|
Vasario 16-osios galia
Kai prieš 88 metus, vasario 16-ąją, Lietuvos Tarybos
vyrai pasirašė Nepriklausomybės Aktą, buvo ne tik šalta žiema, bet
ir senąjį carinės Rusijos jungą pakeitusi nauja kaizerinės Vokietijos
okupacija. Nepriklausomybės Aktas po karštų ginčų ir partinių srovių
nesutarimų buvo pagaliau pasirašytas, tačiau iki tikros nepriklausomybės
dar reikėjo daug ką nuveikti: ir lietuviškąją valdžią (vyriausybę)
suformuoti, ir vokiškąją išvyti, ir buvusiosios rusiškosios atsikratyti.
Svarbiausia - reikėjo priversti žmones patikėti nepriklausomybe
- tai yra labai sunkus uždavinys, ką mes aiškiai matome iš dabartinės
nepriklausomybės tarpsnio. Tačiau žmonėms patikėjus ir įtikėjus
nepriklausomybe, viskas atsistoja į savo vietas: laisvos šalies
pilietis pasikeičia jis supranta, kad gavo ir teisę, ir pareigą
dirbti sau ir tėvynei.
Taip per trumpus 20 nepriklausomybės metų (dvejų
pirmųjų metų čia neskaičiuojame per juos dar tik buvo įtvirtinama
nepriklausomybė prieš interesų turinčias kaimynines valstybes, išvytos
priešiškos karinės pajėgos iš beveik visos valstybės teritorijos,
nors tų priešų netrūko per visus nepriklausomybės metus) vystėsi
ekonomika, stiprėjo ir augo tautinės bei dvasinės religinės vertybės,
vystėsi mokslas, plėtėsi gimnazijų ir universitetų mokymas, tobulėjo
atgimusios tautos literatūra. Tautoje išaugo ir subrendo daug žymių
ir didžių asmenybių įvairiose srityse. Tarp tokių buvo: valstybininkai
A.Stulginskis, A.Smetona, A.Voldemaras, K.Grinius, M.Krupavičius,
P.Dovydaitis, S.Kairys, E.Galvanauskas, V.Jurgutis; kultūrininkai
ir visuomenininkai P.Dovydaitis, J.Eretas (beje, šis šveicaras taip
pamilo Lietuvą, kad ji jam tapo antrąja tėvyne, visą gyvenimą dėl
jos gyveno ir kovojo net tuos 45metus, kai sugrįžęs į Šveicariją,
gyveno vien Lietuvos laisvės idėja), I.Skrupskelis, kun. J.Tumas-Vaižgantas;
karininkai S.Raštikis, S.Žukauskas, P.Plechavičius, P.Pečiulionis;
diplomatai S.Lozoraitis, S.A.Bačkis, J.Černeckis, A.Gerutis, I.Šeinius;
istorikai A.Šapoka, Z.Ivinskis, kun. J.Totoraitis, B.Dundulis; mokslininkai
K.Pakštas, M.Biržiška, H.Jacynienė; dvasininkai A.Jakštas, V.Brizgys,
K.Paltarokas, J.Skvireckas, S.Yla, A.Sabaliauskas; menininkai S.Ušinskas,
J.Vaitkus, P.Galaunė, A.Sutkus, K.Glinskis, M. ir K.Petrauskai,
J.Naujalis, P.Rimša; lakūnai S.Darius, S.Girėnas, J.Vaitkus; poetai
J.Mačiulis-Maironis, J.Aleksandravičius-Aistis, F.Kirša, B.Brazdžionis,
K.Bradūnas, S.Santvaras, V.Mykolaitis-Putinas, O.Milašius, J.Baltrušaitis,
V.Mačernis, K.Inčiūra, K.Jakubėnas, H.Nagys, A.Nyka-Niliūnas, J.Švabaitė-Gylienė,
B.Buivydaitė, J.Žlabys-Žengė; rašytojai A.Vaičiulaitis, J.Grušas,
A.Žukauskas-Vienuolis, J.Keliuotis, S.Zobarskas, M.Katiliškis, P.Orintaitė,
P.Andriušis, E.Nakaitė-Arbienė, I.Simonaitytė, V.Ramonas; filosofai
A.Maceina, J.Girnius, S.Šalkauskis, Vydūnas, tautosakininkai ir
etnologai J.Balys, P.Dundulienė, J.Gimbutas, M.Gimbutienė, kalbininkai
J.Jablonskis, A.Salys, K.Ulvydas. Tai tik keletas pavardžių Lietuvos
šviesuolių, išgarsėjusių ar jau pradėjusių garsėti dar nepriklausomoje
Lietuvoje, o vėliau ir Lietuvoje ar išeivijoje.
Žvelgiant į prieškarinius leidinius, tik retkarčiais
dar išlikusius pas atskirus asmenis (viską juk naikino žiaurioji
bolševikų okupacija) arba vėl išleistus Atgimimo metais, kai dar
visi gyvenome nepriklausomybės idėja, aiškiai matyti, su kokiu pakilimu
vykdavo tautiniai ar religiniai renginiai, šventės, iškilmės. 1930
metais per visą Lietuvą nuvilnijo Vytauto Didžiojo mirties 500 metų
sukakties iškilmės. Kiekvienas miestas, miestelis ir net bažnytkaimis
savo garbe laikė pastatyti garbingojo Lietuvos valdovo paminklą,
visur buvo rengiami paminėjimai, eitynės. Prasmingai buvo rengiami
religiniai renginiai. Pavyzdžiui, 1926 metais iškilmingai buvo įkurta
Lietuvos bažnytinė provincija, labai pakiliai 1934 metais buvo surengtas
pirmasis Lietuvos Eucharistinis kongresas. Labai aktyvios ir gausios
buvo katalikiško jaunimo organizacijos tai ateitininkai, vieniję
besimokantį ir studijuojantį jaunimą, ir pavasarininkai, aprėpę
beveik visą kaimo jaunimą. Visais nepriklausomybės metais nenutilo
tautos balsas dėl okupuoto Vilniaus krašto, išreiškęs skausmą, praradus
istorinę Lietuvos valstybės sostinę.
Lietuva savo nepriklausomybės dvidešimtmetyje
patyrė visko: ir politinį pakilimą (valdant krikščionims demokratams),
ir politinę suirutę (valdant socialdemokratams), ir autoritarinį
režimą (valdant tautininkams). Lietuva pajuto ir pasaulinės ekonominės
krizės atgarsius, sukėlusius vadinamąjį Suvalkijos ūkininkų streiką,
ir konfrontaciją tarp tautininkiškos ir krikščioniškos pasaulėžiūrų,
ir nuolat gresiantį bolševikinį pavojų. Į Lietuvos teritoriją pretenzijas
nuolat reiškė Lenkija (atplėšusi Vilniaus kraštą), vėliau - Vokietija
(nepriklausomybės pabaigoje vėl atplėšdama Klaipėdos kraštą), ir
pasaulinės ekspansijos smaigalyje ėjusi besikurianti bolševikinės
Rusijos imperija (pastaroji galų gale ir įvykdė Lietuvos okupaciją
ir aneksiją).
Kai prieškariu leistuose žurnaluose, laikraščiuose
ar knygose matome nuotraukose tuometinį jaunimą, moksleivius, studentus,
inteligentijos atstovus, įvairių renginių dalyvius, mes retai susimąstome,
koks jų likimas laukė per okupacijų audras. Iš to džiugaus veido
net negalima įtarti, kad po metų ar penkerių jis pats, jo artimieji,
gal jo tėvai ar broliai bus vežami gyvuliniais vagonais į jam svetimą
Sibirą vien todėl, kad jis buvo mokytojas, policininkas, viršaitis,
poetas, visuomenininkas, kultūrininkas, valstietis, apskritai, kad
jis buvo lietuvis, kad gyveno šiame krašte, augino savo vaikus,
augino duoną, rūpinosi savo tėvynės gerove, ir ten, Sibire, mirė
nuo ligų, šalčio ir bado. O ir okupuotoje Lietuvoje likusiems tautiečiams
tęsėsi visi okupacijos košmarai: tardymai apie nuo sovietinės armijos
besislapstančius artimuosius, apie miške veikiančius partizanus,
apie jiems krikščioniškai parūpintus vaistus ar maistą, suėmimai,
kankinimai, teismai už akių, nuolatiniai sekimai. Lietuvoje tvarką
darė įvesti NKVD, pasieniečių, kariuomenės būriai iš viso apie
dešimt divizijų, o netrukus ir iš vietinių atplaišų, dažnai gudriai
įviliotų į okupantų pinkles, surinkti stribų būriai. Dar nepasibaigus
Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje prasidėjo naujas, žymiai žiauresnis
karas, tęsęsis dešimt metų, kuris, šalia priverstinės emigracijos,
kai į savanorišką tremtį pasitraukė pati kūrybingiausia ir aktyviausia
tautos dalis, negailestingai naikino tautos branduolį. Vėlesniais
okupacijos metais atsiradusi likusios tautos dalies apatija luošino
tautą ir dvasiškai. Tik retkarčiais blykstelėdavo heroizmo blyksniai
R.Kalantos ugnies uždegto jaunimo protestai, LKB kronikos sužadintas
impulsas kovai, pogrindžio spaudos suklestėjimas. Visa tai buvo
sudėtinės kovos už laisvę, vedusios į nepriklausomybės atkūrimą
1990 metais, dalis.
© 2006 XXI amžius
|
