„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. birželio 22 d., Nr.6 (55)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Rusija nepaliks neprofesionaliai ištirtos Medininkų bylos politikos užribyje

Gintaras Visockas

Medininkų bylos tyrimo keistenybės – ne vien Lietuvos vidaus reikalas. Turiu pagrindo manyti, jog šią temą gali pradėti eskaluoti įtakinga Rusijos žiniasklaida. Jei taip atsitiktų, sukeltas triukšmas Lietuvai būtų itin nemalonus. Medininkų bylos tyrimo ypatumų narpliojimas rusiškoje žiniasklaidoje taptų skandalingas būtent dėl teisminių niuansų. Juk byloje įrodymų, kas konkrečiai nužudė mūsų pareigūnus, nėra. Juolab nėra nei tiesioginių, nei šalutinių įrodymų, jog šį nusikaltimą padarė kalėjimu iki gyvos galvos baudžiamas Konstantinas Michailovas-Nikulinas.

Žinoma, nereikia būti naiviems ir manyti, jog Rusija staiga panoro išsiaiškinti visą tiesą apie Medininkų skerdynes. Tikrąją tiesą ji seniai žino. Taip pat nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų, kad Rusijai staiga pagailo kalėjimu iki gyvos galvos teisiamo buvusio Latvijos omonininko. Esant reikalui, Rusija be mažiausios sąžinės graužaties aukojo saviškius tiek kartų, kiek to reikalaudavo geopolitiniai ar strateginiai Kremliaus tikslai. Taigi Rusijai šiuo konkrečiu atveju nereikia nieko kito, išskyrus priežastį, kad Lietuvą būtų galima šantažuoti kaip nedemokratišką, rusofobija sergančią valstybę. Ir šią galimybę Rusijai įteikiame mes patys, per dvidešimt metų nesugebėję profesionaliai išnarplioti Medininkų žudynių bylos bei atpirkimo ožiu pasirinkę buvusį omonininką, kuris turi užtektinai nepaneigiamų alibi.

Rusija niekad nepraleis progos įkąsti. O čia pasitaikė itin patogus momentas. Ir Rusija smogs. Iki šiol sutartinai tylėjusi rusiškoji žiniasklaida galų gale įsitikino, jog lietuviai neturi surinkę rimtų įkalčių apie šias žudynes. Ir dabar, matyt, rengia planus, kaip abejotinus lietuviškosios Temidės žingsnius demaskuoti tarptautinėje arenoje. Pirmasis toks bandymas nuskambėjo šių metų gegužės 25-ąją per vieną Sankt Peterburgo televizijos kanalą, kurį mato beveik visi stambieji Rusijos miestai. Toje laidoje dalyvavo ir Lietuvoje liūdnai pagarsėję veikėjai: žurnalistas Aleksandras Nevzorovas ir buvęs Rygos OMON vadas Česlavas Mlynikas.

Be kita ko, tendencingą, antilietuvišką dokumentinį filmą apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius susukęs A. Nevzorovas Sankt Peterburgo televizijoje teigė žinąs, jog OMON eilinio milicininko K. Michailovo tikrai nebuvo Medininkuose. Tas A. Nevzorovo įsitikinimas pasirodė įtartinas: iš kur jis žinąs, kad Konstantino užpuolant Medininkus nebuvo? Į laidą paskambino ir buvęs Rygos OMON karininkas Aleksandras Kuzminas, kartu su Č. Mlyniku buvęs Vilniuje 1991-ųjų liepos 30-ąją, Medininkų žudynių išvakarėse. Tas pats, kuris niekad nėra sakęs, kad Medininkus puolė būtent rygiečiai ir kurio lietuviškoji Temidė kažkodėl nepanoro apklausti.

Žodžiu, Sankt Peterburgo televizijoje surengta diskusija turėjo daug įvairių niuansų. Tačiau svarbiausia diskusijos išvada buvo ta, kad  reikia nuspręsti, kaip elgtis su buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis, kurios nejaučia Rusijai nei dėkingumo, nei pagarbos, nei nostalgijos. Laidos metu buvo pateikti neseniai vykdytos apklausos rezultatai: beveik 57 proc. apklausoje dalyvavusiųjų rusų buvo nusiteikę, kad buvusias SSRS respublikas būtina bausti ekonominėmis sankcijomis. Dar 25 proc. apklausos dalyvių buvo nusiteikę žymiai griežčiau – reikalavo, jog Kremlius „antirusiškai nusiteikusių“ valstybių politikams ar verslininkams draustų įvažiuoti į Rusiją. Ir tik maždaug 18 proc. laidos dalyvių santūriai tvirtino, jog į antirusiškas nuotaikas Lietuvoje ar Ukrainoje nereikia reaguoti.

Laidoje būta ir racionalių, rimtų minčių. Tačiau čia pirmuoju smuiku vis dėlto griežė tie pašnekovai, kurie neslėpė antipatijų Baltijos valstybių nepriklausomybėms. Lietuvą jie įvardino kaip valstybę, fanatiškai nekenčiančią visko, kas rusiška. Ypač buvusių omonininkų. O Lietuvos teisėsauga, jų manymu, nykštukinė, turinti nesveikų  kompleksų, nes pamindama visas nekaltumo prezumpcijas griebia pirmąjį lengviausiai pasiekiamą omonininką ir, neturėdama įrodymų, teisia už žudynes pačia griežčiausia bausme. A. Nevzorovo ir Č. Mlyniko teigimu, Lietuvai visai nesvarbu, kaltas ar nekaltas tas niekur nesislapstęs omonininkas iš Rygos – demokratais apsimetantys lietuviai vadovaujasi tik viena nuostata: jei rusas ir dar omonininkas, tai ir kaltas. Būtent šie du debatų dalyviai aršiausiai reikalavo, kad Kremlius imtųsi kur kas drąsiau ir ryžtingiau bausti kaimynes, kurios ignoruoja Rusijos interesus. Jie taip pat reikalavo, jog Kremlius savo buvusius kariškius bei omonininkus gintų visur, visada ir visomis aplinkybėmis.

Liūdniausia, kad šiuose rusiškuose priekaištuose esama tiesos. Lietuviškoji Temidė neturi įrodymų, jog Medininkų pareigūnus žudė būtent omonininkas K. Michailovas-Nikulinas. Todėl čia – silpnoji mūsų vieta, mūsų Achilo kulnas. Tokio pobūdžio laidų Rusijoje gali padaugėti. Ir jose greičiausiai bus atidžiai nagrinėjamas Medinininkų bylos tyrimas. Ar Lietuva pasirengusi atsakyti į nepatogius klausimus, kokiais konkrečiais įrodymais remdamiesi mes teisiame K. Michailovą?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija