„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. kovo 10 d., Nr. 3


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Šešiolikai metų praėjus...

Jurgis BIELINIS

Atrodo, lyg viskas buvo vakar ar užvakar, o praėjo 16 metų... Buvau Jonavos Sąjūdžio tarybos narys. Agitavome, rinkome geriausius iš geriausių į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tuoj po tų rinkimų kandidatu į rajono Tarybą mane iškėlė Darbininkų sąjunga. Buvau socialdemokratas, LSDP tarybos narys, Jonavoje įkūręs grupelę. Jonavos rajone buvau daugeliui pažįstamas, nes „Jonavos balsas“ publikavo mano aštrius straipsnius. Tad lankiau savo rinkimų apylinkės žmones ir agitavau už Sąjūdį ir save...

Vieną vakarą aplankiau Rukloje, vieno kambario bute, gyvenančią sovietų kariškio šeimą. Vyras, leitenantas, buvo namuose. Jį apėmė vos ne isterijos priepuolis, mat labai bijojo dėl savo šeimos. Perspėjo mane, jeigu mes paliesime jo šeimą, žmoną su mažu vaiku, tai jis atvesiąs iš Ruklos kuopą ir iššaudysiąs pusę Jonavos. Raminau, kad jokio sukilimo nedarysime, nei ginklų turime, nei tokių ketinimų. Priminiau, kad esu pažįstamas su Ruklos divizijos vado pavaduotoju politiniams reikalams, pasakiau jo pavardę, dėl ko buvome susitikę su divizijos vadu generolu majoru... Šiek tiek nuraminęs, pažadėjęs vėl ateiti, išėjau. Gal po savaitės vėl užėjau. Leitenantas nedaug pasikeitęs. Užrašiau jam savo telefono numerį, adresą. Jeigu kas, imsiu jo šeimą pats ginti. Aprimo, gal pajuto, kad nuoširdžiai kalbu.

Lankau savo rinkimų apylinkes žmones. Vienuose namuose randu šeimininkus ir jų kaimynus už stalo: stovi šampano butelis, taurės, valgio, įjungtas televizorius rodo LSSR herbą. Pamažu, labai pamažu ant sovietinio herbo užslenka mūsų Vytis. Šeimininkai man pasiūlo taurę su šampanu. Tostas už nepriklausomą Lietuvą. Didelis džiaugsmas ir nerimas. Tiek kariuomenės aplinkui. Negi taip lengvai mus paleis?..

Į Jonavos rajono Tarybą išrenkama 40 deputatų. Didesnė pusė – Sąjūdžio žmonės. Tarybos pirmininkas – sąjūdietis, rajono meras – docentas, mokslų kandidatas iš akademijos, kita pusė – kolūkių pirmininkai, direktoriai. Dirbam. Pamažu sąjūdininkai pereina į pirmininkų pusę. Mūsų jau tik dvylika. Vėliau – dar mažiau. Pirmininkai priiminėja sau patogius sprendimus. Aš pirmas „balsuoju“ kojomis, manimi seka likusieji, tačiau nieko nepasiekiame.

Į Sąjūdžio būstinę žmonės ateina skųstis, siunčia laiškus, dažnai nepasirašytus. Aš taip pat asmeniškai gaunu laiškų. Sušilę dirba du valstybės kontrolieriai. Susikaupė šūsnys aktų. Jie perduodami prokuratūrai, policijai, tik niekur jų netiria... Skundžiasi žmonės ir dėl asmeninių bėdų. Vieno sovietinio ūkio mechanizatoriaus žmona ant šalinės priiminėjo šieną. Traktorininkas per greitai atitraukė šakes, ir moteris stačia galva nukrito žemėn ir užsimušė. Direktorius netikusiai surašė nelaimės aktą, vyras negavo paramos. Pykosi su direktoriumi. Netrukus tas mechanizatorius darbo metu išgėrė. Direktorius to tik ir laukė. Su mechanikais jį nusivežė į mišką ir su aukšto spaudimo hidraulinėmis žarnomis metaliniais antgaliais primušė vyrą. Prigrasino, jei skųsiąsis – užmušiąs. Žmogus savaitę negalėjo lovoje pasisukti. Pabėgo iš savo gimtosios vietos už 100 kilometrų.

Kitos gausios šeimynos tėvas, zootechnikas, parsivežė žmoną iš gimdymo namų, o jo namuose – išjungta elektra. Tai nebuvo girtuoklio šeima. Abu tvarkingi žmonės, abu specialistai. Tik neįtiko direktoriui. Paliko šeima viską ir išbėgo už 100 kilometrų, kad direktoriaus pikta ranka nepasiektų.

Kultūros namai. Viename gale – salė, kitame gale – kabinetai. Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo ūkio vadovai viename gale įrengė restoranėlį. Po dažnų muštynių šią įstaigėlę žmonės pavadino „mordabojka“. Vieno „pasidaužymo“ metu buvo užmuštas mechanizatorius. Niekas nebuvo apkaltintas. Dabar ten pastatytas modernus restoranas. Direktorius įsitaisė modernų alaus bravorą. Labai laukia, kada Seimas priims įstatymą, leidžiantį gaminti „samanę“. Kaip ir Žečpospolitos šlėktos, didikas direktorius jaučiasi nusidėjęs Dievui: remontuoja bažnyčią, kleboniją...

Jonavos mieste daug kur supirkinėja investicinius čekius. Skelbimai laikraščiuose, ant stulpų, sienų perspėja, kad čekiai nebegalios... Rajono sekretoriukai, komjaunuoliai privatizuojasi. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje Sąjūdžio deputatai pereina į pirmininkų, direktorių, partinių sekretorių pusę. Pereina ir G.Ilgūnas, mano rinktas, išgirtas deputatas. Jonavos Sąjūdis protestuoja, rengia mitingus, rašo į Sąjūdžio laikraštį „Jonavos balsas“...

Ankstyvas 1992 metų pavasaris. Jonavoje lankosi premjeras G.Vagnorius. Žmonių tiek daug, kad salėje netelpa. Klausimai, pasiūlymai žodžiu, raštu. Ir aš parašau. Šalia G.Vagnoriaus sėdintys Tarybos pirmininkas, rajono meras mano klausimų G.Vagnoriui neperduoda. Besibaigiant susitikimui iš salės vidurio premjerui pasakau esamus skaudamus atvejus ir prašau daryti tvarką, kitaip verksim, bet teks jį versti. Žmonės mane palaiko plojimais, o Vagnorius konstatuoja, kad aš negaliu būti Sąjūdyje, stebisi, kaip mane galėjo išrinkti rajono deputatu. Svarsto mane Sąjūdžio taryboje, per sesiją svarsto deputatai. Tarybos pirmininkas rekomenduoja deputatams už mane atsiprašyti G.Vagnoriaus.

Priešlaikiniai antrieji rinkimai į Seimą. Lankau rajono žmones. Agituoju už Sąjūdžio kandidatą. Žmonės jau ne tokie, kokie buvo per pirmuosius rinkimus. Skundžiasi pirmininkais, direktoriais. Užeinu į vieną sodybą. Randu pagyvenusią moterį, du nedidelius bežaidžiančius vaikus. Tvarkingi kambariai. Moteris pasakoja, jog ji nuo 14 metų dirba kolūkyje. Labai norėjo mokytis, bet buvo vyriausia, reikėjo padėti motinai auginti jaunesnius broliukus ir sesutes. Šėrė kiaules. Buvo labai sunku: nebuvo pašarų, kiaulės iki pilvo – srutose. Kiaulės paršiuojasi ir tuoj suėda paršelius. Bėga pas pirmininką, zootechniką, o tie geria. Ji verkdama skundžiasi – jie juokiasi... Daugelį metų su vyru dirbdami tik tokį namelį pasistatė. Jai, kaip ir visiems, aiškinu: „Atsikurs Lietuva, gyvensim ir mes gražiai, gerai, nebus okupantų...“ O moteris sako, jog nieko gero nebus, gal kas ir geriau gyvens, tik ne ji. Štai kitoje kelio pusėje, priešais jos namus, fermos, sandėlys. Mato, kaip kiekvieną dieną atvažiuoja lengvosios mašinos, sunkvežimiai ir pilni išvažiuoja. Dingsta traktoriai, kombainai. Su pirmininko žinia vagia. Štai jiems ir bus geriau, o mums geriau nebus. Kam jūs, sąjūdiečiai, reikalingi, jeigu nieko negalite padaryti?Argi galėjau moteriškei prieštarauti? Tai buvo gerai „organizuotas“ Lietuvos griovimas, turto perskirstymas ir valdžios paėmimas „demokratiškai“.

Jau anksčiau Jonavos sąjūdiečiai buvo pastebėję, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatas G.Ilgūnas nevykdo Sąjūdžio politikos. „Jonavos balso“ laikraštyje vienas po kito pasipylė jį kritikuojantys straipsniai, ir Sąjūdis G.Ilgūno kandidatūros nebekėlė. Tada jis pats iškėlė savo kandidatūrą. Nei vienas, nei kitas nelaimėjo. G.Ilgūnas dėl to padavė „Jonavos balsą“ į teismą. Rajono teisėjams, neseniai buvusiems SSKP nariams, to tik tereikėjo. Rajono laikraščiui priteisę didelę sumą pinigų G.Ilgūno „nuostoliams“ kompensuoti. „Jonavos balsas“, anksčiau į padanges kėlęs G.Ilgūną ir padaręs jį „signataru“, sumokėjęs baudą bankrotavo. O už tuos pinigus, žadėtus dovanoti vaikų namams, G.Ilgūnas išleidžia naują savo parašytą knygą...

Ir aš už „garbės ir orumo“ įžeidimą du kartus pakliuvau į teismą. Būdamas Jonavos rajono Tarybos nariu pakritikavau autobuso parko administracijos buhalterę, kad už rajono skirtas lėšas nebuvo nupirkta atsarginių dalių autobusams. Priteisė didelę sumą pinigų. Teismo sprendimą apskundžiau Kauno apygardos teismui. Teismas išteisino mane.

Respublikiniam laikraščiui parašiau apie tai, kuo žmonės skundėsi kolūkio pirmininku. Vėl „garbės ir orumo pažeidimas“, bauda laikraščiui. Jau šešiolika metų teismai gina administracijų reikalus. Ranka rankas plauna.

Sausio 13-osios naktį Jonavos tarybos rūmuose susirenka beveik visi rajono deputatai. Kai kam neišlaiko nervai...

Rugpjūčio pučo metu rajono deputatas iš Ruklos rinkimų apylinkės, platformininkas, buvo įsitikinęs, kad Lietuva gyvena paskutines valandas ir per tuo metu sušauktą neeilinę sesiją kreipėsi į bičiulius deputatus tokiais žodžiais: „Jūs žinote ir mokate dirbti ir valdyti, būtų gerai ir jums, ir mums, kad mes visi liktume savo postuose toliau dirbti. Mums nereikėtų rinkti naujų deputatų...“

Visi deputatai, išskyrus vieną platformininką iš Ruklos, balsavo ir pasirašė: „Mes esame ištikimi savo Vyriausybei ir vykdysime tik jos įsakymus“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija