|
Kartu saugokime Lietuvą
Mons. Alfonsas SVARINSKAS
Minime tragišką, bet didingą savo Tėvynės pergalę,
dvasios pergalę prieš materiją ir pyktį, žmones, šarvuotus malda,
giesma ir daina prieš sovietų tankus ir neapykantą.
Kaip ir per visą kruviną bolševikų okupaciją,
taip ir per Sausio 13-ąją prieš mus buvo Hamleto klausimas: žūti
ar būti? Ačiū Dievui ir Lietuvos kovotojams išlikome. Tvirtai
tikinti tauta apgynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Tiesa, dar
nevisiškai, nes ateityje mūsų laukia ilga kova už galutinę pergalę.
Lemiamoji kova jau prasideda.
Kaip gera per šventę prisiminti netolimą praeitį,
faktus ir detales, kurios laikui bėgant pamažu blėsta iš mūsų atminties.
O kiek išlieta prakaito, ašarų ir kraujo! O iš kitos pusės kiek
gauta Dievo malonių! Kiek sudėta aukų ant Laisvės aukuro! Laimė,
tą atmintiną Sausio 13-ąją turėjome ir gerų vadų, ir gerų kovotojų.
Kad Lietuvoje buvo užsienio korespondentų, kurie skubiai perdavė
pasauliui anas kruvinas žinias, ir laisvasis pasaulis jomis patikėjo.
Laimė, kad laisvajame pasaulyje buvo daug žmonių, valstybės veikėjų,
kurie stengėsi mums padėti, nes jei ne jie, tai vienas Dievas žino,
kaip būtų pasibaigusi Lietuvai anoji tragiška naktis. Už Sausio
13-osios pagalbą visi geros valios žmonės Lietuvoje yra dėkingi
Dievui ir visiems, kurie mus rėmė ir mums kritišką valandą padėjo.
Sausio 13-osios naktį visi geros valios žmonės,
nepaisant ideologinių ir religinių skirtumų, išlaikė gyvenimo išbandymą.
O dabar mes nebesugebame apginti tų idealų ir žuvusiųjų, kurie daugiausia
aukojosi dėl išlaisvinimo. Mes nesugebame apginti prof. Vytauto
Landsbergio antrosios Lietuvos Respublikos nepriklausomybės architekto.
Įvairūs durnių laivo nusikaltėliai, vadovaudamiesi Voltero patarimu:
šmeižk, šmeižk ir kas nors prilips, nuteikė prieš V.Landsbergį daugelį
Lietuvos marksizmu ir degtine išplautais smegenimis žmonių. Ir šie
šmeižtai plinta per žiniasklaidą ir universitetų auditorijas. O
inteligentai tyli baimė nepuošia žmonių, juo labiau inteligentų!
Visi Tėvynės išdavikai bijo viešumos. Tad pakelkime balsą! Sausio
13-oji įpareigoja ginti ir Tėvynę, ir vieniems kitus. Prisiminkime
gražų laikraščio Baltijos kelias kvietimą: Dieve, saugok mus,
kad mes saugotume vieni kitus, o visi kartu saugotumėm Lietuvą.
Išmokime protauti ir daryti išvadas: jei Maskva keikia ką nors,
yra geras žmogus, o jei giria išdavikas. Deja, šią gyvenimo patvirtintą
tiesą žino ne visi. Todėl inteligentai privalo tautą mokyti ir ginti
puolamuosius ar net pačią Lietuvą.
Penktadienių vakarais visais Lietuvos keliais
mašinomis skuba žmonės į kaimus.
Ar jie negalėtų savuosius, galbūt mažiau mokytus,
pamokyti, kad balsuoti už atėjūnus ar perėjūnus yra nusikaltimas
prieš Dievą ir tėvynę, nes nusikalstama antrajam didžiajam Dievo
įsakymui artimo meilei. Kiekvienas žmogus katalikas yra įpareigotas
kovoti su blogiu. O čia turime reikalą su blogio imperijos atstovais.
Laikas bėga greitai, tarsi vanduo Nemune. Daug
įvairių įvykių, ir jie greitai pasimiršta. Todėl siūlau dėmesingai
paskaityti dvi knygas: Vytauto Landsbergio Atpirkimas ir Landsbergis
aria. Šios knygos yra žmogaus, kuris ne tik dalyvavo Sausio 13-osios
įvykiuose, bet ir pats vadovavo pasipriešinimui. Iš pirmų lūpų sužinosite,
kas buvo kas. Perskaitę šias knygas ne tik atkursite praeitį savo
atmintyje, bet ir lengviau padarysite reikiamas išvadas ateičiai.
Dabartis akivaizdžiai liudija, kad Laisvės kova nebaigta, kad bolševikai
lipa ant Tautos altoriaus, kad dar reikės ilgus metus kovoti, kol
nusikratysime Blogio imperijos palikuonių. Kiekviena Sausio 13-oji
teįpareigoja visus dirbti ir kovoti už Tėvynės idealus.
Man Sausio 13-oji buvo svarbi ir tokia pasiliks
visam gyvenimui. To laiko įvykius praleidau Kaune. Dirbau Kauno
arkivyskupijos kurijoje kard. Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi.
Todėl išvykti į Vilnių negalėjau. Klausiausi radijo, televizijos
pranešimų ir stebėjau Kauno miesto gyvenimą. Buvo sutarta, kad sausio
13-ąją važiuosiu į Vilnių ir, kardinolo įgaliotas, pašventinsiu
Seimo rūmus. Deja, į Vilnių nebegalėjau nuvykti nepraleido rusų
karių postas.
Sausio 12 ir 13 dienomis į kuriją ateidavo nepažįstami
rusiškai kalbantys žmonės ir tvirtindavo, kad nori susitikti su
disidentais. Vienam jų pareiškiau, kad Lietuvoje nėra disidentų
jie Maskvoje. Matyt, svečiui nepatiko mano kalbos tonas, ir
jis per dantis iškošė: Jūs labai drąsus. Savo reikalams pakankamai,
- atsakiau.
Vakarais eidavau prie savivaldybės ir ten su susirinkusia
minia kalbėdavau rožinį. O nutilus Vilniaus radijui ir televizijai,
kalbėjau per radijo stotį savo kraštui ir užsieniui. Į anglų kalbą
vertė atvažiavusi iš užsienio profesorė L.Baškauskaitė. Savivaldybė
nakčiai buvo apstatyta įvairiausiomis darbo mašinomis ir sunkvežimiais.
Kiekvieną rytą žmonės išvažiuodavo į darbą, o vakare vėl sugrįždavo.
Iš rožinio kalbėjimo buvo galima jausti visų religinę ir lietuvišką
nuotaiką bei pasiryžimą laikytis iki pergalės.
Vakarais nuvažiuodavau į Sitkūnų ir Juragių radijo
stotis. Ten būdavo ir jaunimo, ir gražių, šviesių nuotaikų. Bet
ten buvo ir agentų, ir vagių. Sitkūnuose vienam raseiniškiui, atvažiavusiam
į budėjimą, pavogė mašiną. Buvo ir noro šias valandas paversti linksmu
festivaliu. Sausio 12 dienos vakare į senamiestį atvažiavo septynios
sovietų tanketės ir sustojo prie Nemuno kranto, šiek tiek toliau
nuo Vytauto bažnyčios. Kitą dieną vakarop jos nepastebimai dingo.
Laisvę laimėjom, bet išlaikyti nesugebėjom. Patys
matome, kas darosi Lietuvoje. Miškuose ir lageriuose netekome daug
kraujo ir protingų žmonių, inteligentų. Visi džiaugėmės laisve.
O bolševikai, pamatę, kad jų nesirengia bausti, kad daugelis, net
kunigų, kartoja jų mestą šūkį reikia atleisti, reikia dovanoti,
persitvarkė ir pradėjo puolimą prieš Lietuvą. Iš pradžių buvo pilni
baimės dėl savo nusikaltimų, atgailos nedarė ir nesirengia daryti.
Įdomi šalis ta Lietuva: pilna didžiausių nusikaltimų, o nusikaltėlių
nėra. Ir dabar ramūs: archyvai uždaryti ilgam. O gal ir naikinami?
Ir dabar vakarykščiai stengiasi sujaukti žmonių širdis ir protus,
sugriauti dorą. O valstybė be doros lyg namas be pamato.
Ačiū Dievui, kuris mus stiprino per visas ilgas
ir kruvinas okupacijos dienas. Ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie
kentėjo, kovojo ir žuvo. Ačiū ir visiems tiems, kurie ir dabar kovoja,
stengiasi nusikratyti okupantais ir okupacijos pasekmėmis.
Mieli Lietuvos žmonės, melskimės už visus žuvusiuosius
ir suluošintus. Tegul Dievas būna jiems ir mums gailestingas. Mes
nepadarėme visko, ką privalėjome padaryti ištverti, kovoti ir
laimėti.
Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė.
Su prasminga Sausio 13-ąja!
© 2006 XXI amžius
|
