„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. lapkričio 23 d., Nr.11 (60)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Amerikiečių žurnalisto Nikolaso Danilofo nuotykiai Maskvoje

Gintaras Visockas

Amerikiečių žurnalistas Nikolas Danilofas 1986-aisiais buvo tapęs svarbia figūra žvalgybinėse intrigose. Maskvoje tais metais jį areštavo KGB agentai, ir šis sufabrikuotas areštas vos nesužlugdė garsiojo tuometinių prezidentų Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo susitikimo Islandijoje.

Žurnalistas N. Danilofas atstovavo vienam amerikiečių laikraščiui. Jis turėjo oficialią Maskvos akreditaciją. Taigi, Rusijoje žurnalistu dirbo oficialiai, legaliai, nepažeisdamas jokių tuo metu galiojusių Sovietų Sąjungos įstatymų. KGB darbuotojai jį sulaikė 1986-ųjų rugpjūčio 30-ąją, lygiai po savaitės, kai Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai Amerikoje sučiupo KGB darbuotoją Genadijų Zacharovą, turėjusį diplomatinę Jungtinių Tautų Organizacijos darbuotojo akreditaciją.

Kodėl buvo sulaikytas amerikiečių žurnalistas? Tą lemtingąją dieną jis Maskvoje netoli savo buto susitiko su pažįstamu rusu, kuris perdavė paketą su neva kai kurių straipsnių iškarpomis. Bet iš tiesų žurnalistui perduotame pakete buvo paslėptas smulkus Afganistano žemėlapis su žinybiniu antspaudu „Slaptai“. Žemėlapyje buvo tiksliai užfiksuotos rusų karinių objektų koordinatės. Be to, pakete buvo ir 26 rusų kariškių, tarnaujančių Afganistane, greičiausia priklausančių sovietų karinei žvalgybai GRU, nuotraukos. Kai tik minėtasis paketas atsidūrė amerikiečių žurnalisto rankose, iš netoliese stovėjusio autobuso iššoko aštuoni KGB darbuotojai civiliais drabužiais ir N. Danilofui užlaužė rankas.

Tuometinis SSRS lyderis M. Gorbačiovas viešai pavadino žurnalistą „šnipu, kuris sugautas nusikaltimo vietoje su akivaizdžiausiais įkalčiais“. Pats žurnalistas kategoriškai neigė jam inkriminuojamus nusikaltimus, o Vašingtono politikai pareiškė, kad N. Danilofo sulaikymas Maskvoje – „tipiškas rusų elgesys gaudant įkaitus“.

Oficialusis Kremlius čia pat pasiūlė amerikiečiams keistis šnipais. Amerika atkirto, jog „pasikeitimo šnipais“ nebus, kadangi N. Danilofas – viso labo žurnalistas, o ne žvalgybininkas. Tada oficialioji Maskva pareiškė turinti įrodymų, jog minėtasis žurnalistas turėjo ryšių su JAV ambasados Maskvoje darbuotoju Polu M. Stombau, 1985 metais išsiųstu iš SSRS dėl „elgesio, nesuderinamo su diplomatine veikla“.

Oficialūs SSRS lyderiai taip pat tvirtino, esą žurnalistas N. Danilofas palaikė ryšius su kitu iš šalies išvytu Amerikos ambasados Maskvoje darbuotoju Muratu Natirbofu. KGB vadovybė išvytąjį M. Natirbofą viešai vadino „CŽV agentūros Sovietų Sąjungoje vadovu ir koordinatoriumi“.

Žurnalistas N. Danilofas rusiškame kalėjime praleido iš viso 13 parų. Po to jį išsiuntė į Ameriką. Amerikiečiai iš nelaisvės maždaug tuo pat metu paleido suimtąjį KGB karininką G. Zacharovą. JAV prezidentas R. Reiganas nesiliovė tvirtinęs, jog JTO struktūrose rusai turi infiltravę net 25 aukšto rango agentus, dirbančius prisidengus diplomatinės neliečiamybės dokumentais. Kai kurie amerikiečių šaltiniai vis dėlto mano, kad tiek daug rusai neturėjo inkorporavę KGB agentų į oficialias JTO struktūras. Rusai tvirtino, jog Jungtinėse Tautose neturi nė vieno savo slaptųjų tarnybų agento.

Incidentas dėl sulaikyto žurnalisto galutinai išspręstas 1986-ųjų rugsėjo 30 dieną, kai JAV ir SSRS pareiškė, jog aukščiausio lygio derybos tarp R. Reigano ir M. Gorbačiovo įvyks Islandijos sostinėje Reikjavike spalio 11–12 dienomis. Šį pranešimą oficialioji SSRS informacijos agentūra TASS paskelbė 9 valandą 50 minučių ryte. O maždaug tuo pat metu, tik keturiomis minutėmis vėliau, KGB darbuotojas G. Zacharovas Niujorko teismui pareiškė, jog neginčija jam inkriminuojamos veikos dėl špionažo.

Po šio pareiškimo Niujorko teisėjams „Aerofloto“ kompanijos lėktuvu G. Zacharovas išskrido į Maskvą. N. Danilofo skrydis atgal į Ameriką truko kiek ilgiau, nes jis buvo su keliomis tarpinėmis stotelėmis Europoje.

JAV prezidentas R. Reiganas šio įvykio niekad niekur neįvardino kaip „pasikeitimo šnipais, kadangi žurnalistas, amerikiečių teigimu, neturėjo nieko bendra su JAV slaptosiomis tarnybomis“, tačiau pasikeitimas šnipinėjimu apkaltintais asmenimis vis dėlto surengtas. Be to, Maskva tomis dienomis leido iš Sovietų Sąjungos išvykti ne tik žurnalistui N. Danilofui, bet ir keliems disidentams, tuo metu kalėjusiems sovietiniuose lageriuose.

Amerikos slaptųjų tarnybų analitikai spėja, jog KGB nusprendė vargšą N. Danilofą „pakišti“ dar 1984-aisiais, kai į oficialų žurnalisto ofisą atėjo vienas rusas, apsimetęs stačiatikių dvasininku, kuris pasiskundė Amerikos žurnalistui, kad Sovietų Sąjungos valdžia grubiai pažeidžia jo, kaip religingo žmogaus, teises. N. Danilofui šis vizitas pasirodė įtartinas. Vis dėlto žurnalistas nutarė perduoti Amerikos ambasadai vyriškio laišką.

Įdomu tai, kad 1985-aisiais minėtas stačiatikis į N. Danilofo pašto dėžutę įmetė dar vieną laišką. Voke aptiktas dar vienas vokas – su laišku, adresuotu tuometiniam Amerikos CŽV vadovui. Tačiau tai – dar ne viskas. Antrajame voke buvo paslėptas trečiasis vokas, kuriame rasta šiek tiek slaptos informacijos apie naujausią sovietų armijos ginkluotę.

1985-aisiais vasario mėnesį žurnalistą į svečius pasikvietė Amerikos ambasados Maskvoje vadovybė. Amerikos korespondentas buvo nuvestas į kambarį, apsaugotą nuo bet kokių nesankcionuotų pasiklausymų. JAV ambasados darbuotojas paprašė pasakyti jį aplankiusio stačiatikio vardą, pavardę ir nurodyti jo namų telefono numerį.

Po kelių mėnesių žurnalistas vėl pakviestas į JAV ambasadą Maskvoje. Pokalbis su ambasados darbuotoju ir vėl įvyko toje nuo pasiklausymų apsaugotoje patalpoje. Amerikos diplomatai pasakė N. Danilofui, kad jį aplankęs stačiatikis greičiausiai yra KGB agentas ir provokatorius. Būtina pastebėti, jog po šio slapto pokalbio iš SSRS išvytas JAV ambasados Maskvoje darbuotojas M. Stombau. Manoma, kad būtent ponas M. Stombau rinko duomenis apie minėtą „stačiatikį“ ir išsiaiškino apie galimus jo ryšius su KGB.

Kaip rusai sužinojo apie žurnalisto N. Danilofo ir CŽV darbuotojo M. Stombau slaptą pokalbį Amerikos ambasados Maskvoje patalpose? Tikslių duomenų nėra, tačiau galima spėti, jog išsiaiškinta pagal „laišką, adresuotą ponui M. Stombau“. Tuometinė KGB vadovybė nusprendė paskelbti kai kurias ištraukas iš minėto laiško savo spaudoje. „Pravdoje“ buvo cituojama: „Brangus ir gerbiamas drauge. Patvirtiname, kad laiškas, jūsų perduotas žurnalistui vasario 24-ąją, pasiekė adresatą. Mes labai vertiname jūsų bendradarbiavimą“.

Grįžęs į Ameriką žurnalistas N. Danilofas savo prisiminimuose prisipažino padaręs klaidą – jam derėjo to „stačiatikio“ laišką čia pat sudeginti, o jis nunešė į Amerikos ambasadą.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija