Lietuvos Nepriklausomybės pašvaistė

Prieš penkiolika metų tragiškąją naktį įvykusi brutali agresija padarė tautą monolitinę, nenugalimą susitelkimu, pasiaukojimu, tvirtybės jėga. Nors ir beginklė, ji nugalėjo iki dantų šarvuotą slibiną – sovietinį imperializmą, tautų kalėjimo gniaužtus, sugriovė sovietinę „bastiliją“, įžiebė Laisvės žiburį. Tokios istorinės datos proga kreipėmės į keletą Lietuvos pašnekovų vieninteliu klausimu:

- Ką, jūsų akimis žiūrint, parodė 1991 m. sausio 13-osios nakties tragiški įvykiai Vilniuje, prie parlamento, Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastatų? Dabar, žvelgiant iš 15-os metų nuotolio?

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis Algimantas Daugirdas:

- Tai stebuklinga lietuvių tautos pergalė. Dievas buvo su mumis. Pasaulis negalėjo atsistebėti, kaip beginklė, susitelkusi tauta kovojo su klastinga jėga - komunistų karine mašina, kuri buvo įpratusi šluoti viską, kas gyva, nuo savo kelio. Ačiū Dievui, užspringo karinė mašina, suglumo net sadistai - sovietiniai kareiviai. Tą atmintiną naktį buvau prie parlamento kartu su 60-tūkstantine lietuvių tauta, glaudžiu žiedu juosusia mūsų valstybės širdį parlamentą. Niekas net negalvojo skirstytis, negalvojo apie mirtį. Mes buvome tokie stiprūs dvasia, kad priešas pabūgo. Amžina šlovė žuvusiesiems.

Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Gediminas Reutas:

- Tai mūsų galutinės pergalės naktis. Vėliau priešų žabangos jau buvo bedantės, beviltiškos iškreipti mūsų tautos žingsnius į nepriklausomybę. Lietuvių tauta atgavo savimonę, pasijuto visavertė pasaulio tautų bendrijoje. Mūsų valstybę pripažino pasaulio valstybės. Esame NATO, Europos Sąjungos nariais. Mūsų teritoriją saugo NATO karinės oro pajėgos. Ši data įtvirtino lietuvių tautos žygdarbį, susiklausymą, vienybę, nenumaldomą tikėjimą savo teisėtu reikalavimu būti nepriklausoma valstybe. Tokio pasiaukojimo karinė jėga nesitikėjo.

Man regis, tai atėjo iš mūsų valstybės pradžių pradžios. Nuo Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto laikų. Tikiu, kad lietuviai sukurs tvirtą, ekonomiškai stiprią valstybę. Ir mūsų kariai, reikalui esant, ją gins kaip sąmoningi piliečiai.

Kauno valstybinio dramos teatro aktorius Petras Venslovas:

- Tai mūsų tautos galutinė pergalė. Priešas buvo nugalėtas beginklės tautos. Tai stebuklinga pergalė! Mūsų žmonių tvirtumas tarsi milžiniška uola užtvėrė kelią karinės jėgos bangai. Klastingai, artėjant vidurnakčiui, priešas galvojo, kad tauta praras budrumą ir jų šarvuota jėga visus išvaikys, sutryps. Taip neįvyko. Mumyse pabudo milžino jėga, mūsų protėvių dvasia, 1831 ir 1863 metų sukilėlių ryžtas, knygnešystės gadynės kova, pagaliau dešimtmetį trukusi partizanų kova už Lietuvos Nepriklausomybę. Pasaulis žavėjosi, o priešas negalėjo suprasti, kaip jiems nepavyko nuslopinti laisvės troškulio. Tai lemtinga naktis, nulėmusi ir mūsų pusės amžiaus puoselėtą Nepriklausomybės viltį. Lenkiuosi tautai, jos didžiavyriams.

Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos pirmininko pavaduotojas Vaclovas Rajackas:

- Be jokių išlygų tai buvo Lietuvos pergalė. Lietuvos žmonių pasirinkimas buvo jau anksčiau išsakytas. Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą sudarė Lietuvos nepriklausomybės siekiantys parlamentarai. Tą naktį sprendėsi mūsų tautos likimas - Laisvės likimas. Be jokio šūvio buvo įveiktas ginkluotas priešininkas. Kareiviai suprato, kad šaudyti į beginklius žmones jau yra gėda. Jiems nepavyko Tbilisio, Jerevano scenarijus. Didžiuojuos, kad esu generolo Povilo Plechavičiaus šauktinis karys, pakviestas ginti Lietuvą dar 1944 m. vasario 16 d. Žinoma, tie, kurie žuvo už Lietuvos nepriklausomybę, visada bus minimi, pagerbiami, šlovinami. Tarp jų galėjo būti kiekvienas iš mūsų. Toji naktis parodė žmonių ištvermę, tikėjimą savo pergale. Dėkui užsienio žurnalistams, kurie savo vaizdo kameromis perdavė visus įvykius pasauliui. Maskva netikėjo savo akimis, matydama, kad pasaulis jau regi sovietų kariuomenės smurto kadrus prieš beginklius lietuvius. Toji naktis nulėmė mūsų laisvės bylą - tapome laisvi.

Kalbino Kazimieras Dobkevičius

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“