|
Ledinio pragaro ratai
Jurgis GASIŪNAS
 |
|
1941 metų tremtiniai Jakutijoje
|
Birželio 14 dieną, šeštadienį, trečią valandą
40 minučių ryto į mūsų virtuvės duris kažkas pradėjo smarkiai belstis.
Atsibudęs ir pakėlęs galvą, pamačiau, kaip Tėvelis apatiniais baltiniais
perėjo mūsų kambarį, nuėjo į virtuvę ir atidarė duris. Pasigirdo
nepažįstamų žmonių balsai. Netrukus Tėvelis pakeltomis rankomis,
dviejų ginkluotų žmonių varomas, praėjo pro mus į savo kambarį,
kur miegojo Mama ir Danutė. Mūsų kambaryje stovėjo ir mus stebėjo
mėlyna enkavėdisto uniforma apsirengęs aukštas vyras lietuvis.
Rankoje jis laikė revolverį. Babūnė, brolis ir aš, tik atsibudę
iš miego, negalėjome suprasti, kas vyksta mūsų bute. Paraginti ginkluoto
sargybinio, pradėjome rengtis. Movėmės kelnes, rišomės raiščiais
batukus ir visa kita darėme automatiškai, kaip ir kiekvieną rytą.
(
)
Mums leido pasirinkti šiek tiek rūbų ir patalynės,
sakydami, kad daug neimtume, nes tai sudarys sunkumą mums patiems.
Iš kelių antklodžių, pagalvių ir paklodžių tėvai sudarė porą ryšulių,
pasiėmė atsitiktinius rūbus ir jau pasiruošė būti vedami. Enkavėdistai,
matydami tokį tėvų sutrikimą ir nepraktiškumą, patarė pasiimti dar
kokių šiltesnių rūbų.
Ir štai mes išeiname iš savo buto, kuriame jautėmės
saugūs ir laimingi. Išeiname kaip vejami valkatos, kaip nusikaltėliai,
išeiname varomi ginkluotų enkavėdistų, išeiname, kad čia niekada
nebegrįžtume.
Prie to, ką išgyvenome per tą pusvalandį išeidami
iš namų, prisidėjo dar ir nesuprantamas nesmagumo jausmas. Buvo
labai kažko gėda. Gėda buvo ir nesinorėjo vienas kitam į akis pažiūrėti.
O labiausiai nesinorėjo, kad tokį mūsų šeimos pažeminimą matytų
kaimynai.
Aušo birželio 14-osios rytas. Lauke buvo vėsu.
Apsirengę buvome lengvai, vasariškai tuo, ką vakar vilkėjome.
Ryšulius susidėjome į kieme stovintį vežimą, pakinkytą vienu arkliu.
Vežėjas abejingai žiūrėjo į mus, o kai viskas buvo sukrauta, paragino
arklį ir nuvažiavo Rokiškio gimnazijos link. Mūsų varyti ir skubinti
nereikėjo: patys greitu žingsniu, nuleidę galvas, išėjome paskui
vežimą iš kiemo. Prie gimnazijos liepė sustoti ir visus susodino
į pakelės griovį. Vežimas su ryšuliais nuvažiavo prie namo greta
gimnazijos naujų aukų pasiimti, o mus pasiliko saugoti iš kažkur
atsiradęs naujas ginkluotas žmogus. Visi sėdėjome nuleidę kojas
į griovį ir kalbėjomės apie visokius niekus: apie orą, gimnazijos
pastatą, Tumo-Vaižganto paminklą, kuris buvo už 10 metrų nuo mūsų.
Nė žodžiu nesitarę, supratome visų bendrą norą: laikytis kuo ramiausiai.
Ir tikrai per visą tą rytą, o ir vėliau nė vienos ašaros, jokios
isterikos. Tiesa, Mama sakė, kad, išeidama iš namų, labai norėjusi
sunkią, stiklinę gėlių vazą paleisti į didelį spintos veidrodį,
bet susilaikiusi. Dabar galvoju, kad reikėjo nors taip sudrebinti
žemę.
Sėdint griovyje, kažką juokinga pasakė Danutė,
visi nusijuokėme. Po 20 25 minučių iš namo, prie kurio stovėjo
vežimas, išėjo enkavėdistų varoma mokytojo Morkevičiaus šeima. Į
vežimą Morkevičius sudėjo savo ryšulius ir priėjo prie mūsų. Paskui
Morkevičių sekė jo žmona su mažu vaiku ant rankų. Mes mandagiai
pasisveikinome, tarsi tai būtų susitikimas normalią dieną miesto
gatvėje. Aliukas sveikindamasis išsitempė prieš savo mokytoją, kurį
visada namuose vadindavo morka. Štai tau, Aliuk, ir morka, pagalvojau
aš.
Nuo gimnazijos rūmų per visą miestą iki geležinkelio
stoties ėjome gatvės viduriu lietuvio enkavėdisto varomi. Priekyje
grindiniu dardėjo vežimas kaustytais ratais. Paskui vežimą sekė
Mama, Tėvelis ir tarp jų šešiametė Danutė. Už kelių žingsnių
mūsų trejetas: Babūnė, Aliukas ir aš. Truputį atsilikęs ir kiek
iš šono ėjo enkavėdistas ilga mėlyna miline. Kiti du civiliškai
apsirengę enkavėdistai kažkur išnyko. Bet ir mano vaikiškam protui
buvo aišku, kad tie nelabieji dar kitus lietuvius medžioja. Gatve
ėjome pusbalsiu kalbėdamiesi, persimesdami nereikšmingais trumpais
sakiniais, kad nors kiek jaukiau būtų. Štai vėl praeiname Stoties
gatve mūsų (jau buvusį) namą. Tikriausiai dar lovose išvartyti patalai
nespėjo atšalti, dar guli nebaigtos skaityti knygos, nupirkti iš
vakaro pusryčiams produktai laukia šeimininkės rankų. Visa tai pasiliko
mūsų buvusiame name, o mes vedami nežinia kur. Gatvės tuščios, nė
gyvos dvasios, net šuniuko nematyti. Toliau Stoties gatvėje matau,
kad iš savo namo išeina senasis Keršulis. Tai mūsų kaimynas, geras,
darbštus ir sąžiningas žmogus, ne taip seniai grįžęs iš Amerikos.
Keršulis tyliai žiūri į mūsų eiseną, ir, kai prisiartiname prie
jo, linguoja galva, lyg atsisveikindamas, lyg užjausdamas.
Artėjant prie geležinkelio stoties, varovas išsitraukia
iš milinės kišenės revolverį ir jau lydi mus laikydamas ginklą,
parengtą šauti. Taip demonstratyviai elgiasi, be abejo, ne dėl mūsų
šeimos nepatikimumo, o dėl savo šeimininkų, kuriuos tikisi susitikti
stotyje, akių. Keista ir juokinga būtų pagalvoti, kad kažkas iš
mūsų trys vaikai, šešiasdešimt penkerių metų senutė ir išgąsdinti
Tėvai šoks į šalį ir pasileis bėgti, o paskui pasislėps. Aišku,
jeigu būtume žinoję, kad po savaitės prasidės karas, kad per porą
dienų rusai bus iš Lietuvos išvaryti, gal ir būtume pagalvoję bėgti.
Bet tik pagalvoję, o ne bėgę.
Geležinkelio pylimu atvedė mus prie prekinio 16
tonų talpos vagono. Pasižiūrėjau tolyn ir nustebau tokių vagonų
sukabinta daugybė, ištisas ešelonas! Ir čia netoliese, ir ten tolėliau
bėginėja mažiukai rusų kareiviai. Prie vagonų, enkavėdistų apsupti,
tūpčioja tik ką atvežti išsigandę žmonės. Atlydėjęs enkavėdistas
parodė mus vienam iš kareivių, perdavė jam mūsų šeimos bylą, o
pats nuėjo stoties link. Siauraakis mongolas suskaičiavo mus pirštu,
kažką ilgai byloje nagrinėjo, dar kartą perskaičiavo, pasitarė
su tokiu pat savo draugu ir, įsitikinęs, kad viskas gerai, staiga
subliovė visomis savo išgalėmis: Davaj v vagon!. Vagono grindys
buvo aukštai nuo žemės ir įsiropšti į jį kainavo daug vargo. Ypač
sunku buvo užkelti mūsų Babūnę, gan apkūnią moterį. Kol krovėmės
į vagoną, mūsų prižiūrėtojas vis rėkė ir rėkė: Davaj v vagon! Davaj,
davaj!. Pribėgęs kitas nusmuktkelnis riksmu stengėsi padėti pirmajam.
Sukišę mus į vagoną, šaunūs raudonarmiečiai užstūmė duris ir užsklendė
sklendę.
Štai mes jau ir užrakinti. Mes jau kaliniai.
Tai įvyko 1941 metų birželio 14 dieną 7 valandą
ryto.
Gyvuliniame vagone
Sulipę į vagoną, radome jį jau iš dalies apgyvendintą:
čia jau buvo suvaryta keletas šeimų. Padėję ant apatinių tuščių
gultų ryšulius ir kiek atsipeikėję, tėvai pradėjo pažindintis su
nelaimės draugais. O į vagoną, rėkdami davaj, davaj!, vis grūdo
naujus išsigandusius, žado netekusius lietuvius.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, vagonas buvo pilnas
prikimštas žmonių. Vienoje jo pusėje ant gultų sėdėjo kažkokios
Rokiškio įstaigos valdininko, mūsų Stoties gatvės kaimyno Tumonio
trijų asmenų šeima. Greta jų įsikūrė ūkininko, dirbusio Svėdasų
pieninėje, Rapolio keturių žmonių šeimyna tėvas pienininkas, buvęs
Lietuvos kariuomenės kavaleristas Alfonsas Rapolis, jo žmona išblyškusi,
laiba, liguistos išvaizdos labai maloni ir tyli moteris, dvejų metukų
dukrelė Gražina ir šešių savaičių berniukas būsimasis mano krikštasūnis
Romualdas.
Toje pat vagono pusėje, ant apatinių gultų, susispaudę
sėdėjo neturtingo ūkininko Žemaičio penki šeimos nariai: tėvas,
motina, dvi mergaitės ir penkerių metų berniukas. Jie atrodė ypač
apgailėtinai kažkokie susivėlę, nešvarūs ir išvargę.
Išgirdau, kaip Žemaitienė Rapolienei sakė:
Vakar iki vėlyvo vakaro kaupėme bulves. Namo
grįžome purvini, nusikamavę. Šiek tiek pasitvarkę ir vaikus pavalgydinę,
atsigulėme miegoti. Rodos, nė užmigti nespėjome, kai baladodamiesi
sugužėjo trobon ginkluoti vyrai. Net nusiprausti neleidę, išvarė
mus laukan, susodino į mašiną ir atvežė į Rokiškį. Ką greitomis
sučiupome, tą ir teturime.
Greta Žemaičių buvo mokytojo Liepinio trejetas:
taurios išvaizdos tėvas, nedidelio ūgio motina, graži, nekalbi moteris,
kuri visą laiką laikė ant rankų poros mėnesių kūdikį.
Vagono priešingoje pusėje, ant viršutinių gultų,
susikimšusi tvarkėsi mokytojo Morkevičiaus šeima: mano jau minėtas
Aliuko mokytojas, aukštas, stambus, savo žmonai labai paslaugus
Morkevičius, nedidelio ūgio mūsų gimnazijos sekretorė Morkevičienė
ir kelių mėnesių jų kūdikis.
Šalia Morkevičių įsitaisė ramus ketvertukas, kurio
aš neatsimenu nei pavardės, nei vardo. Greta jų sėdėjo du vieniši
vyrai: rokiškėnas tarnautojas Eismontas ir nepažįstamas ūkininkas
iš Panemunėlio.
Tos pat vagono pusės apatiniuose gultuose apsigyveno
mūsų šešetas. Šalia, ant apatinių lentynų, prisiglaudė vienišas
Rokiškio gimnazijos direktorius Šalkauskas stambus žmogus didele
barzda, be ūsų. Jo žmona felčerė Šalkauskienė su 17 metų džiovininku
sūnumi buvo vežama to paties ešelono kitame vagone. Bet tai paaiškėjo
daug vėliau. Šalkauskas nieko apie savo šeimos likimą net nenujautė,
ir jam nelemta buvo sužinoti, nes po kelių mėnesių jis buvo nukankintas
viename Krasnojarsko srities lageryje.
Netoli įsispraudė dar vienas vienišas vyras
pedagogas iš Pandėlio Lapėnas, rimtas, labai gražus, išsilavinęs
žmogus. Mes su jo dukra Jūrate mokėmės vienoje gimnazijos klasėje
trejus metus. Ji buvo aukšta, ypač graži, ilgais juodais plaukais.
Klasėje sėdėjo visiškai netoli manęs. Jūratė buvo atbėgusi į geležinkelio
stotį, susirado savo tėvelį, o kitame vagone atrado ir mamytę su
trimis broliukais. Visa laimė, kad jos niekas stotyje neatpažino,
ir ji pasiliko Lietuvoje.
Vagone mūsų buvo trisdešimt dvi užrakintos dūšios.
Trisdešimt du pasmerktieji. Iš trisdešimt dviejų lageryje nukankino
aštuonis, tremtyje mirė septyni.
Vagone radau savo gerą pažįstamą, mūsų Stoties
gatvės kaimynę Verutę Vilytę. Verutė, tik porą metų už mane vyresnė,
mokėsi ketvirtoje reformuotos gimnazijos klasėje. Ji gyveno visai
netoli, kitoje gatvės pusėje, ir matydavau ją kasdien. Vaikščiodavo
ji labai išdidžiai, visada aukštai iškelta galva. Nors Verutė ypatingu
grožiu nepasižymėjo, bet buvo visada maloni, o šypsena niekada neišnykdavo
iš jos veido. Gimnazijoje ji išsiskyrė iš kitų mokinių tvarkingumu
ir meilumu, rašė eilėraščius, iškilmingomis progomis juos deklamuodavo.
Tumoniai įsitaisė ant viršutinių gultų prie lango.
Mes su Aliuku nuolat būdavome prie Verutės, žiūrėdavome pro lango
grotas ir kalbėdavomės. Mano Mama daugiausia vagone bendravo su
Tumoniene, o Tėvelis su kitais vyrais narpliojo nesibaigiančias
politines temas.
Rokiškio stotyje išbuvome keletą dienų. Tomis
dienomis ten netilo šurmulys. Enkavėdistai vis vežė ir vežė naujas
šeimas, bendrame ūžesyje nuolat buvo girdėti davaj, davaj!. Važiavo
giminės aplankyti jau vagonuose sėdinčių suimtųjų šeimų, jiems ką
nors perduoti. Atėję ar atvažiavę su visokiais ryšuliukais atakavo
vagonus, o enkavėdistai ir kareiviai stumdė ir varė juos tolyn.
Moterys, ypač iš kaimo, verkdamos ir net garsiau už kareivius rėkdamos,
šturmavo ešeloną. Daugybė žmonių ateidavo į stotį iš Rokiškio ir
šiaip pažioplinėti. Na, o žiūrėti buvo į ką: nedažnai juk šeimas
su mažais vaikeliais ir senais seneliais kaip gyvulius grumdo gyvuliniuose
vagonuose.
Iš Rokiškio stoties traukinys išvyko antradienį,
birželio 17 dieną, 6.40 val. ryto. Net lengviau visiems pasidarė
traukiniui pajudėjus. Sėdėdami Rokiškio stotyje vagonuose, jautėmės
moraliai labai prislėgti. Veikė ankštuma, tvankus oras, rytais nesiprausę,
vyrai neturėjo galimybės nusiskusti, negaudavome ne tik šilto, bet
ir iš viso jokio maisto. Labai neigiamai veikė mus visus ir tai,
kad pro vagonų langų grotas matėme laisvai vaikščiojančius rokiškėnus,
kuriuos beveik visus pažinojome.
Pajudėjo traukinys, lyg nenoromis, manevruodamas,
prisikabindamas naujus vagonus, bet atgal jau nebegrįžo.
Rokiškyje atlikti savo reikalų mus vedžiojo kareiviai
už daržinių. Kai traukinys pajudėjo, tas reikalas gyvybiškai suaktualėjo.
Teko prisiminti grindyse išpjautą 20 cm skersmens skylę. Tumonienė
surado tarp savo daiktų maršką, ją vyrai kažkaip pritvirtino prie
lubų, ir pasidarė išeinamoji vieta. Šia įstaiga naudodavomės tik
naktį, nes dar nebuvo išnykęs mūsų gėdos jausmas. Sugyvulėjimui
irgi reikalingas tam tikras laiko tarpas.
Traukinys per Obelius riedėjo į rytus. Šį kelią
jau seniai pramynė lietuviai. Juo varė ir knygnešius, ir sukilėlius.
Visada už jų nugarų eidavo ginkluotas rusas. Niekas gyvenime nepasikeitė.
Ir dabar tie patys pavergėjai ir tokie pat jų metodai. Pasikeitė
tiktai apimtis. Čia jau ne pavieniai suėmimai, bet masiniai trėmimai
tūkstančių žmonių, ešelonais. Tų ešelonų vagonai prikimšti žmonių
kaip statinėje silkių. Kiekvienai šeimai sudarytos atskiros bylos
žalsvos spalvos aplankuose. Ant šių kartoninių aplankų, dešinės
pusės viršuje, raudonu pieštuku stambiais skaičiais užrašytas vagono
numeris. Kiekvieno vagono bylos surištos raišteliu, ešelono apsaugos
kareiviai jas nešiojosi per patikrinimus. Pirmomis kelionės dienomis
žmones tikrindavo kiekvieną kartą traukiniui ilgiau sustojus. Kariškiai,
kurie mus lydėjo ir saugojo, važiavo tuo pačiu ešelonu, atskirame,
irgi prekiniame 16 tonų talpos vagone. Visi jie buvo žemo rango,
su trikampėliais, matyt, ne per daug raštingi, išblukusiomis,
ištrintomis uniformomis ir visada nusmukusiomis kelnėmis.
Atėję prie vagono, keli kareiviai atidarydavo
užstumiamas duris ir pusračiu sustodavo prie vagono angos. Jų vyresnysis,
paėmęs eilinę bylą į rankas, skaitydavo šeimos pavardę, negailestingai
ją iškraipydamas ir būtinai klaidingai kirčiuodamas. Pašauktasis
šeimos galva turėdavo prieiti prie vagono angos ir, išrikiavęs visus
šeimos narius, pasakyti kiekvieno pavardę, vardą ir sukurti tėvavardį
(sukurti nes rusiškos formos tėvavardžiai lietuviams buvo negirdėtas
dalykas). Kariškiai rusai nesugebėjo gerai ištarti nei lietuviškų
pavardžių, nei vardų, kaip mokėjo ir kaip girdėjo, taip ir užrašydavo,
kažką ištaisydami popieriuose ir keikdami tuos, kurie prieš juos
darė patikrinimą. Suskaičiavę uždarydavo vagoną ir, šluostydamiesi
nuo kaktos ir sprando prakaitą, eidavo prie kito vagono.
Kitame sustojime vėl patikrinimas, būtinai kiti
tikrintojai, bet tie patys skaičiavimai, tie patys mūsų vardų darkymai,
sąrašų taisymai ir tie patys keiksmai ankstesniųjų tikrintojų adresu.
Mūsų ešelonas rieda į rytus. Gražus ankstyvos
vasaros rytas, pušynai, smėlynai, stiprus pušų sakų kvapas. Štai
mes ir Latvijoje. Net keista aš užsienyje. Žiūriu pro durų plyšį
į prabėgančius gražius vaizdus. Jie liko mano sąmonėje. Čia pat
už nugaros stovi Tėvelis, ant rankų laikydamas sesutę Danutę. (
)
Birželio 19 dieną, likus mažiau negu trims dienoms
iki karo pradžios, daug šimtų šeimų buvo Naujojoje Vilnioje išskirta.
Tūkstančiai vaikų neteko tėvų, žmonos vyrų. (
)
Birželio 19 dieną nuo pat ryto prasidėjo pagyvėjimas.
Mūsų ešeloną pastatė kitoje vietoje, lygiagrečiai su tuščiu prekiniu
traukiniu. Prašėme, kad nuvestų už daržinių. Kareiviai grubiai
atrėžė, kad tuštintis galime vagonuose pro grindyse esančias skyles.
Naujienų ilgai laukti nereikėjo vyrai žiūrėjo
pro durų plyšius, spėliojo, kas per patikrinimas vyksta ešelono
priekyje, kad žmones vedasi iš vagonų ir lyg kažkur varo.
Grupė tikrintojų priėjo ir prie mūsų. Kareiviai
paskubomis atstūmė vagono duris. Prasidėjo pavardžių, vardų, tėvavardžių,
gimimo metų ir giminystės ryšių skaitymas. Smulkiai patikrinę bylos
duomenis, dažniausiai liepdavo šeimos tėvui, pasiėmus asmeninius
daiktus, lipti iš vagono ir kiek nuošaliau atsistoti. Paskubomis
išlaipinami vyrai buvo suglumę, ėmėsi atsitiktinius daiktus, skubėjo,
nervinosi, išlipdami ne tik neatsisveikindavo su pasiliekančiomis
šeimomis, bet net nieko nepasakydavo, net nepažiūrėdavo į brangiausius
žmones. Gal jie manė, kad lieps išlipti ir jų šeimoms. Niekas nieko
tikro nežinojo, tik spėliojo, kas čia vyksta, pašnibždomis vienas
kitam dėstė savo versijas. Bet žiūrint į stovinčius prie vagono
su mažais ryšulėliais išsigandusius vyrus, darėsi klaiku.
Pagaliau po vagono patikrinimo kareivių apsupti,
it žado netekę, stovėjo susispaudę krūvelėje aštuoni vyrai. Žiūrėjo
jie į vagone likusius šeimos narius. Komisijai dar nenuėjus prie
kito vagono, kareiviai skubiai užstūmė vagono duris. Atskirtieji,
tik dabar supratę visą baisumą, suvokę, kad daugiau niekada nebematys
nei savo žmonų, nei vaikų, puolė prie užsklęstų durų plyšio. Kareiviai
su šautuvais, rėkdami kažką nesuprantama, stūmė žmones atbulus nuo
vagono. Vieni klupo, kiti, susitaikę su padėtimi, jau ėjo geležinkelio
bėgiais gretimo ešelono link. Keletas vyrų, tarp jų ir Aliuko mokytojas
Morkevičius, vis dar atbuli eidami kažką garsiai savo artimiesiems
rėkė. Galima buvo suprasti tik pavienius atsisveikinimo, patarimo,
paguodos, prašymo žodžius. Komisija į maldavimus nereagavo.
Kai tik atskirtieji vyrai nutolo, mūsų vagone
kilo didžiausias verksmas. Tumonienę ištiko priepuolis, ir ją paguldė
ant gultų. Vagone nebuvo nė lašo vandens, nes nuo pat ryto, kai
vadinamoji komisija pradėjo savo juodą darbą, niekas mūsų nevedžiojo
iš vagono nei vandens atsinešti, nei kitais reikalais. Susimąsčiusi
ir be ašarų stovėjusi Liepinienė staiga susvirduliavo ir susmuko
ant vagono grindų. Liepinienę paguldė prie jos poros mėnesių kūdikio.
Tą kūdikį, praėjus pusei metų, 1941 metų gruodžio 30 dieną palaidos
lietuviai Raskazichos kaime, Altajaus krašte. O kokiame Sibiro taigos
kampelyje bus pakastas mažosios Aldutės tėvelis Antanas Liepinis,
niekas niekada nesužinos.
Visi, tiksliau, beveik visi, atskirti vyrai jau
buvo pasmerkti mirčiai. Ne sušaudyti, ne pakarti (kas būtų buvę
humaniškiau), bet lėtai ir alkanai mirčiai. Mirčiai nuo fizinio
ir dvasinio išsekimo, nuo bado, šalčio, drėgmės, sunkaus darbo,
ligų ir negyjančių žaizdų. Tokia lemtis buvo visai netoli. Jos mes
nežinojome, bet jautėme. Jautė tą ir Liepinienė, gulėdama prie savo
kūdikio tvankiame, saulės prikaitintame vagone.
Mūsų vagone buvo atskirti nuo šeimų šie aštuoni
vyrai: tarnautojas Tumonis, Rokiškio gimnazijos direktorius Šalkauskas,
mokytojai Morkevičius, Liepinis ir Lapėnas, inžinierius Eismontas
ir dar du pagyvenę vyrai, kurių pavardžių neatsimenu. Mūsų šeimą
Dievas globojo: Tėvelis liko su mumis, jo nepalietė.
O paties pragaro sudaryta komisija ir toliau tęsė
savo darbą. Vagonas po vagono ji ėjo per ešeloną, palikdama paskui
save ašaras ir vaitojimus.
1940 metų liepos 12 dieną buvo pirmasis trėmimas.
Tada rusai išvežė daugiau negu du tūkstančius žymiausių valstybės
ir visuomenės veikėjų. 1941 metų birželio 14 dieną masiškai vežti
Lietuvos inteligentai: mokytojai, gydytojai, tarnautojai, inžinieriai,
kariškiai, tačiau buvo vežami ir darbininkai bei ūkininkai. Tarp
mūsų vagono tremtinių buvo dviejų neturtingų ūkininkų šeimos Rapolių
ir Žemaičių. Pasižiūrėjus į Žemaičių šeimos rūbus, aiškiai buvo
matyti, iš kokių palocių išvežti šie buržujai. Mano būsimo ilgamečio
bičiulio Jono Jezersko šeima ištremta, matyt, todėl, kad tėvas buvo
šaulys, savanoris ir 1918-1921 metais kovojo už Lietuvos nepriklausomybę.
Jezerskai buvo neturtingi ūkininkai, turėjo 8 ha žemės. Jonas Lietuvoje
tik du kino filmus tebuvo matęs, o ledų net skonio nežinojo neteko
ragauti. Ir vis tiek ištrėmė. (
)
Iš knygos
Lediniai pragaro ratai (Vilnius. Mokslas, 1991)
© 2006 XXI amžius
|
