Kovo 11-oji: pergalės vertė

Mes labai jau retai susimąstome, ką tautai reiškia jos nepriklausomybė. O juk 50 metų jai buvo atimta teisė į laisvę ir nepriklausomybę, ir tik prieš 16 metų, 1990 m. kovo 11-ąją, veikiant galingam tada prieš dvejus metus susikūrusiam Lietuvos Sąjūdžiui, tauta per savo išrinktus atstovus pasakė: „Gana vergauti! Lietuva turi teisę į nepriklausomybę!”. Jau užaugusiai naujai kartai, brendusiai, augusiai, išsimokslinusiai nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje, daug kas nueina į istoriją. Dabar sunku net įsivaizduoti, kad dar prieš 20 metų Lietuvoje siautėjo nuožmus režimas, siekęs ne tik nutildyti tautos siekį į laisvę, bet ir palaužti žmogaus dvasią. Į Rusijos imperiją, tada pavadintą SSRS, inkorporuota Lietuva tebuvo tik bebalsė, pasauliui nežinoma tos imperijos teritorija, kurioje prieš kelis dešimtmečius (1953 metais) buvo pasibaigęs karas – ginkluotas pasipriešinimas imperijai (taip dešimčia metų pratęsęs Antrąjį pasaulinį karą), kuriame žuvo apie 25 tūkst. jaunų žmonių (neskaitant pačių okupantų ir su jais kolaboravusiųjų), o po to vykęs taikus pasipriešinimas, pasireikšdavęs protesto pareiškimais, pogrindžio „Kronikos“, „Aušros“ ar nelegalių kultūrinių leidinių „Pastogė”, „Rūpintojėlis” ar „Viltis” puslapiais, gąsdino okupantų į valdžią susodintus kolaborantus, kurie išdrįsusius protestuoti nuteisdavo ilgiems metams į tolimus sibirus. Bet šiaip kolaborantai už okupantų pečių jautėsi amžini ir nenugalimi.

Didžiausias Sąjūdžio nuveiktas darbas yra tas, kad po daugelio aukų, sudėtų ant tėvynės aukuro, jis sunaikino tautoje jau įsišaknijusią baimę ir vedė tautą į laisvę. Tačiau mums dainuojant džiaugsmo dainas, kad atgavome laisvę ir valstybės nepriklausomybę, ir esant nesusiformavusiai politinei tautos savimonei, kolaborantinė nomenklatūra, pasitelkusi visą dar išlikusį KGB aparatą (šis okupacijos ramstis nėra sunaikintas ir iki šiol), palengva įvykdė visų valstybės valdžios lygių užėmimą (tik vienas kitas politikas, prakalbęs apie šliaužiantį perversmą, buvo kaip mat nutildytas): visa ekonomika, visas valstybės turtas, visa politinė valdžia perėjo į nomenklatūros rankas. Tautos apgavystei ypač pasitarnavo žaidimas su Burokevičiaus partija: okupantams uoliai tarnavusios kompartijos nomenklatūros rodytas pasipriešinimas atvirai nepaklusnumą nepriklausomybei rodžiusiai „platforminei” kompartijai buvo tik priedanga - vaizduodami patriotus, gelbėjančius tautą nuo naujųjų „stalinistų“, jie nesunkiai užsitarnavo tautos užuojautą.

Mes negalime nieko padaryti, kai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje vos ne kasdien vyksta politiniai skandalai, kai Lietuvos Respublikos kultūros ministru Vyriausybės galva paskiria ne lietuvį, lyg jis geriau pažintų mūsų kultūros poreikius, kai kertinėse valstybės institucijose (URM, VSD ir kt.) įsitvirtinę KGB rezervininkai, kai ES pinigai plaukia į nežinia kieno kišenes, kai tik po 16 nepriklausomybės metų pradedama kalbėti (valstybiniu lygiu) (pabrėžiame – tik kalbėti) apie patriotinio auklėjimo įvedimą mokyklose, kai lygiagrečiai su lietuviškomis mokyklomis per tuos 16 nepriklausomybės metų Lietuvoje veikia ir rusiškos, ir lenkiškos mokyklos (jeigu kažkas teigtų, kad, tą sakydami, mes rodome nepagarbą valstybėje gyvenančioms tautoms, tada kyla klausimas: o kodėl gi nėra baltarusiškų, ukrainietiškų, azerbaidžanietiškų, pagaliau totoriškų ar čečėniškų mokyklų?. Net kosmopolitinei Europai tai nesuprantama – ten tautinėms mažumoms suteikiama teisė turėti tik šeštadienines mokyklas, išlaikomas pačių tautinių mažumų). Prieš 18 metų kartu su Sąjūdžiu, mūsų tuometiniu tautinių jausmų ir tautinio pasididžiavimo kėlėju, skandavome, kad valdžia (tuo metu dar okupacinė, sudaryta iš kolaboravusiųjų) turi tartis su tauta visais jai rūpimais klausimais, o dabar, iškovojus nepriklausomybę, to tarimosi neliko nė kvapo: valdžia ką nori, tą daro su tauta, viską nuspręsdama pati, be tautos.

Ir tai ne vien dėl to, kad nepriklausomybę atkūrusi tauta pateko į tų pačių buvusių kolaborantų rankas. Formuojasi nauja politinė, tiksliau, pseudopolitinė nomenklatūra, sudaryta iš visus valdymo svertus turinčios senosios ir jai paklusnios, visuose juoduose jos darbuose padedančios naujosios nomenklatūros. Viskas perkama ir parduodama. Lietuvos piliečiui nerūpi tapti kurios nors partijos nariu (tik du procentai Lietuvos piliečių priklauso kuriai nors partijai), nes partijos – tik kelių asmenų grupelės, savo egoistiniams tikslams išnaudojančios savo sukurtų „partijų“ eilinius narius, kurie, neišmanydami apie „savo“ partijų programas ir tikslus, bėginėja iš partijos į partiją, irgi siekdami, partijai laimėjus rinkimuose, įsitaisyti į patogesnę vietelę. O jeigu mato, kad su partijos pagalba nelabai pateksi į valdžią, kuria naują partiją ir taip tikisi patekti į valdžią. Tik ar Lietuvai nuo to geriau? Toks klausimas visai nekeliamas – svarbu savo siauri interesai.

Dar senaisiais laikais įsiteikimo okupantams ir apgaudinėjimų išmokusi senoji nomenklatūra, įsitaisiusi nepriklausomos Lietuvos valdžios postuose, ir toliau apgaudinėja tautą „šviesia“ ateitimi, iš tėvynės išvydama kelis šimtus tūkstančių darbščių jaunų rankų ir didžiuodamasi „sumažinusi“ nedarbą. Jeigu dar neseniai piktinomės įvairaus lygio valdininkais, grobiančiais gražiausias pajūrio ar nacionalinių draustinių vietas, tai dabar į dar svarbesnes, skirtas Prezidentui ir kitiems aukštiems valstybės pareigūnams, taikosi esami ar buvę valdininkai iš Premjero ar Prezidento aplinkos. Na, ir kas, kad susikompromitavę jie palieka savo kėdes Prezidentūroje ar Vyriausybėje (ar kurioje nors partijoje), jiems vis vien liks tie „nupirkti“ kotedžai, o patys sugrįš į savo šiltas ankstesnes vietas – kas į URM, kas į VSD. O dar labiau tyčiojamasi iš tautos, kai, praėjus 15 nuo nepriklausomybės atkūrimo, uždaromi KGB archyvai, kuriuose surašyta tautos pasipriešinimo istorija. Tokia mūsų atkurtos nepriklausomybės realybė. Ir tai tik dėl vieno nedidelio „mažmožio“ – šie visi „lojalieji“ valdininkai, praeityje susiję su kompartija ar KGB, niekada nėra kovoję už nepriklausomybę, niekada nėra rizikavę savo laisve, niekada nejautė skausmo už okupuotos tautos vargus. Jie visi kyla iš kompartinės nomenklatūros „paveldo“. Tad tautai, išlaikiusiai didžiausius okupacijos išbandymus, Kovo 11-osios idealai dar nėra įvykdyti.

© 2006 „XXI amžius“