Iš Tikėjimo, Meilės ir Vilties gimęs stebuklas

Algimantas ZOLUBAS

Kovo 11-ąją sutinkame ir minime kaip prieš šešiolika metų įvykusį stebuklą, pasmerktųjų prisikėlimą, antrosios Lietuvos Respublikos pradžią. To stebuklo sulaukėme, nes jį būsiant tikėjome, Tėvynę mylėjome, jos šviesesne ateitimi vylėmės, už Tėvynę maldas ir aukas kovose sudėjome.

Žmogus nėra vien biosocialinė būtybė, bet ir Dievo paveikslas; jis gyvas ne vien duona, jam duota vieta po saule, suteiktos teisės laisvai reikšti savo valią, turėti Tėvynę, kurti savo tautos valstybę. Teisė, laisvė, valia, Tėvynė, valstybė – tarsi abstraktūs, nematomi dalykai, tačiau užtenka bent vieno jų netekti ir tai iškart skaudžiai pajusime.

Lietuvos netekčių patirtis didelė ir skausminga, nes istorinis likimas jai lėmė būti „ant vieškelio, ant didžio“ tarp Rytų ir Vakarų, tarp skirtingų kultūrų ir skirtingos civilizacijos kaimynų, nenuoramų užkariautojų. Gal todėl lietuvio veide dažniau rūpestį, o ne šypseną matome, todėl pakelės Rūpintojėlis liūdnas, dainos ir giesmės graudžios, todėl ir poetas ją pavadino „ašara Dievo aky“.

Suaugęs su dosnia ir ramia gamta, iš jos semdamas galias, ją garbindamas lietuvis išsiugdė sėslumo savybę, kurią amžiai jam įtvirtino kaip šeštąjį – Tėvynės meilės – jausmą. Šis jausmas nebūdingas iš klajoklių kilusioms tautoms. Jei lietuvis savo šalį savo noru ar prievarta apleidžia, suserga nostalgija – Tėvynės ilgesio liga. Gal todėl iš tolimiausių kraštų parsigabename tautiečių kaulus, kad jie nors po mirties ramybę rastų Tėvynėje.

Kaip vaikai šeimoje jaučiasi geriausiai, saugiausiai, taip žmonės savo tautoje: juos sieja bendras istorinis likimas, kalba, tikėjimas, papročiai, bendra teritorija – vieta Žemėje. Kaip šeima, taip ir tauta turi savo būstą. Tas būstas – valstybė. Kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę, nes tik savoje nepriklausomoje valstybėje tautos būsena geriausia, ji nevaržoma plėtoja savo etnokultūrą, socialinę gerovę, vykdo tautos būsto – valstybės – statybą ir tvirtinimą. Valstybę kurti, vienyti, ginti nelengva. Istoriniai šaltiniai byloja, kad Lietuvos valstybės kūrimasis buvo sudėtingas. Atskirų kunigaikštysčių vienijimosi idėja atsirado iš poreikio apginti ir apsaugoti tautą, sukurti jai saugų būstą – valstybę. Jai prireikė milžiniškų pastangų, teko naudoti prievartą, šalinti nepaklusniuosius, pralieti savo kraują, nes žmogui idealai sunkiau suvokiami, buities reikalai užgožia būties dalykus.

Iš pietų ir rytų į lietuvių žemes brovėsi slavai, Aukso orda, o iš vakarų – germanų gentys. Patyrę skausmingų nuostolių ir netekčių, lietuviai suvokė, kad būtina gerai apmokyta, organizuota, nuolat budinti kariuomenė. Taip greta žemdirbystės radosi karyba, kuri tapo neatsiejama lietuvių gyvenimo dalimi. Dar nesuvienyta į valstybę, lietuvių tauta sugebėjo ne tik pati apsiginti, bet išgelbėjo nuo Aukso ordos kaimynę Lenkiją ir visą Europą.

Į pabaigą eina aštuntasis šimtmetis nuo Mindaugo krikšto ir karūnavimo Lietuvos karaliumi, nuo suvienytos Lietuvos įkūrimo. Per tuos šimtmečius, nors suvienyta, Lietuva ramybės neturėjo: buvo žūtbūtinių mūšių, karų, pergalių ir pralaimėjimų, skaudžių netekčių, Lietuvą žeminančių sutarčių, okupacijų, tačiau tautoje niekad nebuvo užgesinta Tikėjimo, Meilės ir Vilties ugnis, kuri nušvietė tautai kelią į Laisvę ir Nepriklausomybę.

Didžiųjų kunigaikščių Lietuvos valstybė nebuvo tautinė, ji buvo kuriama „iš viršaus“, ji neturėjo aiškiai išreikšto tautiškumo (mišrios vedybos paveldint ne etnines žemes), rėmėsi dinastijomis ir aukštesniais luomais. XX a. pradžioje valstybės atkūrimas rėmėsi knygnešiais švietėjais, artojais savanoriais ir savo valstybės ištroškusia, tautiškai vieninga valstietija. Pirmasis organizuotas ir rimtas bandymas išsivaduoti iš 110 metų trukusios rusų okupacijos buvo 1905 metų Didysis Vilniaus Seimas, pareikalavęs autonomijos su Seimu Vilniuje, ir po jo kilęs sukilimas, kuris, deja, buvo numalšintas. Reikėjo dar dešimtmečio aktyvios politinės veiklos – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba su Jonu Basanavičiumi priešakyje paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiuo nutarimu Lietuvos valstybė, vadovaudamasi tautų apsisprendimo teise, buvo atkurta ant tautos, gyvenančios savo etninėse žemėse, pamatų. Nutarimą įkūnijo ir jį apgynė tautos šviesuoliai, „žagres palikę dirvoj“ kariai savanoriai.

Tik porą dešimtmečių trukusią tautos naujo būsto statybą nutraukė okupacijos, per kurias tas būstas buvo griaunamas, naikinama pati tauta. Penkis dešimtmečius trukęs raudonasis tvanas negrįžtamai nuskandino didelę dalį tautos, sugriovė jos būstą. V.Mykolaitis-Putinas „Rūstybės psalmėje“ kreipėsi į Visagalį:

O, Dieve teisingos rūstybės,
Valdove vergų ir tironų!
Perkūnais kerštingos teisybės
Išpirki kančias milijonų.

Į Visagalį psalmėmis kreipėsi Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, maldomis – Sibiro kankinės lietuvaitės, visa, nepraradusi Tikėjimo, Meilės ir Vilties, tauta. Visagalis išgirdo: per Jo malonę, per tikrą stebuklą, 1990 metais tauta vėl kėlėsi. Kovo 11-ąją, vykdant tautos valią, buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas, teisiškai įtvirtinta demokratinė Lietuvos valstybė – tautos būstas.

Valstybės kūryba – tautos būsto amžių statyba – tęsiasi. Stebuklu ženklinta Kovo 11-oji – Antrosios Respublikos kūrybos pradžia.

© 2006 „XXI amžius“