Ką Vasario 16-oji reiškė Lietuvos laisvės kovotojams

Vasario 16-osios šventės reikšmę ir prasmę, jos taurumą bei kilnumą okupuotoje Lietuvoje ypač suprato ir vertino partizanai, po 1944 metų antrosios bolševikų okupacijos visomis išgalėmis priešinęsi naujiesiems Lietuvos „šeimininkams“, „naujajai“ sovietinei tvarkai. Kovodami už tautos laisvę ir valstybės nepriklausomybę, šie vyrai ir moterys, teturėdami tik pradinį, kartais gimnazijos išsilavinimą, palikę savo nedidelius tėvų žemės sklypelius (dauguma jų buvo neturtingų valstiečių sūnūs), jie vis dėlto suprato, kad tautai svarbiausia yra laisvė ir nepriklausomybė. Lietuvių tautai palikę daug liūdnų dainų, šiuo atveju, partizaniškų, deja, jie beveik nepaliko savo rašytinių šaltinių. Juk dauguma jų išėjo į partizanus jauni,18-25 metus teturėdami, o žūdavo netrukus: vidutinis partizanavimo laikas (iki žūties) būdavo dveji treji metai. Suprantama, šis kaimo jaunimas dar negalėdavo atskleisti visų savo galimų talentų, o ir žiaurios aplinkybės to neleisdavo padaryti. Todėl užrašytų dienoraščių buvo labai nedaug, o dar mažiau jų išliko – juk žiaurus persekiojimas, bausmės Sibiro tremtimi ar lageriais už bet kokį laisvą tautinį žodį grėsdavo ne tik jį parašiusiam, bet ir paskaičiusiam, ne tik autoriui, bet ir jo artimiesiems.

Tačiau iš tų nedaugelio išlikusių partizanų užrašytų minčių ar dienoraščių galime suprasti Vasario 16-osios reikšmę partizanams, kaip jie vertino tautos nepriklausomybę, ja didžiavosi, kiek vilčių dėjo į nepriklausomybės atkūrimą ir nepriklausomybės dienos – Vasario 16-osios – paminėjimą sunkiomis okupacijos sąlygomis. Štai partizanas Boleslovas Eglinskas (g. 1926 metais, žuvęs 1946 metų liepą Taujėnų miške), priklausęs Kecoriaus vadovaujamam būriui, savo dienoraštyje 1945 m. vasario 17 d. užrašė: „Dieną Skacmiškyje prie ugnies. Po tų visokių gandų apie taiką, apie Nepriklausomybę Lietuvai, bolševizmo žlugimą, mes (partizanai) turime viltį, gyvenam ir tikime, kad mūsų nuveikti darbai ir dar kuriuos nuveiksime – nebus veltui! O veikti mes turime, nes kitokius niekas mus neras“.

Žemaitijos partizanas Juozas Žagaras-Girdenis (g. 1926 metais, žuvęs 1952 08 01) savo dienoraštyje rašė: „Šiandien Vasario 16. Tai buvusi Nepriklausomybės atgavimo šventė. Ji liko mums neužmirštama mūsų Tėvynės istorijoje ir mūsų širdyse. Su pilnu pasitikėjimu šiandien švenčiame nelaisvėje paskutinę Vasario 16-ąją. Tikrai tikiu, kad sekančiuose metuose švęsime Šešioliktąją jau laisvėje. Paskutinius metus velkame čekisto priespaudą, nes laikas jau pribrendo. Užeks Maskvos tironui mūsų kraujo! (...) Ketvirtą valandą Algirdas pasuka iš Niujorko „Amerikos balsą“ rusų kalba. Išgirstame seniai išsvajotą naujieną, kad penktą valandą Vasario 16-osios proga kalbės lietuviškai. Neapsakomas džiaugsmas mano krūtinėje! Su nekantrumu laukiu penktos valandos. Jau penkios. Štai pasveikino pavergtą mūsų tautą gimtąja kalba. Su didžiausiu atidumu sekame iš tolimos šalies atplaukiančius lietuviškus žodžius, ir šie malonūs žodžiai taip sujaudino mus, atrodo, tuoj mes būsim laisvi, ryt ar poryt bolševiko čia nebus. Vasario šventė praslinko įdomiausiai. Įgavome dar didesnio nepalaužiamo ryžto aukotis Tėvynei Lietuvai“. Partizanas šiuos žodžius apie Vasario 16-osios svarbą jam ir kitiems jo bendražygiams bei visai tuo laiku okupuotai tautai užrašė 1951 metų vasarį, praėjus tik metams, kai jis nuėjo į partizanų būrį, ir likus tik daugiau nei vieneriems metams iki savo žūties. Tokia lemtis, klastinga žūtis pačioje jaunystėje laukė beveik kiekvieno išėjusiojo į mišką, bet jie vis vien tikėjo nepriklausomybe. Deja, buvo ir tautos dalis, kuri, pasidavusi okupanto malonei, jau pirmomis nelaisvės dienomis trypė laisvę ir nepriklausomybę ir taip pasmerkė visą tautą ilgiems nelaisvės metams.

Ilgai sunkiomis sąlygomis kovojusiems partizanams neretai kildavo minčių apie sunkią tautos padėtį, gilumines tokios padėties priežastis. Ypač per išsvajotą Vasario 16-ąją. Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, karo pabaigoje perėjęs kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje ir Ukrainoje (vokiečių jis buvo paimtas saugoti aerodromų), 1946 pabaigoje grįžęs į Lietuvą ir tuoj pat įsitraukęs į partizanų kovą, žuvęs 1950 m. birželio 24 d., savo nedideliame, likus mažiau nei metams iki savo žūties užbaigtame ir iki šių dienų išlikusiame dienoraštyje, nusivylęs rašė (1948 m. vasario 16 d. įrašas): „Šiandien Nepriklausomybės šventė – Vasario 16-oji. Tautos nepriklausomumas ir suverenumas „užtikrintas“ Vorkutoje arba gerai, labai gerai maskuotame bunkeryje. Kur Atlanto Charta? Radijo komentatoriai rimtu, pamokomu ir išdidžiu balsu aiškina, esą Vakarų valstybės matančios ir žinančios apie viską, kas čia darosi, ir jos, aišku, atnešančios išvadavimą, bet dabar... dabar dar reikią laukti, nes dar neatėjęs laikas. Kai dėl Lietuvos bylos, tai jos, esą, taip pat dabar negalima liesti; vėliau, galbūt po karo... (...) Neseniai perskaičiau Anatolio Franso „Dievai trokšta“ ir „Pingvinų salą“. Puikus rašytojas. Jo pavaizduoti personažai „Dievai trokšta“ primena man dabartinius partizanus. Šiaip man revoliucionierių fanatizmas visiškai nepatinka. Iki to prieiti, kad giljotina taptų „mieląja“, reikia tikrai būti dideliu apakėliu...“

Labiausiai Vasario 16-ajai partizanų teikta reikšmė atsiskleidė laisvės kovotojų leistoje pogrindžio spaudoje, pratęsusioje kovą už laisvą lietuvišką mintį, kažkada pradėtą ir beveik 40 metų tęstą mūsų bebaimių knygnešių. Čia publikuojame Vasario 16-ajai skirtą straipsnį, išspausdintą leidinyje „Laisvės kova“ (LLKS Rytų Lietuvos srities organas), 1952 m. sausio-vasario mėn. Nr.1-2. (Leidinys saugomas Pasvalio bibliotekoje.) Straipsnio autorius nežinomas.

© 2006 „XXI amžius“