„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. kovo 10 d., Nr. 3


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Vėl nepriklausoma valstybė!

Lietuvos Aukščiausiosios
Tarybos sesijoje 1990 m. kovą

Mūsų pačių tikslas buvo aiškus, ėjome vis labiau ryškėjančiu nepriklausomybės keliu. Išmokome naudotis perestrojka, dėl kurios iš pradžių turėjome šiek tiek iliuzijų, bet jos greitai pranyko. Turėjome, panašiai kaip estai, iliuzijų sukurti nepriklausomą ekonomiką, kurią sovietai siūlė, kad terodytume tik ribotą iniciatyvą. Jie jau suprato, kad visiška centralizacija – tai mirties būsena, kurioje nėra ekonomikos gyvybės, dinamikos. Jie ketino suteikti daugiau laisvių įmonėms, jų susivienijimams, taip pat ir atskiroms „teritorijoms“, kurių nenorėjo sutapatinti su respublikomis. Estų, latvių ir lietuvių demokratinė opozicija pirmiausia reikalavo, kad nebūtų kitokių regioninių variantų, o apgintas būtent respublikų savarankiškumas, kad viskas būtų kiekvienos respublikos vyriausybės žinioje, o ne kažkokio tarpinio organo, kurį vėl valdytų Maskva. Baltijos respublikų ekonominio savarankiškumo įstatymą Sovietų Sąjunga pagaliau priėmė, bet paskutinę akimirką susiaurino, ir jis praktiškai neveikė. Mes greitai įsitikinome, kad tyčia trukdoma ne tik politikos, bet ir ūkio srityse. Maskvos rankose tebebuvo visa politinė ir teisinė valdžia, kuri ten sprendė: duoti ar neduoti, atidėti ar pažiūrėti, kiek duoti. Darėsi aišku, kad nieko iš to neišeis, kad reikia siekti ne vien ekonominio, bet ir politinio savarankiškumo, visateisiškumo, o tai reiškė - Nepriklausomybės!

Čia buvo ta praktinė, pragmatinė pusė, kuri papildė mūsų reikalavimų teisinę pusę, darė įtaką net ir Lietuvos komunistinei nomenklatūrai.

1990 metų sausio pradžioje M.Gorbačiovas galų gale ryžosi, savo Centro komiteto liepiamas, aplankyti Lietuvą. Jau gruodžio mėnesį Maskvoje jis pyko ir barėsi, kad Lietuvos komunistų dauguma nutarė atsiskirti nuo SSKP, priversdama ir būgštaujantį A.Brazauską su tuo sutikti. Ar M.Gorbačiovo pyktis buvo tikras, ar tik vaidyba, kurios Kremliuje prisižiūrėjom, nebuvo visai aišku. Žinodami tokių apsilankymų ritualą, numatėme, kad šis vizitas yra svarbus, nes „didysis reformatorius“ nekeliaudavo tuščiomis rankomis. Nekantravome sužinoti, kokia bus jo dovana iš rankovės: svarbus sprendimas, rimtas pasižadėjimas ar kokia tuščia deklaracija. Susitikimuose su žmonėmis, net su partiečiais inteligentais jam neturėjo likti jokių abejonių, kad lietuviai nori „atsiskirti“ nuo Sovietų Sąjungos. Beje, su Sąjūdžio vadovais Gorbačiovas atsisakė susitikti. Katedros aikštėje Sąjūdžio surengtas mitingas laukė jo, kad pasveikintų aukštą svečią - kaimyninės valstybės vadovą. Gorbačiovas, žinoma, nepasirodė. Tik prieš išvažiuodamas išvyniojo savo dovaną: „Ruošiamas naujas įstatymas, pagal kurį respublikos galės atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos“. Po trumpos to įstatymo apybraižos mums pasidarė aišku, kad tai dar viena kompartijos ruošiama apgaulė. Įstatymą SSRS priėmė vėliau, 1990 metų balandžio mėnesį, ir jis buvo toks, kad jokiai respublikai, net pačiai Rusijai, nebūtų įmanoma išeiti iš Sovietų Sąjungos. Pirmiausia reikėtų referendumo, kuriame pritartų du trečdaliai visų balsuoti turinčių teisę gyventojų, po to sektų penkerių metų „pereinamasis“ laikotarpis, ir tik po dar vieno referendumo SSRS liaudies deputatų suvažiavimas nuspręstų, ar galima patvirtinti respublikos atsiskyrimą. Tokiame suvažiavime Lietuva turėtų apie 50 sprendžiančių atstovų iš 2250!

Tas orveliškas įstatymas buvo nevienintelis pavojus, laukiantis mūsų. Gorbačiovas projektavo SSRS prezidento instituciją ir turėjo būti išrinktas prezidentu jau kovo mėnesį. Liaudies deputatų suvažiavime gautieji įgaliojimai jam būtų leidę įvesti „ypatingąją“ padėtį bet kurioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Mums buvo aišku, kad laiko turime labai mažai, bet kad dar turbūt spėsime išsirinkti savo naują Aukščiausiąją Tarybą ir imtis sprendimų pagal juridines, nors ir sovietiškas, galimybes.

Rinkimų kampanija į Lietuvos sovietinę Aukščiausiąją Tarybą vyko be didelių netikėtumų. 1990 metų vasario mėnesį į 141 vietą buvo 472 kandidatai.

A. Brazauskas tuo metu jau buvo LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, tuo būdu tapęs ne tik partiniu lyderiu, bet ir jam pavaldžios Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Mes dėl to neprotestavome, nors ankstesnio pirmininko V.Astrausko nušalinimas atrodė šiurkštus vidinis partijos sprendimas. Vieno televizijos žurnalisto buvau užklaustas, ką aš galvoju apie prezidento instituciją, kaip prezidentas turi būti renkamas. Pasakiau, kad prezidentą turėtų rinkti visa tauta. Mes nujautėme, kad toji nerinkta Aukščiausioji Taryba gali prieš pabaigą padaryti kokią nemalonią staigmeną, pavyzdžiui, suteikti prezidento titulą, atitinkamai pakeisti vietinę konstituciją, nes Aukščiausioji Taryba vis dar tebebuvo komunistų rankose. Šiek tiek baiminomės, kad jie prieš pat rinkimus vasario 24 dieną nepaskelbtų kokios nors netikros nepriklausomybės. Apie tai buvo kalbama kuluaruose ir Aukščiausiojoje Taryboje, diskutuojama spaudoje, televizijoje jau 1990 metų sausio mėnesį. Sovietai pasakytų: galit save vadinti nors ir nepriklausoma valstybe, galima jums užsienyje ir porą konsulatų įsteigti (gal tai padės užsienio valstybėms atsisakyti nepripažinimo politikos, kuri trukdo jų ir sovietų bizniui), laimingai švęskite. Svarbiausia, kad nebūtų pažeistas SSRS „stabilumas“. Taip galėjo atrodyti mūsų nepriklausomybė, jei ją būtų paskelbusi tuometinė Aukščiausioji Taryba vadovaujant kompartijai. To nesiryžo padaryti galbūt todėl, kad mes iš anksto apie tai kalbėjome ir skelbėme perspėjančius vertinimus. Apsiribota deklaracija dėl Molotovo-Ribbentropo pakto ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS neteisėtumo. Tai buvo naudinga artėjančiam esmingam žingsniui, kurį turėjo padaryti tikras parlamentas, gavęs tautos mandatą ir suverenių galių raiškos teisę. Pseudoparlamentas būtų tik sugadinęs.

Rinkimus organizuoti mums pavyko geriau negu latviams ir estams, nes ten dar galėjo balsuoti ir kandidatuoti sovietų kariškiai. Dar senojoje Aukščiausiojoje Taryboje suspėjome priimti Rinkimų ir Lietuvos pilietybės įstatymus. Pagal tuos įstatymus sovietų armijos kariai negalėjo dalyvauti rinkimuose, nes jie nebuvo nuolatiniai respublikos gyventojai, o laikini, panašiai kaip turistai, poilsiautojai. Brazauskas ir kompartija mus labai gąsdino, kad tai sukels didelį nepasitenkinimą ir bus pavojinga, kad armija nusiteiks prieš mus, bet mes ryžomės paspausti, ir nieko neatsitiko. Jau buvo priimtas Referendumo įstatymas, tad aš susitariau su atkurta Demokratų partija, kad jie pradės rinkti parašus referendumui, kuriuo sovietų kareiviai būtų eliminuoti iš rinkimų. Tada kompartijos nomenklatūra nusileido, gal ir Maskva nenorėjo tokio parašų rinkimo. Mes, tiesa, nepasisakėme prieš visus kariškius, nes Rinkimų įstatymo pataisa nelietė tų karininkų, kurie buvo Lietuvoje registruoti kaip nuolatos gyvenantys; principas liepė atsižvelgti į tai, kas gali pretenduoti į pilietybę ir kas negali. (...)

Tuo tarpu vasario 24-ąją, paskelbus rezultatus, jau buvo aišku, kad Sąjūdis laimėjo didele persvara. Iš karto patvirtinti rinkimų rezultatai 80 apygardų iš 141. Iš 90 Sąjūdžio siūlytų tapo išrinkti 72 deputatai. Dar nepasibaigus antrajam balsavimo ratui, mes planavome pradėti parlamentinį darbą, jei tik būtų pasiektas reikalingas 95 deputatų kvorumas. Antrieji balsavimai apygardose, kuriose nė vienas kandidatas negavo iškart daugiau kaip 50 proc. balsų, buvo numatyti - mūsų išreikalauti - kuo anksčiau - kovo 4, 7, 8 dienomis. Kvorumą gavom! Kovo 10-oji tapo sesijos atidarymo diena, prieš pat SSRS deputatų suvažiavimą Maskvoje. Pirmąją dieną, vakare, numatėme pradėti kai kuriuos procedūrinius reikalus, o pagrindinius klausimus spręsti kovo 11-ąją.

Vienas iš klausimų, dėl kurio mums reikėjo ką nors nutarti, tai ar turime teisę spręsti apie Nepriklausomybės paskelbimą. Kai kurie mūsų žmonės galvojo, kad turime sekti Estijos pavyzdžiu. Estai turėjo dvi įtakingas visuomenines organizacijas: Liaudies frontą, panašų į Sąjūdį, bet labiau linkusį į kompromisus, ir Estijos kongresą, radikalų ir gana puritonišką politikoje. Jie teigė, kad bus išrinkti į sovietinės respublikos Aukščiausiąją Tarybą esant krašte okupacinei armijai ir kitoms ypatingoms sąlygoms, todėl dar neįgalioti spręsti nepriklausomos valstybės klausimo. Anot jų, ateityje, jau kitokiuose rinkimuose, būsianti sudaryta steigiamoji asamblėja, tąsyk jau kompetentinga šiuo klausimu pasisakyti. Dalį mūsiškių irgi kamavo klausimas: juk mus rinko kaip sovietinius deputatus, tad ar mes esame įgalioti spręsti kaip nesovietiniai? Ar galime Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiąją Tarybą paversti kažkuo kitu? Ar gali mūsų išrinktoji Taryba okupacinio režimo sąlygomis išreikšti suverenią tautos valią? Aš pasiūliau formuluotę, kuri buvo priimta pirmame atkuriamajame naujos Aukščiausiosios Tarybos dokumente, dar prieš Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Tai buvo dokumentas apie deputatų įgaliojimus: Atgimimo procese pasireiškęs nepriklausomybės Sąjūdis grąžina tautai suverenių galių raišką per esamas, nors ir svetimųjų primestas, institucijas. Išrinktieji deputatai yra šio proceso dalis, laisvuose rinkimuose gavę tautos atstovų mandatą reikšti jos aukščiausią suverenią galią (suprema potestas), taigi atkurti valstybės Nepriklausomybę.

Buvo šešta valanda vakaro, kai parlamentas tuo pačiu aktu pasivadino Lietuvos Aukščiausiąja Taryba (TSR - nebėr!). Dar po kelių ar keliolikos minučių nauju įstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ tapome Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Ji jau galėjo spręsti apie Nepriklausomybę ir jos aktą žymėti, tvirtinti Vyčio herbu!

Naują valstybės būvį reikėjo remti kokia nors konstitucija; turėjom visai netikusią, sovietinės respublikos, ir naują konstitucijos versiją, nuosekliai pabrėžiančią Lietuvos suverenitetą. (...) Buvo nuomonių, kad reikia vėl pradėti kurti naują konstituciją, o aš raginau dar sykį demokratiškiau peržiūrėti ir išvalyti nuo bet kurių užuominų apie SSRS aną, 1989 metų, versiją, parengtą buvusios Aukščiausiosios Tarybos komisijoje, į kurią tada jau įėjome ir Sąjūdžio atstovai. Sutikę su manim kolegos padarė tą tiesiog naktimis, dar sykį pagerino kiek įstengė. Priimti ją dabar straipsniais būtų buvę keblu ir klampu, nes turėtumėm bent keletą dienų sesijoje diskutuoti, ką dar gerinti bei pakeisti. Nutarėm priiminėti iš karto po Nepriklausomybės akto, atidedant galimus taisymus ir įsipareigojant „po kelių savaičių“ pabaigti viską, kas dar nebaigta. Deja, vėliau vis nebuvo laiko viską išsamiai užbaigti, tad, iškilus reikalui, darydavom pavienes pataisas. O kovo 11-ąją teko atlikti net keletą konstitucinių procedūrų. Atmetėme tarybinę konstituciją ir paskelbėme 1938 metų Lietuvos Konstitucijos atstatymą, bet tuoj pat ją vėl užšaldėme ir priėmėm Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą kaip naują laikiną Konstituciją. To nepadarė nei latviai, nei estai ir vėliau kankinosi, pakliuvę į dviprasmę teisinę padėtį, nes pas juos ir toliau iš dalies galiojo SSRS Konstitucija. Estai pareiškė, kad jie yra okupuota šalis, todėl nepriklausoma skelbtis negali, jie tik pradeda pereinamąjį laikotarpį į Nepriklausomybę. Aš jų klausdavau: jeigu „pereinamasis“, tai iš kur jūs pereinate ir kur jūs eisite? Jei pereinate iš sovietinės respublikos, ar tai reiškia, kad jūs vis dar ten? Mūsų linija buvo raiškiai kitokia, ir jos visada laikėmės: Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, bet ir įjungus į Sovietų Sąjungą prievartos būdu, mūsų niekad nepadarė legalia sovietų respublika. Dabar mes atkuriame ir tęsiame 1940 metais sustabdytą nepriklausomos Lietuvos egzistenciją, dėl to iš karto formaliai atstatome 1938 metų Lietuvos Konstituciją. Po to įsivedam naują, dabartinę, nors ir laikiną, ir ginamės nuo SSRS tuo, kad jau gyvenam pagal savą Nepriklausomos valstybės Konstituciją, o SSRS konstitucija Lietuvoje neturi galios. Taip gavom politinį ginklą ir teisinį pagrindą valstybei kurti, nors tas pagrindas praktiškai tebebuvo toli gražu netobulas. (...)

Prieš pradėdami kovo 10-11 dienų įvykių sesiją, diskutavome, kaip rinksime pirmininką, pavaduotojus, sekretorių. Reikėjo, kad jau nauja Aukščiausiosios Tarybos vadovybė vestų posėdį ir protokoluotų, kad būtų galima neabejotinai svarstyti ir balsuoti už pateiktus projektus. (...)

Tam tikrą kliūtį galėjo sudaryti realus ir dar dirbtinai kuriamas A.Brazausko populiarumas ir LKP organizuotas spaudimas, renkant daug kur parašus, kad atrodytų, jog visa Lietuva laukia pirmininko Brazausko, o mes privalome šitą „tautos norą“ išgirsti. Taip jie kėlė įtampą ir skaldė visuomenę. Svarstėme, kaip elgtis, kai siūlys Brazauską, arba kokią vietą naujose struktūrose jis galėtų užimti. Bandėme sudaryti Sąjūdžio deputatų klubą, kad Aukščiausiojoje Taryboje dalyvautume kaip organizuota frakcija, ir kad visi balsuotų taip, kaip nuspręsta balsų dauguma klube. Tačiau mūsų buvo daug, ir nors visi iš Sąjūdžio, bet visi skirtingi. Sąjūdyje tada buvo ir žaliųjų, ir socialdemokratų, ir krikščionių demokratų, ir demokratų, ir komunistų partijos žmonių, ir partijoms nepriklausančių individualistų. Į klubo taisykles taip ir neįstengėme įrašyti vieningo balsavimo parlamente, nes kai kurie asmenys protestavo, sakydami, kad vis tiek balsuos pagal sąžinę. Individualistams arba nedisciplinuotiems žmonėms jau tada pavyko susilpninti Sąjūdžio daugumą, sukelti prieštaravimus viduje ir padaryti taip, kad gerai organizuotos parlamentinės daugumos išvis nepavyktų sukurti.

Sąjūdžio deputatų posėdyje mane pasiūlė kandidatu į pirmininkus. Supratome, kad - išrinkus Brazauską - sunku būtų prastumti mūsų projektus, nors mes ir sudarome daugumą Aukščiausiojoje Taryboje. Pirmininkas mat gauna ir papildomą autoritetą, ir galimybių kontroliuoti nuotaikas, siūlyti balsavimui vieną ar kitą sumanymą.

Mes žinojome, kad Brazauskas nenori tikros Nepriklausomybės. Nors komunistų programoje Lietuvos Nepriklausomybė taip pat buvo įrašyta, tačiau Brazauskas į tai žiūrėjo kaip j laipsnišką procesą, atseit reikia iš anksto susitarti, gauti Maskvos sutikimą, pamažu stiprinti pozicijas, nekomplikuoti santykių su Gorbačiovu. Dėl tų priežasčių pirmininko reikėjo tik iš Sąjūdžio, nors mes ir jautėme, kad dirbti gal teks neilgai, nes mus gali išvaikyti ir įvesti kokią nors diktatūrą. Pavojus buvo Sovietų Sąjungos metoduose; jie galėjo panaudoti kariuomenę arba KGB dalinius kaip Gruzijoje ir Azerbaidžane, paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje, paskirti savo įgaliotinį kaip Armėnijoje. Tai buvo realu, ir mums reikėjo suspėti daug padaryti prieš Gorbačiovui gaunant papildomus prezidento įgaliojimus. Tai galėjo įvykti jau kovo 12 dieną. Štai kodėl kovo 11-oji nepriklausomybei skelbti buvo ilgai svarstyta ir pasirinkta kaip optimali data.

Vytautas LANDSBERGIS

(iš knygos „Lūžis prie Baltijos“, 1997)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija