Už ką lietuviai buvo tremiami?

Trėmimų paminėjimas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, kur 1941 metų birželį rikiuodavosi ešalonai tremiamiems lietuviams į Sibirą vežti. 1989 Česlovo MONTVILOS nuotrauka

Šiandien kartais išgirstu: „Gerai, kad trėmė. Ten nors vargo, bet išliko gyvi, o Lietuvoje vykusioje klasių kovoje būtų žuvę...“ Tačiau ar tai klasių kova, kai ginama Tėvynės laisvė, nepriklausomybė, kovojama su okupantais? Ne! Prisiminkime, ką ir kaip trėmė.

Mokiausi Vilniuje. Geografijos mokytoja per pamoką mums parodė JAV miestų spalvotų atvirukų. Ją įskundė, kad propaguoja kapitalistinį gyvenimą. Kada atvažiavo ją tremti, mokytoja pasislėpė spintoje. Išlaužė ir kambario, ir spintos duris ir ištrėmė. 1948 metais Lentvario geležinkelio stotyje mačiau, kaip keikdamiesi kareiviai daužo gyvulinių vagonų sienas buožėmis – vagonuose dainavo vežami studentai: „Sudiev, Lietuva, man gera buvo gyventi tavo šalelėj“. Tai matydami, moterys ir vyrai verkė. Už ką trėmė studentus? Ar tai klasių kova?

Iš mano tėviškės trėmė senutę ir tris sūnus. Jie turėjo 20 ha smėlėtos žemės, daug dirbo, net liko nevedę, bet prasigyveno. Nualpusią motiną įkėlė į sunkvežimį ir išvežė. Kai norėjo išvežti kitą šeimą, gyvenančią prie miško, ji pasislėpė. Enkavėdistai padegė rugių gubas ir javų plotą – gal žmonės pasislėpė. Pokariu valgyti nebuvo, bet degino duoną! Vienas Daugų aktyvistas gyrėsi, kad atvažiavę vežti ar paskolų rinkti, o nieko neradę namie, uždegdavo degtuką ir – į šiaudinį stogą. Išlindusius gesinti stogą žmones suimdavo. Ar toks skrebų žiaurumas – klasių kova? Ar žmonės neturėjo teisės gintis?

Prisimenu, būdavo ir gerų kareivių. Mūsų kaime vežė šeimą. Kareivis pasakė tremiamųjų dukrai: „Tu bėk į mišką. Aš į tave šaudysiu, bet nepataikysiu, ir tu pabėgsi“. Surizikavo. Pabėgo. Slapstėsi. Vėliau gyveno savo sodyboje ir siuntė tėvams siuntinius. Kai po kelerių metų, mirus vyrui, jos motina su kita senute, norėjusia nors prieš mirtį pamatyti dviejų žuvusių sūnų partizanų kapus, pastovėti prie jų, išverkti visą savo kančią, gėlą ir numirti Lietuvoje, paslapčiomis grįžo į tėvynę, greitai jas suėmė ir etapu išvežė atgal. Argi tos ligotos senutės, gyvendamos Lietuvoje, galėjo pakenkti santvarkai, kurios visi keliai vedė į „šviesų komunizmą“? Matyt, galingieji bijojo ir savo šešėlio, nes jautė savo darbų niekšybę, o gal ir atpildą už juos.

Mūsų kaime kūrėsi kolūkis. Viena vyrą išrinko į valdybą. Buvo alkanas, sunkus pokaris. Rugiapjūtės metu gausių šeimų motinos tą vyrą, kaip savą ir žinantį jų gyvenimą, prašė valgyti. Jis leido nuo lauko pasiimti kelis rugių pėdus. Moterys rankomis iš varpų ištrynė grūdus, girnomis sumalė ir išvirė buzos bent mažiausiems. Taip išdalijo kelias rugių gubas. Sužinojo rajono valdininkai, vienas atvykęs suriko: „Mes kolchozus kuriame, o tu ardai!“ Ir už tą gailestingumą – į Vorkutą! Po keliolikos metų ten mirė Lietuvoje gimęs sūnus. Jo palaikus parvežė į Lietuvą, kur giminės palaidojo gimtojo kaimo kapinaitėse. Tėvų dar neleido. Dabar sugrįžusi visa šeima, tėvas jau guli šalia sūnaus... Nemaža sugrįžo tremtinių, bet kiek jų sušalo ir mirė iš bado Sibire! Tremtinių nelaidojo – žemė įšalusi, nėra jėgų duobei iškasti. Lavonus kaip malkas krovė ant ežero ledo. Maitinosi jais žvėrys, paukščiai. Ištirpus ledams, kas likdavo – į dugną: ir nusikaltimo pėdsakai paslėpti, ir žuvims maistas...

Štai koks „gerumas“ buvo tremtyje: kiek kančių, šalčio, bado, pažeminimo iškentėjo. Ir ne dėl klasių kovos, bet kovos prieš okupantus, norinčius mus pavergti. Nenorėjome okupacijos atneštos „laisvės“, todėl kovojome, kentėjome ir laimėjome. Tik skaudu girdėti tokias kalbas ir „vertinimus“. Eis metai, ir jaunoji karta, dorai, patriotiškai auklėjama tėvų, žiniasklaidos, mokyklos, viską teisingai supras, vertins, gins ir neleis, kad pasikartotų buvę baisumai, „geras“ gyvenimas Sibire. Gana Lietuvai vergovės ir kančios!

Vincas STEPONAVIČIUS

Krekenava, Panevėžio rajonas

© 2006 „XXI amžius“