„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. vasario 15 d., Nr. 2


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kelias į Vasario 16-ąją

Kazys BLAŽEVIČIUS

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos
Tarybos narių posėdyje galutinai
suderintą Nepriklausomybės
Akto tekstą perskaitė
dr. Jonas Basanavičius

Kol bus gyva mūsų tauta, istorijos vadovėliuose su didžiausia pagarba bus minimi tie iš kaimo gryčios kilę inteligentai, - pirmojo tautinio atgimimo šaukliai, - kurie savo gyvenimus paskyrė pasmerktai tautai gelbėti nuo carinių pavergėjų. Jie, pasinaudoję Pirmojo pasaulinio karo suteiktomis palankiomis galimybėmis, savo išmintinga politika atvedė tautą į išsvajotą Laisvę – 1918 m. vasario 16-ąją. Todėl nenuostabu, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Vasario 16-oji buvo labai iškilmingai švenčiama.

Ši data kiekvienam doram lietuviui buvo, yra ir bus pati brangiausia diena. Vasario 16-oji – tai laisvės simbolis, laisvės, už kurią metams bėgant ant Tėvynės laisvės aukuro sudėta nepaprastai daug aukų. Klaikiais bolševizmo metais nemažai mūsų tautiečių už Vasario 16-osios minėjimą pateko į gulagą ir liko amžinajame Sibiro įšale…

Kelias į Vasario 16-ąją istorijos vadovėliuose nušviečiamas labai lakoniškai todėl, kad stokojama autentiškų to laikotarpio dokumentų.

Apie Nepriklausomybės deklaraciją istorikas Z.Ivinskis rašo: „Tai buvo drąsus žingsnis anuo metu. Gaila, kad niekam nėra atėję į galvą surinkti visos Vasario 16 d. aktą liečiančios medžiagos su Tarybos narių atsiminimais ir ją paskelbti. Norint ją įvertinti istoriškai, reikėtų turėti ne vien techniškas ir trumpas Tarybos protokolų žinias, bet ir veikėjų korespondenciją, atsiminimus ne vien apie patį paskelbimą, bet apie visą tą laikotarpį“ („Lietuvių tauta“, II t. V. 1998. P. 105).

Pamėginkime, pradedant spaudos atgavimu 1904 m. gegužės 7 d., iš prieinamos informacijos apytikriai atkurti kelią į Vasario 16-ąją. Anot A.Šapokos, „leidimas spausdinti lietuviškai knygas nebuvo jokia caro malonė: tą padaryti privertė jo tarnų įsitikinimas, kad negalima sulaužyti tautos atsparumo“. Vadinasi, tauta jau buvo pasirengusi kovoti už savo prigimtinę teisę į laisvę ir orų gyvenimą.

Tautinės visuomeninės veiklos galimybes padidino 1905 m. gegužės 14 d. Rusijos caro Nikolajaus II įsakas, kuriuo Vakarų gubernijos mokyklose leista mokyti lietuvių kalbos kaip dalyko, taip pat 1905 m. spalio 30 d. caro paskelbtas manifestas, kuriuo imperijos piliečiams buvo suteiktos asmens, spaudos ir susirinkimų laisvės, pažadėta Konstitucija ir demokratiškai renkamas parlamentas – Dūma.

Manifestu suteiktas teises netrukus išplėtė laikini įstatai, kuriais buvo labai palengvintas laikraščių steigimas (1905 m. gruodžio 7 d.), bei „Laikinosios taisyklės dėl draugijų ir sąjungų steigimo“ (1906 m. kovo 4 d.). Tautinio atgimimo veikėjai sumaniai pasinaudojo tomis laisvėmis.

Tautinę visuomeninę veiklą ypač suaktyvino po 25 metų priverstinės emigracijos į tėvynę grįžęs dr. Jonas Basanavičius. Jis tuoj pat tapo visų pripažintas tautinės veiklos lyderis, buvo daugelio svarbių iniciatyvų organizatorius. Jo pasiūlymu 1905 m. gruodžio 4-6 d. Vilniuje buvo sušauktas tautos atstovų suvažiavimas, įgavęs Didžiojo Vilniaus Seimo pavadinimą. Seimas priėmė daug nepaprastai svarbių nutarimų. Nors jų visų dėl atkutusios reakcijos ir nepavyko įgyvendinti, Seimas atliko labai svarbų vaidmenį kelyje į Vasario 16-ąją.

Jau 1905 metais pasirodė net trys lietuviški laikraščiai: Petrapilyje - „Lietuviškas laikraštis“, Vilniuje - „Lietuvos bitininkas“ (pirmas iliustruotas žemės ūkio žurnalas) ir pirmas dienraštis „Vilniaus žinios“. Netrukus Vilniuje pradėjo eiti „Lietuvos ūkininkas“ ir „Naujoji gadynė“, Seinuose - „Šaltinis“, o Kaune - „Nedėldienio skaitymai“ bei pirmas lietuviškas mokslo žurnalas „Draugija“ (leido prel. A.Dambrauskas-Jakštas). Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje ėjo 25 lietuviški laikraščiai ir žurnalai (neskaitant trumpai gyvavusių). Iš jų dešimt – Kaune, aštuoni - Vilniuje, trys - Seinuose, trys – Rygoje ir vienas Žemaičių Naumiestyje. Per tą laiką buvo išleistos 3632 lietuviškos knygos.

Didžiulį tautinį, kultūrinį ir švietimo darbą dirbo įvairios draugijos, politinę veiklą suaktyvino naujos partijos. Didelį darbą atliko Lietuvių mokslo draugija (Mokslų akademijos prototipas) ir Lietuvių dailės draugija. Iš švietimo draugijų aktyviausios buvo „Saulė“ Kaune, „Žiburys“ ir „Šviesa“ Marijampolėje, „Rytas“ Vilniuje.

1905-1914 metais Lietuvoje susiformavo trys politinės srovės, kurios telkėsi apie savo periodinius leidinius: krikščionys demokratai, dešinieji demokratai (būsimieji tautininkai) ir kairieji demokratai (būsimieji liaudininkai). Tų srovių pagrindu formavosi partijos, kurios atliko svarbų vaidmenį siekiant nepriklausomybės.

Pirmasis pasaulinis karas daugeliui pavergtų tautų (tarp jų ir lietuvių) atvėrė kelią į laisvę. Mūsų tautinio atgimimo veikėjų garbei mūsų tauta pasirodė subrendusi ir pasirengusi laisvam gyvenimui. Tokiam gyvenimui nebuvo pasirengusios daug didesnės tautos – ukrainiečiai ir baltarusiai.

Kilus Pirmajam pasauliniam karui, šalpos, politinėje ir tautinėje veikloje ypač aktyvi buvo Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti. Karas siaubė Lietuvą, per ją iš Rytų į Vakarus ir iš Vakarų į Rytus ritosi galingos kariaujančių valstybių armijos, naikindamos, plėšdamos ir degindamos mūsų kraštą, versdamos mūsų tautiečius prieš savo norą tapti karo pabėgėliais. Pagrindinis pabėgėlių srautas tada buvo nukreiptas į Rytus.

Vos tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lapkričio 27 dieną Vilniuje buvo įsteigta Šalpos draugija. Draugijos centro komiteto pirmininku buvo išrinktas Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas, vicepirmininkais - Antanas Smetona ir kun. Juozapas Kukta, sekretoriumi -Stasys Šilingas, iždininku - J.Kymantas. Draugija susikūrė kaip labdaros organizacija, tačiau netrukus tapo veikliu visuomenės centru, atlikusiu svarbų vaidmenį kelyje į Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiams užėmus Lietuvą, dauguma draugijos narių persikėlė į didžiuosius Rusijos miestus, kur išvystė plačią šalpos, švietimo ir politinę veiklą. Petrapilyje įsikūrusios draugijos centro komiteto dalies pirmininku tapo M.Yčas, likusios Vilniuje – A.Smetona. Draugijos skyrius Vilniuje, be šalpos darbo, išvystė aktyvią politinę veiklą, užmezgė glaudžius ryšius su Lietuvių informaciniu centru Lozanoje bei lietuvių veikėjais kitose šalyse.

Draugijos nariai Lietuvoje ir Rusijoje nuveikė didžiulį darbą: darbavosi Vilniaus konferencijoje, parengusioje gaires į Vasario 16-ąją, Lietuvos Taryboje, atkūrus nepriklausomą Lietuvą, įsitraukė į nepriklausomybės įtvirtinimo darbą.

1915 metų pabaigoje A.Smetona, S.Kairys, P.Klimas, kun. J.Stankevičius ir J.Šaulys organizavo Politinį lietuvių biurą, kuris vėliau pasivadino Lietuvos politiniu komitetu. Komiteto nariai 1916 metais vokiečių okupacinėje vadovybėje pradėjo aiškintis Lietuvos valstybės atkūrimo galimybę. Vokiečiai leido suprasti, kad po karo, laikantis vokiečių interesus atitinkančių sąlygų, tokia galimybė reali. Vokietija buvo suinteresuota, kad po karo Lietuva neliktų Rusijos ar Lenkijos įtakos sferoje. Mūsų politiniai veikėjai, neturėdami pasirinkimo laisvės, ilgai turėjo derintis prie vokiečių siekių.

Užsienyje gyvenantys mūsų tautiečiai į Lietuvos laisvės kovą įsitraukė tik per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau jų indėlis buvo labai svarus. Lietuvių bendruomenės buvo JAV, Šveicarijoje, Skandinavijoje ir Anglijoje (neskaitant Rusijos).

Anglijoje buvo nedidelė mūsų tautiečių bendruomenė, daugiausia darbininkai, ir jų indėlis nebuvo didelis.

Skandinavijoje veikė Rusijos lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniai: Stokholme – J.Aukštuolis ir I.Šeinius, Kopenhagoje – J.Savickis. 1917 m. spalio 18-20 d. jie organizavo svarbią Stokholmo kongregaciją, kurioje buvo patvirtinti Lietuvos Tarybos įgaliojimai siekti nepriklausomybės.

Rusijoje lietuvių pabėgėlių buvo daug, jų atstovai palaikė ryšį su tautiečiais užsienyje ir Vilniuje, energingai darbavosi Rusijoje, ir jų indėlis į laisvės kovą buvo labai svarus. 1917 metų pradžioje Rusijoje veikusių įvairių partijų – Tautos pažangos, Socialdemokratų, Socialistų liaudininkų, Krikščionių demokratų ir kitų – atstovai Petrapilyje sudarė Lietuvių tautos tarybą Rusijoje Lietuvos laisvės kovai koordinuoti. Tarybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas S.Šilingas, vicepirmininku – kun. K.Rėklaitis, sekretoriumi – L.Noreika.

Tarybos pastangomis 1917 m. birželio 9-16 d. Petrapilyje buvo sušauktas Rusijos lietuvių Seimas. Į Seimą suvažiavo 330 delegatų iš įvairių lietuvių kolonijų Rusijoje. Tuo metu nemažai lietuvių dalyvavo Rusijos revoliucijoje, todėl Seime vyko nepaprastai audringos diskusijos dėl Lietuvos ateities. Tik nedidele balsų persvara – 140 prieš 132 – buvo nutarta siekti Lietuvos nepriklausomybės.

Gausi mūsų tautiečių bendruomenė JAV laisvės byloje pasireiškė ne tiek politiškai, kiek finansiškai. Tos paramos dėka labai plačią politinę veiklą išvystė Šveicarijos lietuviai. Jų veikla labai suaktyvėjo po to, kai iš Paryžiaus į Šveicariją persikėlė J.Gabrio-Paršaičio vadovaujamas Lietuvių informacijos biuras. Biuras leido du periodinius leidinius prancūzų ir vokiečių kalbomis ir dar daug informacinės literatūros apie Lietuvą ir jos siekius anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Tos informacijos dėka Vakarų valstybių politiniai lyderiai sužinojo, kad yra tokia Lietuva, kuri siekia laisvės. Šveicarijos lietuviai buvo labai aktyvūs. Jie 1916 m. kovo 1-5 d. Berne, balandžio pabaigoje Hagoje, birželio pabaigoje Lozanoje organizavo konferencijas, kuriose buvo priimti labai svarbūs nutarimai dėl Lietuvos nepriklausomybės. Palaikė gerus ryšius su abiem kariaujančiomis pusėmis. Nemažas jų nuopelnas yra tas, kad vokiečiai leido sušaukti Vilniaus konferenciją. Joje dalyvavę iš Šveicarijos atvykę J.Purickis ir K.Olšauskas padėjo nubrėžti konferencijos generalinę liniją ir priimti reikiamus nutarimus.

1917 m. rugsėjo 16 d. visų Vilniaus tautybių ir politinių pakraipų atstovai pasisakė už tai, kad Lietuvos ateitį spręstų Steigiamasis Seimas, laisvai išrinktas Lietuvos ir Gudijos gyventojų visuotiniu balsavimu. Tokį pareiškimą pasirašė Lietuvos socialdemokratai, žydų Bundas, gudų Hromada, gudų socialdemokratų grupė, socialistai revoliucionieriai, lenkų demokratai, žydų „Poale Sijon“ bei žydų demokratų grupė.

Vokiečių okupacinei valdžiai leidus, 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje įvyko Lietuvos atstovų suvažiavimas – Vilniaus konferencija. Joje dalyvavo 222 (pagal kitus šaltinius – 214) atstovai iš 32 apskričių, Vilniaus ir Kauno miestų. Į konferencijos prezidiumą išrinkti: J.Basanavičius, S.Kairys, A.Smetona, J.Staugaitis, K.Šaulys, J.Vileišis, į sekretoriatą – K.Bizauskas, F.Bugailiškis, P.Dogelis ir J.Paknys.

Konferencijoje absoliučia balsų dauguma nutarta atkurti demokratiškai tvarkomą Lietuvą tautos etnografinėse žemėse, tautinėms mažumoms užtikrinant tinkamas jų kultūros reikmėms sąlygas. Nutarta, kad valstybės valdymo formą ir jos santykius su kaimyninėmis tautomis nustatys demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas, kuris susirinks sostinėje Vilniuje.

Konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba, kuriai pavesta spręsti Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus. Taryba pradėjo dirbti rugsėjo 24 dieną. Pirmininku išrinktas A.Smetona, pirmuoju vicepirmininku – S.Kairys, antruoju – V.Mironas, pirmuoju sekretoriumi – J.Šaulys, antruoju – P.Klimas.

Spaudžiant okupacinei vokiečių valdžiai, 1917 m. gruodžio 11 d. Taryba priėmė vėliau daug keblumų pridariusį nutarimą, kuriame buvo pasakyta, kad atkurtoji Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi bus „už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus, sąjunginius ryšius su Vokietija, kurie pirmiausia turėtų pasireikšti karine ir susisiekimo konvencijomis, muitų ir valiutų bendrumu“. Tokį nutarimą Taryba priėmė priverstinai, nes tik tokiu atveju bus tikimybė, kad okupacinė valdžia netrukdys Tarybai veikti. Toks nutarimas buvo reikalingas vokiečiams. Bresto taikos derybose Vokietija pasinaudojo tuo nutarimu ir išreikalavo, jog Rusija atsisakytų bet kokių pretenzijų į Lietuvą.

Dėl gruodžio 11 dienos nutarimo Taryba tarpusavyje turėjo rimtų nesutarimų iki pat Vasario 16-osios išvakarių. Galiausiai nuspręsta Nepriklausomybės deklaracijoje atsisakyti įsipareigojimų Vokietijai. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Nepriklausomybės atkūrimo tekstas įsiutino vokiečius, jie neleido jo publikuoti spaudoje, ilgai uždelsė Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.

1918 m. vasario 16 d. 12 val. 30 min. Lietuvos Tarybos narių posėdyje galutinai suderintą Nepriklausomybės Akto tekstą perskaitė J.Basanavičius. Aktą abėcėlės tvarka pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai: dr. J.Basanavičius, K.Bizauskas, M.Biržiška, S.Banaitis, P.Dovydaitis, S.Kairys, P.Klimas, D.Malinauskas, V.Mironas, S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Šaulys, K.Šaulys, J.Šernas, A.Stulginskis, A.Smetona, J.Smilgevičius, J.Vailokaitis, J.Vileišis.

„Lietuvos aide“ 1918 m. vasario 19 d. (Nr. 22 (70)) buvo publikuotas Nepriklausomybės Akto tekstas. Vokiečiai tą „Lietuvos aido“ numerį konfiskavo. Pirmasis laikraščio puslapis buvo slapta išspausdintas K.Strazdo spaustuvėje ir išplatintas Lietuvoje. Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstas buvo publikuotas keliuose vokiškuose laikraščiuose.

1918 m. vasario 16-ąją buvo tik deklaruota Lietuvos nepriklausomybė. Tai buvo savalaikis, ryžtingas ir Lietuvos Tarybos nariams rizikingas žingsnis. Okupacinė vokiečių valdžia deklaruotos formuluotės nepripažino, todėl iki kapituliacijos neleido sudaryti Lietuvos vyriausybės. Pirmoji Lietuvos vyriausybė buvo sudaryta Vokietijos kapituliacijos dieną – 1918 m. lapkričio 11 d. Nuo tada prasidėjo ilgas ir sunkus Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo darbas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija