|
Reformas užbaigs jaunoji karta
Plk. Algis VAIČELIŪNAS
Praeitų metų gruodžio 17 dieną sukako 55 metai
nuo brigados generolo Jono Juodišiaus žūties bolševikų konclageryje
Abezėje (Komijos Respublika). Deja, ši skaudi sukaktis liko nepažymėta.
Žemiau spausdinama plk. Algio Vaičeliūno (dabar brigados generolas),
Vyčio kryžiaus ordinio kavalieriaus, tuometinio Karo akademijos
viršininko, kalba buvo pasakyta akademijoje prieš penkerius metus,
minint brig. gen. J. Juodišiaus 50-ąsias žūties metines. Taip bent
iš dalies kompensuosime savo apsileidimą.
Šiandien vėl reikia prisiminti prieš penkiasdešimt
metų nužudytą narsų Lietuvos karį, šviesią asmenybę, kuris pasirinko
mirtį, bet ne gėdingą egzistavimą. Kaip rašė didysis britų poetas
Tomas Eliotas, mirtis yra nedidelis žodis, bet mokėti numirti -
didelis dalykas.
Brigados generolo Jono Juodišiaus gyvenimas ir
tragiška žūtis nebuvo kažkokia išskirtinė to meto istorijoje. Lietuva,
po Pirmojo pasaulinio karo tapusi nepriklausoma, iki 1940 metų pasiekė
aukštą ekonominį lygį, sukūrė švietimo sistemą, išugdė tautinę inteligentiją,
išaugino jauną patriotiškai nusiteikusią kartą. Vykdydami tautos
genocidą, stengdamiesi sunaikinti tautos istorinę atmintį, sovietai
trėmė pačius šviesiausius tautos elito atstovus. Tik per vieną 1948
metų gegužės savaitę išvežta 40 tūkst. žmonių. Išžudyta tūkstančiai
vidinės šviesos kupinų inteligentų, turėjusių labai aiškią vertybių
hierarchiją, kur Lietuvos ir Dievo meilė buvo aukščiau už viską.
Sovietai puikiai suvokė, kad tokius žmones galima sunaikinti tik
fiziškai, nes jų neįmanoma nugalėti.
Tokia buvo rezistentų ir šviesuolių karta. Ir
kyla klausimas, ar tikrai deramą pagarbą mes atiduodame buvusiems
politiniams kaliniams ir tremtiniams. Taip, jie nelabai turtingi,
jiems niekada nebūtų atėję į galvą pasinaudoti privatizacijos vaisiais,
jie neužima aukštų politinių postų. Šiuos taurius ir tyrus žmones
galima palyginti su Ernesto Hemingvėjaus aprašyta prarastąja karta,
tik mūsų partizanai stipresni, nes neskandina skausmo alkoholyje
ir niekada nedejuoja. Ar mes iki galo suvokiame jų auką? Jie kovojo,
ėjo prieš srovę, atiduodami viską, ką turi, atsisakydami visko,
kas materialu. Galima sakyti, kad tos kartos žmonės neišnaudojo
savo gyvenimo galimybių, nepagyveno sau. Todėl linkiu visiems Karo
akademijos kariūnams, seržantams, karininkams ir civiliams tarnautojams
bent kartą apie tai gerai ir nuoširdžiai pamąstyti.
* * *
Aš esu pokario kartos atstovas kartos, kuri
augo socializmo sąlygomis. Ten beveik niekas jau nebekovojo. Individai
buvo susodinti į šiltą ir klampią, grėsmingai ramią raudonosios
ideologijos terpę, kurioje nėra praeities, nėra paveldo. Ir ateities
taip pat nėra yra išgalvotas komunistinis rytojus. Ir Dievo nėra.
Bažnyčia atskirta nuo valstybės, vadinasi, nuo visų mūsų. Ir Meilės
nėra, nes net atokiausių Lietuvos kaimelių pradinėse mokyklose vaikai
buvo verčiami dainuoti: Mylime mes Leniną,/ žinome mes Leniną /ir
visi kaip Leninas norime užaugt.
Yra gera lotyniška sentencija: Tempora mutantur
et nos mutamur in illis (laikai keičiasi ir mes su jais keičiamės).
Sovietai iš visų jėgų lipdė mankurtų naciją, tautą-netautą be
atminties, vidinės šerdies ir turinio, o žmonės norėjo gyventi ir
stengėsi prisitaikyti. Toks elementarus konformizmas: individas
keičia įsitikinimus ir elgesį esant dideliam kokios nors grupuotės
spaudimui. Tačiau šis minios psichologijos elementas turi atmainų.
Ne visi žmonės pasiduoda apdorojami, kad ir kokie galingi spaudimo
mechanizmai būtų naudojami. Didelė lietuvių tautos dalis savotiškai
atsitraukė sakydami, kad pritaria visam socialistiniam absurdui,
o patys giliai širdyse net ir nemanė jam pritarti. Slapta švęsdavo
Kalėdas, Kūčias, vaikus rengdavo Pirmajai Komunijai, aukodavo bažnyčiai.
Daug ir sunkiai dirbo beveik nieko neuždirbdami, stengėsi vaikus
išleisti į mokslus. Ir kuo juos gali apkaltinti?
Tačiau buvo ir visai kitokių konformistų, ne tokių
jau nekaltų. Gyveno jie toli gražu ne skurdžiai, į bažnyčią neidavo
net per artimųjų laidotuves, visus agituodavo stoti į partiją. Tai
buvo žmonės komunistų lyderiai, kurie aktyviai tenkino svetimųjų
lūkesčius, tikėdamiesi pripažinimo, garbės, materialinių vertybių.
Kartais susimąstau, kokie buvo tuomet mūsų karininkai,
kaip istorijos peripetijos keitė jų likimus ir juos pačius. Atmintyje
užsifiksavęs vieno karininko pasakojimas apie tai, kaip 1991 metų
rudenį Šaulių sąjungos susibūrime vienas šios sąjungos narys, buvęs
tremtinys, jo paklausė: Iš pažiūros atrodote lyg ir labai patriotiškai
nusiteikęs jaunuolis (tuomet jam buvo 27 metai). Tai dėl kokių paskatų
stojote į tarybinę karo mokyklą?
Manau, kad daugelio jaunuolių pasirinkimas tapti
karininkais buvo tikrai ne iš didelės meilės tai sistemai ar SSRS.
Tai buvo tiesiog specialybė, kaip ir visos kitos, inžinieriaus,
mokytojo ar kosmonauto. Koks skirtumas, jeigu visas be išimčių mokslas,
pradedant nuo darželio, visas be išimties profesinis rengimas buvo
praskiestas surogatinėmis sovietinės ideologijos disciplinomis,
visi be išimties buvo priversti laikyti mokslinio komunizmo valstybinį
egzaminą. Nacijos genocidas buvo įgijęs pavojingą latentinę formą.
Kadaise bolševikų lyderis Leninas rašė: Leiskite man ketverius
metus mokyti vaikus, ir jums niekada nepavyks išrauti mano pasėtos
sėklos. Visi gyvenome dideliame lageryje, neturėdami galimybių
iš jo išeiti. Pagaliau lageris dėl to ir yra lageris, kad iš jo
neišeina ir jo nepasiekia jokia informacija, ir todėl laisvasis
pasaulis tikrai nežinojo ir įsivaizduoti negalėjo, kas pas mus darėsi.
Profesijos pasirinkimas dar nieko nereiškia. Tai
išorinis dalykas. Svarbiausia vidinis žmogaus pasirinkimas,
kam jis tarnauja. Istorinės peripetijos, lūžiai yra vertingi tuo,
kad labai aiškiai parodo, kas yra kas.
Prisiminkime Sąjūdžio pavasarį. Pasikeitė laikai,
ir atitinkamai vėl pradėjo kisti individų mąstysena. Prisiminkite
ankščiau išvardytas konformizmo atmainas, ir jūs pamatysite, kad
ir laisvės pavasarį ne visi sutiko išskėstomis rankomis. Kol vieni
susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje, žuvo po sovietų tankais
Sausio 13-osios naktį, gynė Parlamentą, Vyriausybę, kiti telkėsi
į vadinamąją penktąją koloną. Ypač aktyviai Maskvai tarnavusios
LKP (SSKP) Lietuvos laisvėjimui priešiškos jėgos veikė po 1990 m.
kovo 11-osios pagal Maskvos direktyvas kūrė Lietuvos nepriklausomybei
priešiškas ūkio bei represines struktūras ir pagaliau inspiravo
1991 metų sausio įvykius.
Tuo metu nevienodai elgėsi ir mūsų karininkai.
Viena dalis karininkų, vos tik išgirdę pirmuosius laisvės garsus,
metė mokslus, tarnybą ir skubėjo grįžti į Lietuvą ginti nepriklausomybės,
vildamiesi sukauptas žinias ir jėgas panaudoti savo, ne svetimos
valstybės gerovei ir augimui.
Tačiau buvo ir kita didelė dalis karininkų, pradėjusių
grįžti į Lietuvą 1991 metų rudenį ir 1992 metų pradžioje, kada SSRS
gynybos ministras išleido įsakymą dėl Baltijos šalių karių atleidimo
iš kariuomenės savo noru. Ir man, Parlamento gynėjui, Lietuvos kariuomenės
kūrėjui ir tiesiog Lietuvos piliečiui, yra nesuprantama, kaip mūsų
karininkai galėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir imti iš okupantų
pensiją.
Galbūt jie niekada ir nemanė, kad Rusijos primestas
režimas yra okupacinio pobūdžio? Galbūt ir dabar jie vergiškai mato
Rusiją kaip globėją, kuriai pasigerinus būtų galima išpešti kokios
nors naudos. Ne galbūt, o greičiausiai. Iš šitų klausimų kyla kiti,
dar pavojingesni. Ar jūs manote, kad visi krašto apsaugos sistemos
darbuotojai suvokia integracijos į Šiaurės Atlanto aljansą reikšmę
ar tik apsimeta? Palieku šį klausimą apmąstyti patiems.
* * *
Karo akademijos kariūnai šalia mūsų esanti jaunoji
karta, kuri augo ir brendo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Jie jau
visai kitokie. Tiek mano kartos, tiek vyresni žmonės kartais niekaip
negali suvokti, kuo dabartinis jaunimas yra kitoks. Ogi viskuo:
laisvės, demokratijos, nepriklausomybės, individualizmo gerąja prasme
suvokimu. Jie žino, ko nori, ko siekti, ir intensyviai tai daro,
nes daugelis turėjo galimybę ne per televizorių pamatyti, kaip gyvena
ir kuo kvėpuoja jų bendraamžis anglas, vokietis ar amerikietis.
Internetas jam atveria viso pasaulio universitetų bibliotekas ir
jis tikrai nutolęs per šimtą mylių nuo Brežnevo laikų pionieriaus,
kuris buvo verčiamas iškalti keletą esminių frazių kada susikūrė
komjaunimas ir kas yra centro komiteto sekretorius.
Mūsų laikų jaunuoliai toli gražu nėra apolitiški.
Daugelis gerai suvokia stojimo į Europos Sąjungą prasmę, nes žino,
kad tai atveria vartus laisvam darbo jėgos, kapitalo, prekių judėjimui.
Jaunimui nėra diskutuotinas ir atrodo natūralus Lietuvos užsienio
politikos prioritetas narystė Šiaurės Atlanto aljanse.
Mūsų Karo akademija deda visas pastangas, kad
išugdytų ne tik profesionalų, patriotiškai nusiteikusį karį, bet
ir tinkamai parengtų jaunuolį gyvenimui, palengvintų jo įsiliejimą
į demokratinę visuomenę. Tik laisvas, intelektualus ir stiprus žmogus
nevergauja. Manau, kad mums pavyks iš naujo išauginti prieškario
metais išžudytą intelektualią elitinę kartą.
Reformos Lietuvoje prasidėjo 1990 metais. Jos
tebesitęsia ir šiandien. Dažnai šioje reformų gausybėje girdžiu
klausiant, kada gi jos baigsis. Jos vyks iki tol, kol nepakis ne
tik aplinka, bet ir mūsų sąmonė, kol mūsų nepakeis šie jauni, šalia
mūsų esantys žmonės.
© 2006 XXI amžius
|
