkovas buvo „Rusų kabineto“ narys, artimiausias A. Vlasovo (buvusio Raudonosios armijos generolo) padėjėjas. Į šį A. Vlasovo vadovaujamą „kabinetą“ įėjo buvęs Leningrado universiteto profesorius Mačinskis, baltagvardiečiai emigrantai Ivanovas ir Sacharovas (vokiečių pakelti į generolus), buvęs Raudonosios armijos generolas Blagovieščenskis, technikos mokslų daktaras Kalmykovas ir kiti.

Šilovui-Tavrinui teko bendrauti su Skorceniu, vadovavusiu ir asmeniškai dalyvavusiu Musolinio pagrobimui iš anglų nelaisvės. Apie šią operaciją Skorcenis pats jam pasakojęs, raginęs veikti drąsiai ir ryžtingai, esą tai būtina sąlyga, norint įvykdyti užduotį ir išlikti gyvam.

Šilovas-Tavrinas nei užduotį įvykdė, nei išliko gyvas. Kurį laiką rusai vokiečių žvalgybą vedžiojo už nosies: jo žmona radistė perduodavo klaidingas žinias, esą Tavrinas sėkmingai įsikūrė, legalizavosi, užmezgė naudingas pažintis. O iš tiesų jie abu sėdėjo kalėjime kaip ypač pavojingi nusikaltėliai, tėvynės išdavikai. Sėdėjo ir laukė mirties bausmės – nieko kito tikėtis jie negalėjo – juk Stalinas dar buvo gyvas.

Reikia stebėtis – gyventi jiems buvo leista ilgai. Šilovas-Tavrinas sušaudytas tik 1952 m. kovo 28 dieną, o Adamčik-Šilova – tų pačių metų balandžio 2 dieną. Tokį sprendimą priėmė SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija, nedalyvaujant nei valstybės kaltintojui, nei advokatui.

Parengta pagal Vokietijos spaudos pranešimus

© 2011 „XXI amžius“