Lietuvos vėliavos diena

Zigmas Tamakauskas

Greitai prašuoliavo metai, užversdami dar vieną žmogaus gyvenimo puslapį. Naujųjų metų puslapio pirmoji eilutė žymi labai prasmingą datą – Lietuvos vėliavos dieną. Juk tai mūsų vėliava, mūsų meilė ir pasididžiavimas! Ji mūsų valstybės simbolinė išraiška, tautos ir valstybės skiriamasis simbolis.

Lietuvių vėliava pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose abstrakčiai, nenurodant jos išvaizdos, paminėta XIV a. pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant lietuvių kautynes su kryžiuočiais prie Veliuonos, tuomet vadintos Bajerburgu, pilies. Jano Dlugošo Žalgirio mūšio aprašyme minima, kad Vytauto atvesti pulkai turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušio – su apskritomis dėmelėmis – žirgo. Taip pat pažymimos vėliavos su Gediminaičių stulpais. Kiek žinoma, Lietuvos herbinės vėliavos nuo XVI a. antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus vaivadijos ir jos apskričių – pavietų vėliavos turėjo raudoną spalvą, Lietuvos didžiojo etmono, Trakų vaivadijos su jos pavietais vėliavos buvo mėlynos, o Žemaitijos – baltos. Visų vėliavų pagrindinėje pusėje buvo vaizduojamas valstybės herbas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava buvo raudona su Vyčiu – baltu raiteliu. Ši vėliava išliko iki pat XVIII a. pabaigos.

Nuo XVII amžiaus žinoma Mažosios Lietuvos trijų horizontalių juostų vėliava: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, apatinė – raudona. Ji pradėta naudoti 1660 metais.

Per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgę į Rusiją lietuviai naudojo žalios, baltos ir raudonos spalvos vėliavas. Matyt, juos veikė Mažosios Lietuvos vėliavos spalvos, priimant jas kaip savas, tautines spalvas.

Tautinės vėliavos klausimas Lietuvoje pirmą kartą svarstytas 1905 metų gruodžio mėnesį Lietuvių suvažiavime - Didžiajame Vilniaus Seime. Daktaras Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas, nes raudona spalva buvo susijusi su revoliucionierių vėliavos spalva ir susirinkusiųjų daugumai reiškė neigiamas asociacijas. Be to, Vytis raudoname lauke visada buvo ne tautinė, o valstybės vėliava.

Ginčai dėl tautinės vėliavos atsinaujino 1917 metais būsimos Lietuvių konferencijos išvakarėse. Susirinkusieji pas dr. J.Basanavičių konferencijos rengėjai nutarė vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius tautiniuose drabužiuose bei juostose įžvelgė dvi vyraujančias spalvas – žalią ir raudoną. Jis ir parengė tokį dvispalvės vėliavos projektą. Žalios ir raudonos spalvų vėliava puošė ir istorinę Lietuvių konferenciją, vykusią Vilniaus miesto teatro salėje. Tačiau ši vėliava daugeliui konferencijos dalyvių atrodė niūrokai. Žinomas archeologas ir tuometinis heraldikos specialistas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvos įdėti geltonos spalvos juostą. Ji turėjo simbolizuoti prisikeliančios Lietuvos aušrą. Šį klausimą pavedė išspręsti išrinktai Lietuvos Tarybai. Taryba tuo reikalu sudarė komisiją, į kurią įėjo T.Daugirdas, J.Basanavičius ir A.Žmuidzinavičius. Komisija nusprendė pirminį vėliavos projektą papildyti dar viena tokio pat pločio – geltona spalva. Taip atsirado dabartinė mūsų vėliava su vienodo pločio horizontalios juostos trimis spalvomis: geltona, žalia, raudona. Ją Komisija priėmė 1918 m. balandžio 19 d., o Lietuvos Taryba ją patvirtino kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą. Šios vėliavos spalvos, kaip valstybės spalvos, pažymėtos ir Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Tokią pačią nuostatą matome ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 1938 metų Konstitucijoje šios spalvos įvardytos jau kaip tautinės, pabrėžiant čia visose minėtose Konstitucijose pažymėtą Valstybės ženklą – baltą Vytį raudoname lauke.

Sovietinis okupantas 1940 metais mūsų kraštui primetė savo raudoną vėliavą, o nuo 1953 metų – vadinamąją „LSSR vėliavą“, pažymėtą sovietiniu pjautuvo ir kūjo ženklu su vyraujančia raudona spalva. Mūsų lietuviška trispalvė buvo uždrausta. Tačiau, nepaisant represijų, kasmet, ypač per Vasario 16-ąją, vėliava slapta, daug rizikuojant, būdavo tai vienur, tai kitur – geriausiai matomose vietose – vis iškeliama. Iškelta trispalvė gąsdindavo sovietinį okupantą, jos iškėlėjams surasti buvo metamos didžiulės tuometinės milicijos ir saugumo pajėgos. Iškeltoji trispalvė reiškė Lietuvos ir mūsų tautos gyvybingumą, jos nepalaužtą dvasią, trupinusią sovietinės ideologijos pančius. Tautinių spalvų ir kryžiaus ženklu buvo pažymėta ir narsiųjų Lietuvos partizanų priesaika bei kova prieš sovietinį okupantą. Prieš akis iškyla Kauno tremties ir rezistencijos muziejuje eksponuojama šaudyta, bet nesušaudyta išlikusi Lietuvos partizanų vėliava, išlikusi atmintis.

1988 metais kilęs Lietuvos Sąjūdis ėmė vėl viešai naudoti geltonos, žalios ir raudonos spalvų vėliavą, skelbusią naują Lietuvos prisikėlimą. Spaudžiant Atgimimo Sąjūdžiui, 1988 m. lapkričio 18 d. dar tuometinė LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino šią vėliavą valstybine vėliava ir tikrąjį – dr. V.Kudirkos parašytą – Lietuvos himną, pakeitusi sovietinės konstitucijos 168 ir 169 straipsnius.

1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimtos Konstitucijos 15 straipsnyje įrašyta, kad „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“. Tame pačiame straipsnyje pažymėtas ir „Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke“. Dabar Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme žymima ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava – „istorinis Lietuvos valstybės simbolis, audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją...“ Tai vis mums brangūs simboliai, nugalėję visas mūsų kraštą kamavusias negandas, pažymėti ir skausmu, ir kovomis, tremties ir gyvojo tikėjimo, pergalės džiaugsmo ašaromis. Dabar mūsų trispalvė plevėsuoja prie įvairių tarptautinių organizacijų būstinių, prie Lietuvos atstovybių. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos valstybės vėliava buvo iškilmingai iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. Ją galima pamatyti ir pašto ženkluose, ir aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse.

Lietuvos valstybės vėliava turi būti vieno metro pločio ir 1,7 metro ilgio. Vėliavos kotas – 3,4 metro ilgio. Gali ji būti ir kitokių matmenų, tačiau visada vėliavos pločio ir ilgio santykis turi būti 3 ir 5. Vėliavos ilgio ir vėliavos koto ilgio santykis turi būti 1 ir 1,7. Kai kada abejojama, kaip pasukti vėliavą keliant ją vertikaliai. Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą vertikaliai, kairėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona. Kitaip sakant, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona. Vėliavos turi būti tvarkingos ir nenublukusios.

Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, turi atitikti Lietuvos valstybės vėliavos dydį, laikantis šio eiliškumo: pirmoji – Lietuvos valstybės vėliava, antroji – Lietuvos valstybės istorinė vėliava, trečioji – užsienio valstybės vėliava, ketvirtoji – Europos Sąjungos vėliava ir t.t. Visa tai pažymėta paminėtame Įstatyme. Labai nesmagu, kai matai ypač prie kai kurių mokyklų iš trijų pastatytų stiebų vieną paaukštintą stiebą, ant kurio pakabinta Europos Sąjungos vėliava. Mūsų valstybės vėliavai čia duotas žemesnis stiebas... Taip ne tik pažeidžiamas Įstatymas, bet ir patys, lyg pataikaudami Europos Sąjungai, pažeminam savo valstybę, pažeminam save. Ir apskritai visiškai nebūtina čia ilgam laikui kabinti Europos Sąjungos simbolį. Dar reikia prisiminti, kad prie mokyklų iškeliama Lietuvos valstybės vėliava prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus. Pakeliant ir nuleidžiant vėliavą turi būti suteikiama jai atitinkama pagarba, gal sukurtas tam tikras ritualas. Ji neturi būti pamiršta ir per mokslo metus, ji turi prisidėti prie mokinių pilietinio patriotinio ugdymo. Deja, mūsų mokyklose dažnai to nebūna – ji tik formaliai pakeliama, dažnai užmirštama net nuleisti... Tokiose mokyklose mokiniams neprimenama nei mūsų vėliavos reikšmė, nei prasmė, nei jos turinys.

Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama trečdaliu stiebo ilgio. Jei mūsų valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, o su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia vėliavos apačią.

Už Lietuvos valstybės vėliavos tinkamą iškėlimą ir jos priežiūrą atsako įstaigų vadovai. Tačiau visi turėtume rūpintis iškeltos vėliavos saugumu ir jos garbe. Turėtume prisiminti ir jos spalvų reikšmingumą. Geltona spalva simbolizuoja mūsų troškimą veržtis į šviesą ir tiesą, ji primena mums saulę, rudens nugelsvintus brandžius javus. Žalia spalva – vilties spalva, ženklinanti gyvybę, mūsų žaliuosius miškus, mūsų pavasariu alsuojančią žemę. Raudona spalva – tai sukilėlių, knygnešių, Nepriklausomybės kovų savanorių ir vėlesnių laikų kovotojų – partizanų ir kitų paaukojusių savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės pralietas kraujas...

Pirmą kartą mūsų trispalvė buvo iškelta 1918 m. lapkričio 11 d. ant Valstybės tarybos pastato. 1919 m. sausio 1 d. dešimties savanorių būrys mūsų vėliavą iškėlė Gedimino pilies bokšte. Ją pagerbė šūvių aidais ir sugiedotu Lietuvos himnu. Po kelių dienų, sausio 6 dieną, Vilnių užėmę rusų bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo Gedimino pilies bokšte 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau lenkai, klastingai sulaužę Suvalkų sutartį ir užgrobę mūsų sostinę, lietuvišką trispalvę vėl nuplėšė.

Po devyniolikos metų trukusios okupacijos - 1939 m. spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Kitą - spalio 29 dieną Gedimino pilies bokštas vėl pasipuošė Lietuvos laisvės vėliava. Deja, ir šį kartą neilgam. Sovietinės okupacijos kraujuoti debesys nutraukė jos plevėsavimą net iki 1988 metų. 1988 m. spalio 7 d. Lietuvos Trispalvė, lydima trimitų gaudesio, mūsų himno garsų, mūsų širdžių šilumos bei džiaugsmo ašarų, iškilmingai pakilo į Gedimino pilies bokšto stiebą, tarsi dar kartą liudydama Dievo Motinos - Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo pasekmę - tais metais prasidėjusio Lietuvos atgimimo stebuklo tęsinį. Manome, kad jau dabar jokia pikta ranka neišdrįs jos paliesti.

Prisimenant pirmąjį Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte kasmet per Naujus metus švenčiama ir Lietuvos vėliavos diena. Sausio 1-ąją Gedimino pilies kalne vyksta iškilminga vėliavos pakeitimo ir jos pagerbimo ceremonija. Šiais metais suplevėsavusi vėliava žymi ir penkiolikos metų sukaktį nuo mūsų tautos dvasinės pergalės prieš okupanto ginkluotą jėgą. Būki pasveikinta, lietuviškoji Vėliava, žyminti ir Naujųjų metų - naujų vilčių, naujų svajonių ir naujų darbų pradžią. Būki pasveikinta tikėjimu savo Tėvynės laisvės šviesa.

© 2006 „XXI amžius“