Iš dabarties – į tolimą ir artimą praeitį

Apalonija Palmyra Liekytė-Navickienė–Lu Lu

Apalonija Palmyra Liekytė-Navickienė Vorkutoje 1953 metais

Placidas Vyturys, Klemensas Beržanskas ir Edvardas Laugalys Rytų Sibire 1956 metais

,,Varpas", 1955 metų liepos ir spalio mėnesių numeriai

Penkiolika metų Sausio įvykiams. Nepriklausomybės aikštėje, prožektorių šviesoje – daugybė žmonių, anų dienų liudininkų, su savo baisiais išgyvenimais ir išbandymais, atpažinę laisvės gynėjus, sveikinasi: „Su pergale!“ Aš stoviu didžiulėje scenoje ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų ir su visais choru dainuoju „Mes nemirę“, tiksliau sakant, giedu tautos verksmų ir džiaugsmų mantras. Tautos giesmių žodžius per 15 metų įsiminiau širdimi, todėl protu nebereikia jų sekti. Muzikos garsų mariose pasineriu ir nardau lyg undinė praeities svajose, o dainos liejasi kaip upės, žadindamos mano vaizduotę.

„Mes nemirę!“ Mes ar daina? Kam reikia mūsų mirties? Gal čia tik nesąmoningas žodžių derinys? Gal mes save tikriname, o gal, priešo pykčiui, jį erziname ir save drąsiname: atseit mes nemirę, mes gyvi… O gal Lietuvos didvyriai, žuvę nuožmioje kovoje už laisvę, prašo pareikšti: „Mes nemirę, mes kiekvienoje Lietuvos žemės pėdoje, mes jumyse“.

Kodėl mūsų dainos tokios dainingos ir tokios liūdnos? Gal tai mūsų tūkstantmetės kovos dėl išgyvenimo pasekmė? Ką apverkiame? Savo negandas, vienatvę, o gal visos genties, tautos ar valstybės netektį? O gal… „Ašara Dievo aky – Lietuva, kur tu eini?“. Dievas mus myli, todėl ir kryželį teikia. „Tiek rovė – neišrovė...“. Lietuvą ar jos dvasią?

Regiu rusų carą Petrą, kertantį langą į Europą. Bet kam kirsti langą, jeigu yra durys? Gal tik vagis lenda pro langą. Susibroliavome su lenkais. Jie padovanojo mums Meilės Dievą, mes juos apgynėme nuo Europą užplūdusių „busurmanų“. Už Dievą – ačiū, o už pažadais užmigdytą ir nutautintą didžiausią to laiko Europos valstybę? Mus vis „rovė“. O mes parklupę meldėmės: „Viešpatie, už ką?“ Dievas tylėjo. Mes klausėme brolių kaimynų. Tie sako, kad Dievas lietuviškai nesupranta. O kokia kalba Dievas rašė prieš penketą tūkstančių metų Indijoje? Ar ne sanskritu – gimininga baltų kalba?

Pagaliau Dievas nulašino ašarą. Du piktadariai, – vienas, kuris lindo pro langą, kitas, kuris brovėsi per duris, – susimušė ir nusilpę krito. Lietuva vėl tapo valstybe. Sužydėjo mūsų kraštas, bet, tapę piliečiais, nespėjome sukurti savo širdyje piliečių bendrijos. Ginčai, nostalgija pančiams… Atkuto tie patys niekdariai, pasinaudoję pasauline sumaištimi, vėl užspaudė tėvynę.

„Vienas kraujo lašas būt Tave apgynęs“. Netiesa, buvo jis, bet tėvynei ir Dievui to lašo reikėjo iš širdies, o ne iš pareigos... Vėl „daugel krito sūnų“, na, ir „priešų kraujas upėmis tekėjo“. Jų buvo šimteriopai daugiau, o mūsų „draugai“ Jaltoje, mus pardavę, Judo grašius skaičiavo.

Pūdė Lietuvą kalėjimų rūsiuose, tyčiojosi iš jos turgaus aikštėse, žudė Tuskulėnuose, Butyrkoje, Gorkyje. Trėmė naujagimius, senelius ir nėščias moteris, šaldė sibiruose ir skandino ledjūryje, bet „kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – neišskynė“. Pridygo lietuvių visur: Vorkutoje, Kolymoje, Kazachstane ir prie Laptevų. Lietuviai buvo gajūs, augo tundrose, Karakumų dykumose ir Sibiro taigose. Jie įleido šaknis amžino įšalo žemėse ir kalnų uolose. Jie gyveno laisvės dvasia ir ja draugiškai dalijosi su kitais. Jie patys tikėjo ateitimi bei gėriu ir skatino tuo tikėti kitus. Jie kovojo net surakintomis rankomis, o kiti, „nužemintieji vergai“, ėjo paskui juos.

Kiek lietuvių susidegino už laisvę, mes vieni pirmųjų pradėjome ardyti blogio imperiją ir paskelbėme Lietuvos nepriklausomybę, bet… pirmieji po komunizmo subyrėjimo išsirinkome kolaborantus. Kas mes – tako žolė, kuri mindžiojama geriau auga, ar turime chronišką atminties deficito ligą? Mes karių tauta ar vergų, gimdančių spartakus ir prometėjus? Kas mes? Išrinktoji tauta ar „pasmerktoji gentis“?

Tą dieną, kai „Baltijos kelyje“, susikibę rankomis, įžiebėme dvasios saulę, kuri buvo milijoną kartų kaitresnė už esamą, - Kremlius apako, atbudo Vakarų apaštalai. O kai milijonas sušuko: „Lietuva, Latvija, Estija…“ – krito Kremliaus Stalino žvaigždės žemėn, aižėjo blogio imperija. Gorbačiovas skrenda pas Bušą vyresnįjį. „Gelbėk, drauguži, lietuviai puola“. – „Negaliu, Amerikos baltai nebalsuos už mane. Pabandyk pagąsdint Vilnių vėzdu, vyk pas švedus, pasiimk Nobelį, gal išsigąs, o aš užmerksiu akis. Nemėgstu kraujo“.

... Nepriklausomybės aikštė. Kalba Rytas Kupčinskas, Vytautas Landsbergis, Antanas Tyla, Vytautas Radžvilas, Alfonsas Svarinskas, G.Daubaras ir kiti. Dieve, kur aš? Dainuoju ar svajoju? „Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę…“

Vorkuta. O, kiek kelio iki jos! Kalėjimų rūsiai, karceriai, čekistų gašlios akys ir rankos. Kas gali aprašyti fizines ir dvasines kančias, bado ir kankinimų iškamuotos beteisės vergės, jaunutės mergaitės vargus? Čia baisiau kaip Dantės aprašytame pragare. Žmonės, ar jūs galite visa tai įsivaizduoti? Net aš, šiuos pragaro ratus praėjusi, negaliu. Ir visgi mes buvome „kieti“, nes mylėjome Dievą, tėvynę ir laisvę. Ar girdėjote ką nors panašaus pasaulyje, kad kaliniai vyrai ir moterys, surakintomis rankomis, beginkliai, stovėtų prieš tankus, važiuojančius per juos? Kalinius – laisvės kovotojus, kuriuos skina kulkosvaidžio ugnis, o jie šaukia: „Tegyvuoja laisvė!“?

Praslinko 50 metų kaip viena diena, bet tarp visų kitų įvykių visuomet matau 1955-ųjų Vorkutos vasarą. Tada dirbau 2-ojoje plytinėje, jau be sargybos. Kartą atėjusios merginos slapčiomis man pašnabždėjo, kad lietuviai vyrai lageriuose rengia baltiečių sukilimą. Mes, lietuvaitės, turime jiems padėti užmegzti ryšius su visais kitais Vorkutos lageriais. Iš po šimtasiūlės ištrauktas ranka rašytas laikraštėlis „Varpas“ ir spausdinti atsišaukimai liudijo, kad tai rimtas ir labai pavojingas reikalas. Tuo metu išleidžiama Edvardo Laugalio pusseserė Bronytė Gedvilaitė. Mes įtarėme, kad šią akciją organizuoja jos pusbrolis. Nutarėme pabandyti su juo susitikti ir atkalbėti, nes kalinimo sąlygos sušvelnėjo, ir vieną kitą kalinį jau išleidžia į laisvę.

Su Bronyte atvažiavome į baudžiamąjį lagerį, kuriame buvo uždarytas E.Laugalys. Lagerio administracijai šiaip taip įrodėme, kad mes – jo giminaitės, ir mums davė poros valandų pasimatymą. Į sargybos būstinę atvedė aukštą, tvirtai sudėtą, rūstaus, bet gražaus veido vyriškį – tikrą Šiaurės Atėnų Apoloną. Pasibučiavę ir trumpai aptarę padėtį, pradėjome atkalbinėti Edvardą sukilimo nerengti, nes gyvenimo sąlygos gerėja, o 1953-iųjų įvykiai, kai buvo išžudyta visa 29-oji šachta, dar nepamiršti.

Edvardas ilgai tylėjo, paskui atsistojo ir pradėjo: „Išvežė iš Vorkutos vokiečius, lenkus ir kitų valstybių piliečius, kuo mes prastesni? Ar tuo, kad mus pardavė Hitleris, o vėliau Jaltoje – Ruzveltas ir Čerčilis? Ar jūs, patriotės, politinės kalinės, norite čia gimdyti rusiukus ir komiukus, ar norite savo kaulais tręšti amžino įšalo žemę? O gal norite, kad jūsų giminės Sibiro tremtiniai surusėtų? Šiemet mes Vorkutoje skelbiame baltiečių streiką, prie kurio prisijungs kitų tautybių kaliniai. Mes reikalaujame išleisti į tėvynę tremtinius, invalidus, politines kalines, o mus pačius perkelti į kalėjimus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje arba, kaip kompromisą, išleisti mus į laisvę čia, Vorkutoje.

Provokacijoms nepasiduosime, o jeigu čekistai pakartotų 1953 metų scenarijų, mes pasiruošėme ir tam. Vorkutos šachtos bus susprogdintos arba prigirdytos. Ne veltui Vorkutos anglių kasybos kombinate dėsčiau, net laisviesiems, geodeziją ir markšeiderystę. Žinau iš gręžinių ir geologinių žemėlapių, kur tyvuliuoja požeminiai ežerai, kur šachtose yra kitos silpnos vietos. Šis streikas – tai generalinė repeticija patikrinti mūsų ir jų jėgas. Kitais metais sovietinių lagerių sistemos kaliniai tars paskutinį, pergalingą žodį. Tai kas gi, jei ne mes?“

Jo veidas raudo, akys žaibavo, atrodė, kad kalba ne mums, o sukilėlių kolonoms. Jo žvilgsnis hipnotizavo mane ir anuos, nematomus žmones. Aš, nuo jo žvilgsnio sutirpusi, sklandžiau apimta savo ir sukilėlių dvasinės euforijos. Tik atsisveikindama išgirdau paskutinius jo žodžius: „Ryšį palaikysime per mums pažįstamą kapitalinėje šachtoje Svilų Vytuką, grotas krūtinėmis išversim, į laisvę žengsime kartu...“

Išsirinkusi slapyvardį Lu-Lu, visa savo esybe kibau į šventą kovą. Jau anksčiau susirašinėjome beveik su visais lageriais, į kuriuos buvo siunčiami plytų vagonai. Taip išsiunčiau iš V.Svilo gautus „Varpus“ ir kitas proklamacijas bei mūsų mergaičių padaugintas jų kopijas. Sąstatai su 2-osios plytinės plytomis ir krūvomis propagandinės medžiagos keliavo įvairiomis kryptimis. Nepatingėjau išklijuoti atsišaukimų ir savo plytinėje.

Prisimenu tą 1955-ųjų liepos dieną. Paskelbė: „Mergaitės, meskit darbus – streikas!“. Kaip nešėme neštuvus su skiediniu, taip ir metėme žemėn. Stebime, kas bus toliau. Pasigirdo sirenų gaudesys. Nutilo ventiliatoriai. Stojo mirtina, baugi tundros tyla. Dūmų ir smalkių debesys apgaubė viską aplink. Baugu, bet širdyje džiaugsmas liejasi per kraštus. Pasirodo, žmogus gali nugalėti ne tik savo priešus, bet ir savo baimę!

Panaikino kelis lagerius. Daugumą išleido į darbus be sargybos. „Varpas“ ir kitas laikraštėlis dar porą mėnesių lankė mus, o per mane ir kitus lagerius. Kažkas mane išdavė, darė kratas, bet Dievas saugojo.

Po kurio laiko pogrindžio siuntinukai nutrūko. Iš V.Svilo sužinojau, kad keletas šimtų įvairių tautybių mūsų likimo brolelių, tarp jų ir E.Laugalys, vienas 1955 metų streiko organizatorių, buvo susodinti į ešelonus ir išvežti į Sibiro Ozerlago lagerius – „Mirties trasą“.

Draugystė tvirta, draugystė tvirto plieno,
Sujungė kova ar šaltos mūro sienos.
Jaunystę praleidom pavojuj ir ugny,
Neteiski, drauguži, mūs laisvė ateity.

© 2006 „XXI amžius“