|
Neišdildomi prisiminimai
apie žuvusiųjų prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą
Kazimieras Dobkevičius
 |
|
Jonas Žemaitis-Vytautas
|
Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama,
kad ginti tėvynę garbinga pareiga. Europai einant vienijimosi
keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, tačiau jos idealams
paaukoję savo gyvybes partizanai Lietuvoje bus minimi ilgus amžius,
nors kai kas norėtų tą atmintį ištrinti. Partizanams nuolat prikišama,
kad jie pasirinko ginkluotą kovą, ir visai pamirštama, jog, raudonosios
armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes
bei civilių gyventojų žudymą, nesmurtinis pasipriešinimas vargu
ar buvo įmanomas. Gajus ir sovietmečio stereotipinis teiginys, kad
partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visa ikikarinės
valstybės valdymo sistema. Tačiau visuose, be išimties, partizanų
dokumentuose deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos
atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją,
jos valdymas būtų grindžiamas 1922 metų Konstitucija (nors šią tezę
kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis,
kad, nepripažinus 1938 metų Konstitucijos, bus nutrauktas valstybės
tęstinumas).
Pirmasis Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės knygos
Nužudytųjų prezidentas leidimas pasirodė prieš septynetą metų
1998-aisiais, o antrasis, žymiai papildytas, dienos šviesą išvydo
2005 metų pabaigoje. Būsimasis partizaninės kovos vadas Jonas Žemaitis
gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo
Jono Žemaičio šeimoje. 1929 metais baigė Karo mokyklą.Tarnavo įvairiuose
Lietuvos artilerijos daliniuose. Kpt.J. Žemaitis visada prisimindavo
tuometinio Generalinio štabo pulkininko S. Raštikio žodžius: Kiekvieno
karininko, vis vien, ar tikrosios tarnybos, ar atsargos, pirmutiniu
ir svarbiausiu rūpesčiu turi būti ne restoranas, ne kortos, ne baliai,
ne politika, bet drausmė, kariško mokslo pažanga, susiklausymas
ir tėvynės meilė. 1936 metais kpt. J.Žemaitis išvyko į Prancūzijos
artilerijos mokyklą. Aktyviai mokėsi prancūzų bei vokiečių kalbų.
Besimokydamas užsienyje, aplankė Belgiją, Italiją. Europoje tuo
metu tvenkėsi karo debesys. 1938 metų vasarą, baigęs mokslus Prancūzijoje,
J.Žemaitis sugrįžo į tėvynę. Jis buvo paskirtas pirmojo artilerijos
pulko skyriaus vadu. (Vienas įdomus faktas: Lietuvos kariuomenės
kareivių bibliotekose buvo beveik 100 tūkstančių knygų (Karys,
1938 m., Nr.15 16, p.444). Taigi mūsų kariai buvo labai apsiskaitę.)
Jau pirmomis sovietų okupacijos dienomis, 1940
metų vasarą, Lietuvos kariuomenė performuojama į 29-ąjį raudonosios
armijos šaulių korpusą. Lietuvos kariuomenė nustoja egzistuoti.
Iki metų pabaigos kaip nepatikimi į atsargą buvo paleisti beveik
100 karininkų, tarp jų generolai S.Raštikis, A.Gustaitis, S.Zaskevičius,
K.Sprangauskas, J.Barzda-Bradauskas, būsimieji partizanų vadai karininkai
A.Kazanas, D.Vaitelis, S.Taniškis, B.Kaletka, K.Liuberskis, D.Jėčys.
Kilus karui, 1941 m. birželio 22 d., vadinamojo
617-ojo pulko kariai, kuriame tarnavo kpt. J.Žemaitis, gavo įsakymą
trauktis į Sovietų Sąjungos gilumą. Pasinaudoję sąmyšiu, iki Valkininkų
likus porai kilometrų J.Žemaitis su 12-15 kareivių grupe atsiliko
nuo kolonos. Patyręs įvairių nuotykių, kpt. J.Žemaitis atsidūrė
savo tėviškėje, Žemaitijoje. 1941 metų gruodį J.Žemaičio šeimoje
gimė sūnelis, pagal šeimos tradiciją pakrikštytas Jonu Laimučiu.
1945 metų birželio pradžioje nuo areštų slapstęsis
J.Žemaitis atsisveikino su tėvais ir išėjo į partizanus. Pirmasis
jo naktinis žygis buvo panašus į manevrus. Lomose bolavo rūko tumulai,
į batų aulus plakėsi rasota žolė. Nuo šio momento J.Žemaitis partizanų
gretose kovojo daugiau nei aštuonerius metus.
Knygoje Žuvusiųjų prezidentas N.Gaškaitė-Žemaitienė,
remdamasi istoriniais faktais, aprašė J.Žemaičio partizaninės kovos
epizodus, bendravimą su ryšininkais, vadais.
Savo prisiminimus apie generolą J.Žemaitį-Vytautą
knygoje pasakoja legendinė generolo ryšininkė Nina Nausėdaitė (partizaninės
kovos dimisijos majorė, sklandytoja): Man teko pažinti daug taurių,
pasiaukojančių, neišdavusių tėvynei duotos priesaikos ir didvyriškai
žuvusių Lietuvos sūnų. Vienas iš tokių didvyrių Jonas Žemaitis.
Tai sumanus, šaltakraujo proto vadas, sugebėjęs daugelyje mūšių
rasti išeitį iš sunkiausių padėčių. Didelę nepataisomą žalą laisvės
kovai padarė J.Markulis-Erelis. Pogrindžiui tai buvo skaudžiausia
išdavystė. Kai buvau suimta, J.Žemaitis nekeitė nei slapyvardžio,
nei vadavietės. Esą pasakęs: Rasa ne iš tų, kurios išduoda, viskas
lieka kaip buvę. Man tai didžiausias atpildas ir pripažinimas,
nors apie tai sužinojau tik grįžusi iš katorgos.
Partizanų gailestingoji seselė Marijona Žiliūtė,
iki pat suėmimo gydžiusi bunkeryje J.Žemaitį, prisimena: J.Žemaitis
buvo mūsų pasididžiavimas. Jis taip vyriškai laikėsi teisme, nors
buvo labai išvargintas, bet nenusileido teisėjams nė per nago
juodymą. Visi žmonės jį mylėjo, niekas iš liudininkų blogo žodžio
nepasakė. Kartą, vaikštinėdamas miške, paglostė samanas ir pasakė:
jeigu jie žinotų, kad aš čia slapstausi, tai visas šio miško samanas
nurautų manęs beieškodami. M.Žiliūtė jau savo gyvenimo pabaigoje,
1994 m. spalio 13 d., niekaip nesutiko pasakyti gydytojo, su kuriuo
konsultuodavosi gydydama J.Žemaitį, pavardės. Ji manė, kad gali
pakenkti gydytojo artimiesiems. Partizanės priesaika galiojo iki
paskutinės gyvenimo valandos...
J.Žemaitį išdavė partizanas Juozas Palubeckas,
patikėjęs KGB pažadais. Į bunkerį, esantį Šimkaičių miške, buvo
paleistos dujos. Tik užmigdytas partizanų vadas buvo suimtas. Tai
įvyko 1953 m. gegužės 30 d. Jurbarko rajono Šimkaičių miške, 48
kvartale. Sunku buvo generolui J.Žemaičiui matyti ištisą išdavysčių
virtinę. Tardymo metu Vilniuje J.Žemaitį agitavo J.Kimštas-Žygūnas,
vienas artimiausių bendražygių, kuris taip neseniai piktinosi J.Markulio
išdavyste, o dabar pats tapo išdaviku. 1953 m. birželio 25-ąją,
21 val. 50 min. Maskvoje J.Žemaitį tardė pats KGB šefas L.Berija.
Protokolo neišliko. Pokalbis truko vieną valandą. Kitą dieną pats
L.Berija buvo suimtas. Teisme Lietuvoje J.Žemaitis sakė: Visus
pogrindžio, kurio dalyviu aš buvau, veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę
valdžią, laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Koks bus
teismo sprendimas man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią
vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų. Karinio tribunolo
1954 m. birželio 7 d. nuosprendis J.Žemaičiui buvo įvykdytas 1954
m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime.
Dabar, kai sukanka 15 metų Sausio 13 dienos įvykiams,
galime dar kartą įsitikinti, kokie toliaregiški, pranašiški buvo
generolo J.Žemaičio žodžiai. Didžiulę politinę, moralinę galią įgauna
1949 m. vasario 16 d. LLKS priimta Lietuvos laisvės deklaracija,
kurią pasirašė aštuoni signatarai, o jų pats viršiausias buvo generolas
J.Žemaitis-Vytautas. Ši deklaracija tapo tarsi kelrodė žvaigždė
į 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo
centro išleista knyga, kurią su didžiule atida, šiluma parašė istorikė
N.Gaškaitė-Žemaitienė, po penkiasdešimties metų užmaršties grąžina
į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę Joną Žemaitį partizanų
generolą, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininką,
vieną iš tūkstančių už tėvynę žuvusių Lietuvos sūnų.
© 2006 XXI amžius
|
