Ar V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus idėjos įkūnytos antrąkart – 1990-ųjų kovo 11-ąją?

Balys Urbonas

Susidorojimas su Lietuvos laisvės lygos mitingo, skirto pasmerkti Ribentropo-Molotovo slaptąjį susitarimą, dalyviais Vilniuje 1988 m. rugsėjo 28 d. Algimanto ŽIŽIŪNO nuotrauka

„Tai, kas prigijo 1918 metų savanorių kovose, ir tai, kas prigijo per vėlesnes visų žmonių pastangas Lietuvoje, tik šešėliu dabar atsikartoja“, – rodos, girdžiu kokių trijų šimtų tūkstančių už Kovo 11-ąją galvas guldžiusiųjų vienbalsį prieštaravimą.

Ar galima užsimerkti ir paneigti tai, jog ir ši Nepriklausomybė suteikė vieną svarbiausių dalykų – Laisvę! Tikrą laisvę, ne jos imitaciją, kaip kad buvo Sovietų Lietuvoje.

Tie, kas keiksnoja Nepriklausomybę, turbūt pamiršo, kad dešimt metų vykęs partizaninis karas XX a. viduryje juk buvo anos Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tąsa, įkūnijimas, per tuomečių vadų neapdairumą nuginkluotos ir išformuotos! Taigi tas partizaninis karas prieš okupantus iš Rytų ir buvo mūsų kariuomenės išlaisvinimo žygis, tik be buvusiųjų vadų įsakymo. Ir jauni, ir pagyvenę vyrai, taip pat ir moterys išėjo į partizanus, širdžiai paliepus. Išėjo žūti už Tėvynę. Todėl niekada nesutiksiu su žmonių samprotavimais, kad daugiausia bėgdami nuo sovietų armijos ir dar dėl kelių priežasčių tie žalio kaimo vyrai nepagalvoję ėjo tiesiai į mirtį. Tame samprotavime dalis tiesos yra, bet čia pamirštamas tų jaunų žmonių sąmoningumas suprantant Tėvynės ir valstybės sunkią padėtį. Tai ne prievartos baimė juos varė tik slėptis, o drąsa – kautis su pavergėju, – sąmoningai aukotis. Čia tas atskaitos taškas, nuo kurio reikia pradėti skaičiuoti savo laimėjimus ir pralaimėjimus.

Ši mūsų laisvė, atkurta iš antrųjų savanorių kūnų, alsuoja neregėta dvasios stiprybe amžiname ir garbingame paminkle – valstybės rūmo pamatuose. Nepriklausomybė ir valstybė – štai pagrindiniai pamatai, į kuriuos turime remtis.

Svarbiausioji valstybės fundamento dalis – partizanai. Tačiau vieni jie, be visuomenės pagalbos, nebūtų išsilaikę nė metų. Todėl paprasti kaimo žmonės juos maitinę, globoję, o ryšininkai kartu įvairias užduotis vykdę, labai vieningai veikė nuo 1945-ųjų ligi 1948 metų. Vėliau prasidėję provokacijos, išdavystės, Maskvos saugumo sėjamas nepasitikėjimas, bauginimai ir žmones apimanti baimė darė savo. Nuteikta pačiam baisiausiam, kai ranką kelia brolis prieš brolį. Tačiau miestų ir kaimų žmonės, jeigu būtų galėję, būtų griebęsi ir už šiaudo, kad tik nenugrimztų į juodą dugną, į kurį dar juodesnė pabaisa buvo pasiryžusi visus ir viską įtraukti. Čia išryškėjo iš seno paveldėtas tautos bruožas – susitelkti ir gintis. Priešas tai matė, todėl ir stengėsi sukiršinti, suskaldyti Lietuvos vienybę, jos branduolį, o tada su atskirais kovotojais lengvai susitvarkyti. Tačiau partizanai ir didžioji dalis tautos buvo vieningi.

Ir man visada, kai po Atgimimo skaičiau euforinius apie mūsų laisvės kovą straipsnius, kėlė nuostabą partizanų vadų išaukštinimas, svarba, tarsi nebūtų buvę tų eilinių, to skydo. (Gal veikė rašančius žmones sovietmečiu ugdytas vadų kultas?) Taigi ne partizaninei kovai, kaip reiškiniui, o atskiriems žmonėms, jų vadams buvo pirmiausia pinami vainikai. Tampymai po stribynus, kalinimai šaltuose rūsiuose, kentėjimai nuo sumušimų iki kaulų lūžių nepalaužė tvirtų charakterių. Jie neišdavė ir paleisti vėl tęsė darbą. Ką būtų veikę be tokių pasišventėlių partizanų vadai? Ir genialiausi nebūtų sugebėję įgyvendinti savo sumanymų, strateginių planų be to užnugario. Juk reikėjo sužeistuosius gydyti, ne vien žolelėmis, bet ir būtinais vaistais, perrišinėti žaizdas, kad toks kovotojas pasveiktų ir vėl į žygį išeitų. Ar be moters ryšininkės, tegul ir be rėmėjos vaistininkės, daktarės čia būtų buvę apsieita?

Turiu vilties, kad atsiras jaunas lietuvis istorikas-filosofas, kuris su niekuo nepalyginamą ir unikalią mūsų partizanų kovą už laisvę – per tą vieną XX a. vidurio dešimtmetį, visapusiškai išanalizuos ir įvertins. Reikia gerbti, bet ne garbinti partizanų vadus (ir ne tik vadus!), neužmirštant ir eilinių, nereikia pamiršti ir tautos daugumos rūpesčio bei svarbaus įnašo vykstant tokiai nelygiai išsivadavimo kovai.

Pateiksiu akivaizdų pavyzdį. Mano vyriausiasis brolis Antanas-Varnas, buvo partizanų eilinis ir žuvo pridengdamas savo vadą, persekiojant stribams ir rusams juos gūdžią 1947 m. kovo 17 d. naktį. Ar reikia iškalbingesnio pavyzdžio? Kitas mano brolis Viktoras-Varpas, partizanaudamas buvo užsitarnavęs leitenanto laipsnį, bet ar pakeitė tas laipsnis jį kaip žmogų, – aukotis, kautis ligi pabaigos, kad tik ateitų, nors dar ir negreitai – Laisvė?! 1952 m. rugsėjo 23 d. devynetą kilometrų persekiotas su kitu partizanu (Antanu Stankevičiumi, atrodo, iš Menciškės), anam žuvus, jis vienas dar gerą kilometrą nubėgęs, sodiečio daržinės priestate užspęstas, atsišaudydamas, šoviniams pasibaigus, kaip toje dainoje – „paskutiniuoju pats save Tėvynei pažadėjo...“ Manau, kad visi eiliniai partizanai buvo vienas kitam broliai. Jie buvo visi lygūs. Žinoma, tam tikros hierarchijos pasiskirstymo pareigose, dariniuose būta, tačiau siekiant tikslo jie buvo vieni už kitus vertesni. Išimtis sąmoningi išdavikai, kuriems amžinas pasmerkimas...

O ar mylėjo ir gerbė V.Kudirka ir J.Basanavičius tuos paprastus lietuvius, kurie vėliau balsavo, – patvirtinę pirmojo – skelbusio doro žmogaus ypatybes, antrojo – savo kilnią priedermę vėl įrašiusio į Europos žemėlapį Lietuvą kaip Nepriklausomą valstybę? Labai mylėjo. Nes visus savo brandžiausius gyvenimo metus paskyrė tam, kad žmonės, pasijutę laisvi, taptų pirmiausia žmonėmis. Jie viską darė dėl savo žmonių dvasinės, o ir materialinės gerovės! Jei V.Kudirka savo darbo vaisiais ir negalėjo visiškai pasidžiaugti, tai J.Basanavičius pamatė tautą, beatsitiesiančią, įvardydamas ją – Nepriklausoma valstybe. Įvykdė savo svajonę – Tautą pavertė organizuota visuomene.

Ar mylėtų partizanai tokią Nepriklausomą Lietuvą, kokioje mes dabar gyvename? Ne. Jų kovos tikslas buvo susigrąžinti prarastą Nepriklausomą valstybę, kurioje vidutinis valstietis, o ir vidutinis verslo žmogus būtų valstybės ašimi, ant kurios suktųsi tokių žmonių gyvenimai. Partizanai būtent ir vadovavosi V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus idėjomis.

Ar būtų mylėję V.Kudirka ir J.Basanavičius mūsų partizanus? Klausimas šiek tiek retorinis, bet... Jei pirmasis nepamatė Lietuvos kariuomenės ir savanorių, tai antrasis – savo kariuomenę turėjo progos pažinti. Abejingas jai nebuvo... J.Basanavičius savanorius, kaip ir visa tuometinė Lietuva, aukštino ir gerbė.

Prisiminkime, ką rašė istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė: „... Karo tarnybon pašaukti neišprusę jaunuoliai buvo drausminami, tautiškai ir valstybiškai sąmoninami, mokomi rašto, šviečiami...“ (Lietuvos istorija. P. 352). Šitokiems dalykams J.Basanavičius, būdamas didis politikas, bet ir ne menkesnis kultūrininkas, švietėjas, negalėjo būti abejingas. Tai politikas – kultūrininkas savo esybe. Todėl ir kariuomenę matė kaip tautos kultūros dalį.

Ar būtų pratęsta tolesnė pogrindžio kovų epopėja, jei ne anų partizanų sąmoningas pasišventimas? Argi be jų – tos dešimties kraujo metų – kaip iš dangaus ir nusileido čia koks vadas ir įsteigė, tarkime, Lietuvos laisvės lygą?

Prisiminkime vieną LLL iššūkį Kremliui prie A.Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kad iš naujo Lietuvos drąsuoliai įsuktų istorijos ratą. O suktų, penkiasdešimtį metų suktą atgal, vėl į priekį. LLL buvo labai gerai organizuota ir savalaikė organizacija, beje, pagrindinė Lietuvoje veikusi pogrindinė jėga ir buvo Laisvės lyga, kurią kartais nepelnytai bandoma nurašyti ir kažkodėl jos kova neįvertinama taip, kaip turėtų būti įvertinta.

Ar būtų V.Kudirkos „Tautiška giesmė“ – mūsų himnas viešai suskambėjęs, jei ne Laisvės lygos paviešintas ir pasmerktas Ribentropo-Molotovo klastingas suokalbis? Ar būtų pakartotas J.Basanavičiaus Vasario 16-osios Aktas, Kovo 11-ąją, aišku, labai jau margo tuometinės AT kontingento savo parašais patvirtinusio šitą naująjį Nepriklausomybės Aktą be partizanų, gintos, brandintos, LLL pratęstos, kovos už Tėvynės laisvę?

Ne, nebūtų! Tik gaila, kad niekas per šiuos šešiolika laisvės metų neprilygo ir jau neprilygs V.Kudirkai ir J.Basanavičiui savo intelektu. Nebent anuometinis AT pirmininkas, profesorius, dabar – Europarlamento narys, Vytautas Landsbergis. Vis dėlto po to, kai jau buvo likviduoti paskutiniai partizanai, Laisvės lyga suvaidino labai svarbų vaidmenį: neleido okupantui galutinai patikėti, kad, sutramdžius partizanų pasipriešinimą, bus pakirsta tautos dvasia. Kad ir kaip atėjūnai to norėjo – jiems nepavyko.

Visą Lietuvą – kaimus ir miestus – taip pat veikė tautiška krikščioniškos dvasios, leidžiama ir platinama pogrindyje, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jos gimimo diena – 1972 m. kovo 19-oji. „LKB kronika“ be pertraukos ėjusi iki 1989 metų, buvo tautinės ir religinės gyvybės apraiška, taip pat kovos priemonė prieš okupanto kėslus. „LKB kronika“ tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį.

Laukdavome „LKB kronikos“ kaip kokios brangenybės. Kai man pirmą kartą kažkoks leidinio platintojas iš po skverno kyštelėjo „Kroniką“, pasijutau tarsi laisvesnis. Atgijo viltis, kad dar ne visai mes pražuvę, kad Laisvė sugrįš... Kai tuos lapus, atidžiausiai perskaitęs, įgavęs naujų jėgų ir tiesiog pajutęs sielos apsivalymą, perduodavau kitam (nors ir geram savo pažįstamam), jaudindavausi, nes vidinis balsas klausė: „Ar neišduos?“

Ir jeigu pirmaisiais Atgimimo metais mūsų Lietuvą, jau pakankamai sukiršintą, nebūtų vienijusi „LKB kronika“, kažin ar būtume taip vieningai sustoję Baltijos kelyje?

Labai diplomatiškai „LKB kronika“ tęsė ir mūsų partizanų kovos žygius. Kovėsi žodžiu, kurio pamatas buvo Dievo žodis – Tiesa ir Meilė.

Pagaliau – Sąjūdis! Mūsų mitingai su skandavimais: „Lie-tu-va“, „Lands-ber-gis“... Laužų liepsna... Parlamento gynėjų drąsa... Taigi Sąjūdis, o su juo ir tikras Atgimimas. Čia visos pokario kovos – ir partizaninės, ir pogrindinės – visų darbų kvintesencija! Ir jos priekyje – V.Landsbergis. Sąjūdis – kaimo žmonės, miestiečiai, inteligentai, mokslininkai, menininkai. Tiesa, vėliau „draugo“ Eismunto į tą Sąjūdį įkišta visokiausių menkystų, apsimetėlių.

Nors Sąjūdis buvo plėšomas iš vidaus, tai buvo neregėta jėga, greitai susiorganizavusi ir tiesiog gero šachmatininko tiksliais ėjimais artėjo prie pergalės. Žinoma, ne be nuostolių ir ne be aukų. Sąjūdis sugriovė sovietinę santvarką ir 1991 m. kovo 11-ąją paskelbė nepriklausomybę. Sąjūdžio ištakas, pasak V.Landsbergio, galėtume laikyti upe, ištekančia iš nežinia kur: iš pelkės miške, iš verdančio smėlio šaltinio, susiliejančią su daugiau upelių. Sunkoka išsiaiškinti, kuris iš upelių buvo pats svarbiausias, nuo kur jau prasideda upė ir taikytinas pavadinimas...“ Bet… Pats svarbiausias upelis buvo ištekantis iš miško šaltiniuoto raisto, kurio akivarus ir tvirtus kupstus žinojo tik partizanai ir jų ryšininkai. O partizanų kovų upė, į kurią vėliau įtekėjo ir „LKB kronika“, ir LLL, ir Sąjūdis, vainikavo ilgą mūsų kovą. 1991 m. kovo 11-ąją. Dabar 2006-ųjų kovas. Ar lydi mus V.Kudirkos Tiesa ir Šviesa, J.Basanavičiaus – išmintis ir jo Lietuvos vizija?

Baigiu optimistiškai: sulauksime visokių gėrybių, jei būsime kantrūs, ištvermingi ir daugiau niekam savo laisvės neparduosime nė už gardžiausio valgio šaukštą.

© 2006 „XXI amžius“