„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. birželio 14 d., Nr. 4


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS

2006 metai

Negrįžusiųjų amžinam atminimui

Vytautas GULIOKAS

Įvairiose Lietuvos vietose
gyventojų masinio trėmimo
aukoms atminti pastatyta
daug kryžių, paminklų, kitų
atminimo ženklų. Šioje nuotraukoje -
kančių memorialas Kauno Petrašiūnų
kapinėse, kurio autorius
yra 1941 metų tremtinys
architektas Vaclovas Sakalauskas
Vaclovo Sakalausko nuotrauka

Birželio 14 dieną sukanka 65 metai nuo pirmojo masinio Lietuvos gyventojų trėmimo. Tos dienos ankstų rytą tūkstančiai šeimų Lietuvoje, pažadintos iš miego, su skurdžia manta, paskubomis surinkta per vieną valandą, buvo gabenamos į artimiausią geležinkelio stotį tolimai ir nežinomai kelionei į Sibiro krašto platybes. Prasidėjus okupacijai daugelio žmonių areštai tapo įprasta kasdienybe, todėl kai kuriose šeimose vyrai stengėsi pasislėpti, o tada buvo tremiamos vienos likusios moterys su vaikais. Viltį turėti vyrišką paramą okupantai atėmė iš visų kitų, be išimties, šeimų. Naujojoje Vilnioje vyrai buvo atskirti nuo savo šeimų ir skirtingais traukiniais išsiųsti planuotai mirčiai į ypatingojo režimo lagerius, kuriuose išlikti gyviems pasisekė tik vienetams.


Rūpintojėlio ašara

Zigmas Tamakauskas

Štai ir vėl birželis. Šiais metais jis gana vėjuotas, su dažnai krapnojančiu lietumi, su tankių debesų lopais, užstojančiais bet kokį šiltesnį saulės blykstelėjimą. Šitokiame lyg simboliniame rūstokame gamtos fone atėjo 65-asis birželis, žymintis 1941 metų Lietuvos įvykius, giliai įsmigusius į mūsų tautos širdį, žymintis gimtųjų namų židinio draskymą, skausmą ir ašaras, sovietinių budelių siautėjimą, Maskvos klastą, jos organizuotas žudynes ir tremtį – tą didžiulę netektį.


Už ką lietuviai buvo tremiami?

Trėmimų paminėjimas Naujosios
Vilnios geležinkelio stotyje,
kur 1941 metų birželį rikiuodavosi
ešalonai tremiamiems lietuviams
į Sibirą vežti. 1989
Česlovo MONTVILOS nuotrauka

Šiandien kartais išgirstu: „Gerai, kad trėmė. Ten nors vargo, bet išliko gyvi, o Lietuvoje vykusioje klasių kovoje būtų žuvę...“ Tačiau ar tai klasių kova, kai ginama Tėvynės laisvė, nepriklausomybė, kovojama su okupantais? Ne! Prisiminkime, ką ir kaip trėmė.

Mokiausi Vilniuje. Geografijos mokytoja per pamoką mums parodė JAV miestų spalvotų atvirukų. Ją įskundė, kad propaguoja kapitalistinį gyvenimą. Kada atvažiavo ją tremti, mokytoja pasislėpė spintoje. Išlaužė ir kambario, ir spintos duris ir ištrėmė. 1948 metais Lentvario geležinkelio stotyje mačiau, kaip keikdamiesi kareiviai daužo gyvulinių vagonų sienas buožėmis – vagonuose dainavo vežami studentai: „Sudiev, Lietuva, man gera buvo gyventi tavo šalelėj“. Tai matydami, moterys ir vyrai verkė. Už ką trėmė studentus? Ar tai klasių kova?


Sukurkime bendros lemties jausmą

1940 m. birželio 14 d. trėmimų
į Sibirą paminėjimas
Kaune 1989 m. birželio 14 d.
Algirdo Sabaliausko nuotrauka

Edmundas Simanaitis

Aukas paminėti nepakanka

Gedulo ir vilties dieną tradiciškai prisimenamos sovietinio teroro aukos. Juodasis jubiliejus – 65-osios pirmosios masinės tremties metinės. Tada komunistinė Sovietų Sąjunga įvykdė okupuotoje Lietuvoje pasibaisėtinus karo ir genocido nusikaltimus, kuriems nėra ir nebus senaties. Nepakanka paminėti tik žuvusius tėvynainius gulage, nesugrįžusius iš Sibiro, išvardyti patirtus turto nuostolius, padarytą neatitaisomą moralinę žalą. Genocido nusikaltimai reikalaute reikalauja nušviesti šio reiškinio priežastis ir iš dabarties realijų kylančias išvadas. Ir tai reikia daryti kasmet, kol regione neišnyks imperinių ambicijų raiška ir masinio teroro pasikartojimo grėsmė. Bet ne mažiau reikia domėtis ir tautą ištikusios katastrofos priežastimis, o jų šaknys gilios.


Ledinio pragaro ratai

Jurgis GASIŪNAS

1941 metų tremtiniai Jakutijoje

Birželio 14 dieną, šeštadienį, trečią valandą 40 minučių ryto į mūsų virtuvės duris kažkas pradėjo smarkiai belstis. Atsibudęs ir pakėlęs galvą, pamačiau, kaip Tėvelis apatiniais baltiniais perėjo mūsų kambarį, nuėjo į virtuvę ir atidarė duris. Pasigirdo nepažįstamų žmonių balsai. Netrukus Tėvelis pakeltomis rankomis, dviejų ginkluotų žmonių varomas, praėjo pro mus į savo kambarį, kur miegojo Mama ir Danutė. Mūsų kambaryje stovėjo ir mus stebėjo mėlyna enkavėdisto uniforma apsirengęs aukštas vyras – lietuvis. Rankoje jis laikė revolverį. Babūnė, brolis ir aš, tik atsibudę iš miego, negalėjome suprasti, kas vyksta mūsų bute. Paraginti ginkluoto sargybinio, pradėjome rengtis. Movėmės kelnes, rišomės raiščiais batukus ir visa kita darėme automatiškai, kaip ir kiekvieną rytą. (…)


Kaip NKVD rengė 1941 metų Lietuvos gyventojų trėmimus

Jau nuo pat pirmųjų okupacijos mėnesių sovietų valdžia Lietuvoje sukūrė totalinio sekimo sistemą. NKVD ir NKGB informatorių bei agentų tinklas apraizgė visą Lietuvos visuomenę, visus socialinius ir profesinius sluoksnius. Kiekvienas centrinis NKVD skyrius turėjo ne tik savo specializaciją – „interesų sritį“, bet ir savo agentūrą. Žmogus, pakliuvęs į stalininės sistemos teroro organų agentūros tinklą, iš jo ištrūkti jau nebegalėjo. Sistema buvo gerai konspiruota, apie informacijos nutekėjimą negalėjo būti nė kalbos. Agentas ar informatorius gaudavo slapyvardį, su vidaus reikalų ar saugumo darbuotojais susitikdavo sutartu laiku slaptuose butuose.


Tremtiniais tapo ir mokytojai

Lietuvos mokytojų suvažiavimas
Kauno sporto halėje. Jo pradžioje
Lietuvos mokytojai atsistoję sugiedojo:
"Lietuva, tėvyne mūsų". Dauguma
suvažiavimo delegatų netrukus
už šį "nusikaltimą" buvo ištremti
į Sibirą. Fotografas Vytautas Augustinas.
1940 m. rugpjūčio 14-15 d.

Lietuvių pagarbą V.Kudirkos sukurtai „Tautinei giesmei“, tapusiai Lietuvos Respublikos himnu, buvo aiški per visą nepriklausomybės laikotarpį, o ir užėjus bolševikų okupacijai.

Labai įtikinamai apie Lietuvos himno poveikį, jo galią iliustruoja toks pavyzdys. Pirmosios Lietuvos sovietinės okupacijos metu 1940 metais Lietuvos himnas buvo pašalintas iš radijo laidų. Tačiau išstumiamas iš viešojo gyvenimo himnas vis labiau darėsi tautinės atsparos ženklu. Ypač tai išryškėjo visos Lietuvos mokytojų suvažiavime Kauno sporto halėje 1940 m. rugpjūčio 14-15 d. Mat po „Internacionalo“, kurio visiškai niekas negiedojo, o grojo tik orkestras, kažin kuriame halės krašte būrelis mokytojų užtraukė: „Lietuva, tėvyne mūsų...“


Ir vėl birželis primena tautos tragediją

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Stefanija Černytė 1955 metais

1941-ųjų birželis sukrėtė visą Lietuvą. Ešelonai, prigrūsti po 1200-1300 aukų, tarsi gyvatės rangėsi geležinkelio pylimais į Rytus. Ginkluota apsauga, tremties stresas, prasidėjęs karas, nežinomybė, aklinai uždaryta vagonų ertmė, nežmoniškos buities sąlygos kėlė didėjančią nelaimės nuojautą.

Prasidėjusi „filtracija“ tęsėsi. Tebegaudžiant karo pabūklų salvėms, Lietuvą sukrėtė grįžusių sovietinių okupantų siautėjimas.


 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija