Dvasia įveikė imperijos tankus

Kun. Robertas Grigas

Kovoje dėl Nepriklausomybės visada aktyvi buvo ir katalikų bendruomenė bei jos dvasios vadovai kunigai. Daug jų dalyvavo Atgimime ir Sąjūdyje prikeliant tautą į laisvę. Tarp tų kunigų aktyviausi buvo Robertas Grigas, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Bronius Antanaitis, Pranciškus Račiūnas, Vaclovas Aliulis, Rokas Puzonas, Lionginas Kunevičius, Alfonsas Bulota ir kt. Šiandien spausdiname trijų kunigų mintis Sausio 13-osios 15-ųjų metinių proga.

Prisimenant 1991 metų sausio tragišką Lietuvos pergalę prieš agonijos apimtos sovietų imperijos smurtą, pirmiausia norisi ją vadinti žmoniškumo pergale. Dvasios pergale prieš ginkluotą jėgą. Dainos pergale prieš kulką. Geros valios žmonės visame pasaulyje intuityviai suprato, kad šis iki antgamtinio švytėjimo išgrynintas visos tautos perkeitimas kilniame laisvės ir tiesos siekyje yra reikšmingas visai žmonijai, ne vien Lietuvai. Todėl pasaulio akys tomis dienomis ir naktimis su viltimi, malda ir palaikymu buvo nukreiptos į Vilnių.

Tuo metu dirbau Kaišiadorių Katedroje vikaru. Stiprėjant sovietų agresijos nuojautai, žmonėms iš visos Lietuvos vykstant ginti pirmojo laisvai išrinkto mūsų parlamento, paprašiau savo vyskupo Juozapo Matulaičio leidimo važiuoti į sostinę, pas parlamento gynėjus. Bažnyčia pirmiausia pašaukta būti dvasinės karalystės kūrėja, tad politikoje dalyvauja su tam tikromis išlygomis, kiek reikalauja sąžinės ir dorovės gynimas. Tačiau pavergtose ir skriaudžiamose tautose, taip pat ir Lietuvoje, kunigai, kaip rodo istorija, niekad nenusišalindavo nuo Tėvynės laisvės bylos. Nes tai neatskiriamai siejasi ir su doru sąžinės pasirinkimu. Pasirinkimu būti gėrio ir teisingumo pusėje. Prisiminkime kunigus – knygnešių organizatorius, sukilėlių vadą kun. Antaną Mackevičių, partizanų kapelioną kun. Justiną Lelešių ar „Kronikos“ leidėjų ir platintojų indėlį. Tad ir mano atsiradimas parlamente buvo dėsninga Bažnyčios pozicijos tąsa.

Agresijos išvakarėse Aukščiausiosios Tarybos pirmojo aukšto fojė kartu su juodomis uniformomis apsirengusiais savanoriais, AT pirmininku Vytautu Landsbergiu, krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi išsirikiavę davėme priesaiką ginti Lietuvą, vykdyti tik jos teisėtos valdžios įsakymus ir nepasitraukti iš pareigos vietos, kad ir kas atsitiktų. Tai buvo pirmoji tokia priesaika mano gyvenime. Prievartinėje tarnyboje sovietų armijoje 1982-1984 metais viešai atsisakiau duoti priesaiką mūsų Tėvynės okupantams, už tai buvau paskirtas į tikrai katorginio darbo kuopą Kazachstane. Parlamente prisiekiau be ginklo rankoje: nors ir jaučiau tą vyrams suprantamą trauką prie savanorių susirankiotų įvairių savigynos priemonių, visgi nutariau, kad mano pareiga čionai yra kovoti kitokiomis – dvasinėmis priemonėmis.

Kiekvieną valandą sausio 11-ąją ir 12-ąją įtampa parlamente didėjo. Jaučiausi kaip karo kapelionas apgultoje tvirtovėje. Kartu su kunigais Jonu Boruta, Antanu Gražuliu, Algimantu Keina aukojome šv. Mišias prie parlamento susirinkusiems žmonėms, kalbėjomės su jais, giedojome. Nakties tamsą prie budinčių žmonių jūra supamų AT rūmų nušvietė liepsnojantys laužai, prie kurių žmonės dalijosi arbata, atsivežtais sumuštiniais, o, svarbiausia, bendro ryžto šiluma. Ugnys tamsoje dar labiau stiprino tą mistišką nuotaiką, apsiaustos, bet nieku gyvu nepasiduodančios pilies nuotaiką, apie kurią tomis dienomis Bernardas Brazdžionis iš JAV itin taikliai parašė: Gręžia dangų vilties ugnimi Lietuva...

Kai pasigirdo tankų ir automatų šūviai prie Televizijos bokšto, prie manęs priėjo parlamentaras Algirdas Patackas ir paprašė liekantiesiems parlamente suteikti Bažnyčios numatytą galimo masinio žmonių žuvimo atvejams generalinę absoliuciją (bendrąjį nuodėmių atleidimą, išrišimą). Prasidėjus kruvinai sovietų kariuomenės agresijai prieš beginklius žmones prie Lietuvos radijo pastato ir TV centro, likusiųjų parlamente laukė visiška nežinia. Atėjau su dujokauke per petį į parlamento salę. Visiems parlamentarams taip pat jau buvo išdalytos dujokaukės. Buvo mirtina tyla. Turbūt pirmąkart gyvenime pakilau į parlamento tribūną. Pasakiau, kad esu katalikų kunigas, pasiūliau mirties grėsmės akivaizdoje tikintiesiems apgailėti nuodėmes, širdyje susitaikyti su Dievu, o indiferentams ar netikintiesiems – irgi susikaupti ir pagal savo supratimą dvasioje atsisakyti padaryto blogio, stoti prieš egzistencinę ribą apvalytomis sielomis. Paskui suteikiau atleidimą, lotyniškai ir lietuviškai tardamas trumpąjį išrišimo tekstą. Visi didžiojoje AT posėdžių salėje buvę parlamentarai, pareigūnai priėmė šį aktą labai rimtai. Vieni pagarbiai stovėjo, palenkę galvas, kiti susikaupę sėdėjo suoluose ar priklaupė. Kadangi viskas buvo transliuojama į aikštę aplink rūmus, išrišimą girdėjo ir parlamentą supusios žmonių minios. Ten dalyvavusieji iki šios dienos man pasakoja, kad tai labai sustiprino jų ryžtą būti čia už Lietuvą iki galo, nesvarbu, koks jisai būtų. Ačiū Dievo meilei ir Marijos globai, kurios dauguma Tėvynės gynėjų tomis dvasinių grumtynių naktimis ištikimai šaukėsi. Netrukus iš Vyriausybės pastato atėjo atsiųstas žmogus ir taip pat paprašė kunigo – iš parlamento ten nuėjo kun. A.Keina.

Tikriausiai niekada neužmiršiu tos nežemiškos tarpusavio meilės, kuri 1991-ųjų sausį buvo užliejusi žmones Lietuvoje. Tokia pati nuotaika gaubė ir parlamente pasilikusius gynėjus. Drauge meldėmės, dalijomės kukliomis vaišėmis, drąsinome vieni kitus, kad ir kaip pakryptų šiuokart istorijos svarstyklės, mūsų pasirinkimas – neatšaukiamas. Po įtempto budėjimo naktų pervargus, AT narys advokatas Kazimieras Motieka pasiūlė savo kabinetą, kur buvo galima kelias valandas pamiegoti ant kėdžių. Atsimenu, ant parlamento laiptų Sausio 13-osios naktį mane pasigavo vieno laikraščio (berods Gimtojo krašto) korespondentas ir, prikišęs mikrofoną, sujaudintu balsu paklausė: Kunige, ar laimėsime? Atsakiau, kad svarbiausiąją, moralinę pergalę mes jau laimėjome, ir parodžiau žmonių jūrą prie parlamento. Tą buvimą išvien su Lietuva lemtingomis jai dienomis laikau sau ypatinga Dievo dovana. Kaip ir mums visiems. Toji nuskaidrintos būties patirtis kaip niekad reikalinga šiandien, kai vėl turime ginti Tėvynės laisvę nuo grėsmių, kylančių pirmiausia iš stebėtinai gajaus vergystės mentaliteto. Turime tęsti visų sąmoningų Lietuvos piliečių neginkluotą sukilimą prieš sovietizuotos teisėsaugos, korumpuotų ekonominių klanų ir neatsakingų politinių grupuočių savivalę. Tauri Nepriklausoma Lietuva turi įveikti ir vėl iš šešėlio mėginančią mus užvaldyti marionetinę LTSR. Dievas tepadeda mums tęsti Sausio 13-osios žygį į Šviesą!

© 2006 „XXI amžius“