Birþelio sukilimas ir jo reikðmë Lietuvos valstybingumo raidai

Jonas Algirdas ANTANAITIS

Leonas Prapuolenis, LAF ágaliotinis prie LLV

Dr. Adolfas Damuðis

Pilypas Þukauskas-Narutis

Birþelio 23-iàjà minime Tautos sukilimo 65-àjà sukaktá. Tai jubiliejus, kuris kelia pasididþiavimà: tauta ryþosi prieðintis okupantui ir nuplauti paþeminimà, kurá buvo patyrusi, kai Lietuvos vyriausybë be jokio pasiprieðinimo leido Stalinui 1939 metø rudená ákurti karines bazes, o 1940-øjø birþelá okupuoti visà Lietuvà.

Toji vyriausybë ne tik nesugebëjo pasiprieðinti Lietuvos valstybingumo griovimui, bet ir nepaaiðkino tautai, kas vyksta. Negana to, kariuomenës vadas generolas V. Vitkauskas iðkilmingai sutiko ir sveikino okupacinæ kariuomenæ, ministras pirmininkas A. Merkys ásakë suimti ir iðduoti okupantui savo kolegas – vidaus reikalø ministrà Kazá Skuèà ir Saugumo departamento direktoriø Augustinà Povilaitá, nors þinojo, kad jie niekuo nenusikalto. Sovietinë okupacija buvo netikëtas smûgis Lietuvos visuomenei: ji jautësi iðduota savos vyriausybës.

Tragiðkø ávykiø akivaizdoje lietuviø tauta iðliko nepalauþta, pradëjo reikðtis aktyviausios patriotinës jëgos: jaunesnieji Lietuvos kariuomenës karininkai, Lietuvos ðauliai ir jaunimas, susibûræs á visuomenines organizacijas. Ið jø veiksmingiausi buvo ateitininkai – moksleiviø ir studentø organizacija, ugdanti krikðèionybës ir demokratijos vertybes. Prie jø prisidëjo ir neorganizuotas jaunimas. Jaunøjø politikø ir karininkø iniciatyva 1940 m. spalio 9 d. Kaune buvo ákurtas Lietuvos aktyvistø frontas (LAF) – politinë ir karinë organizacija, kurios siekiai, pasak Leono Prapuolenio, vieno ið LAF’o ákûrëjø, buvo suburti tautà ir ruoðtis neiðvengiamai artëjanèiam karui tarp Vokietijos ir Sovietø Sàjungos, palankiu momentu kelti tautà á sukilimà, jam vadovauti ir perimti atsikurianèios valstybës valdymà. Tam tikslui buvo ásteigti LAF’o ðtabai Vilniuje ir Kaune.

Vilniaus ðtabo vadovu tapo majoras Vytautas Bulvièius, aukðtos erudicijos strategas, 1939-1940 metais dëstæs karinius mokslus Vytauto Didþiojo universitete, o sovietams okupavus Lietuvà, perkeltas á Vilniø, á sovietinës kariuomenës lietuviðko pulko ðtabà. V. Bulvièius á valstybingumo atkûrimo veiklà átraukë ne vien kariðkius, tarnavusius lietuviðkuose sovietinës kariuomenës daliniuose, bet ir civilius tarnautojus, atstovavusius lietuviðkajai administracijai Vilniuje. Kadangi Vilnius buvo tapæs Lietuvos sostine, tai ir LAF’o Vilniaus ðtabui buvo skirtas pagrindinis vaidmuo rengiant sukilimà ir organizuojant atkurtos valstybës valdymà. Vilniaus ðtabas parengë detalø sukilimo planà, kuriame numatë panaudoti Lietuvos kariuomenës likuèius, átrauktus á raudonosios armijos 29-àjá teritoriná korpusà. Taèiau Vilniaus ðtabas buvo susektas sovietinio saugumo, kuris iki 1941 metø birþelio vidurio areðtavo daugumà jo nariø. (Po pusës metø V. Bulvièius ir septyni ðtabo nariai buvo suðaudyti Gorkyje, kiti ákalinti ilgam laikui.)

Pagrindinis uþdavinys rengti sukilimà ir jam vadovauti atiteko Kauno ðtabui, kurio steigëjas ir vadovas buvo tuometinis Studentø ateitininkø sàjungos pirmininkas Pilypas Þukauskas-Narutis. Dalyvavæs slaptoje moksleiviø ateitininkø veikloje, jis turëjo gerà pogrindininko patyrimà, todël studentø organizacijos jam buvo patikëjusios vadovauti Studentø koalicijai, kuri buvo savotiðka opozicija valdþiai dar esant nepriklausomai Lietuvai. 1940-øjø rudená á ðià koalicijà ástojo profesionalûs kariðkiai, paðalinti ar patys pasitraukæ ið kariuomenës ir atëjæ á universitetà. Taip formavosi LAF’o Kauno ðtabas. Nors á ðtabà áëjo ávairiø paþiûrø þmonës, svarbiausià vaidmená jame vaidino tie, kurie kritiðkai vertino autokratiná prezidento Antano Smetonos reþimà. Ryðius tarp Vilniaus ir Kauno ðtabø palaikë ekonomistas Leonas Prapuolenis, kuris buvo faktinis LAF’o politinis vadovas.

Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje Generalinio ðtabo pulkininko Kazio Škirpos iniciatyva 1940 m. lapkrièio 17 d. Berlyne buvo ásteigtas LAF’o vadovaujantis centras. Ið ðio centro gaunama informacija buvo labai svarbi Lietuvoje veikusiam pogrindþiui. Taèiau centro kuriami planai ir programos buvo atitrûkusios nuo tikrosios padëties Lietuvoje, todël Lietuvos pogrindininkø siekiams ir veiklai neturëjo þymesnës átakos.

Numatytas karas prasidëjo 1941 m. birþelio 22 d. ankstø rytà. Po keleriø valandø Þaliakalnyje, seneliø prieglaudos pastate, LAF’o ðtabas priëmë sprendimà pradëti sukilimà.

Apie 15 val. lietuviø, rusø ir vokieèiø kalbomis prabilo sukilëliø trumpabangë radijo stotis Aleksote. Pasak P. Naruèio, „LAF’o radijas sukëlë ir pagreitino panikà NKVD ir komunistø virðûnëse“. Tos paèios dienos vakare sukilëliai be jokio pasiprieðinimo uþëmë ir pradëjo kontroliuoti strateginius Kauno miesto objektus: centriná paðtà su telefono-telegrafo stotimi, radijo stotá ir radiofonà, prezidentûrà, elektros stotá.

Birþelio 23-iosios pusæ deðimtos ryto LAF’o ðtabo ágaliotinis L.Prapuolenis Lietuvos laikinosios vyriausybës (LLV) vardu per Kauno radijà paskelbë:

Susidariusi Laikinoji vël naujai atgimstanèios Lietuvos vyriausybë ðiuo skelbia atstatanti laisvà ir nepriklausomà Lietuvos valstybæ.

Prieð viso pasaulio tyràjà sàþinæ jaunoji Lietuvos valstybë entuziastingai pasiþada prisidëti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Þiauraus bolðevizmo teroro iðkankinta lietuviø tauta ryþtasi kurti savo ateitá tautinës vienybës ir socialinio teisingumo pagrindais.

Po to buvo perskaitytas Lietuvos laikinosios vyriausybës (LLV) nariø sàraðas, sugiedotas Lietuvos himnas. Ðis pareiðkimas ir kita informacija bei nurodymais buvo pakartoti keletà kartø. Juose buvo raginama:

Tautieèiai, saugokite visuomenës ir privatø turtà.

Darbininkai, organizuokite ámoniø apsaugà.

Valstybës tarnautojai, saugokite savo ástaigas ir neiðduokite jø dokumentø bei turto.

Lietuvos policininkai, savo gyvenamojoje vietovëje perimkite vieðàjá saugumà á savo rankas.

Tauta su didþiuliu dvasios pakilimu sutiko ðià ilgai lauktà þinià. Þmonës, daugiausia jaunimas, gausiai stojo á sukilëliø gretas. Ypaè aktyviai sukilëliai veikë Kauno mieste, siekdami apsaugoti tiltus ir kitus svarbius objektus, sustabdyti besiverþianèius á Ðanèius raudonarmieèius.

Kà davë Birþelio sukilimas Lietuvos valstybei ir jos þmonëms?

Glaustà atsakymà pateikia dr. Adolfas Damuðis, LAF’o ðtabo narys, LLV ministras: „Nors sukilimo sëkmë buvo trumpalaikë, bet jo reikðmë ir prasmë yra giliai ádiegta tautoje kaip tautos tvirtybës iðraiðka. 1941 metø birþelio sukilimas, nukreiptas prieð niekðybæ, padëjo tautai atgauti pasitikëjimà savimi, iðdegino þaizdà ir nuplovë gëdà. Gëda buvo apëmusi tautà, kai jos vadovai, nesuvokdami sovietø klastos, be pasiprieðinimo prarado nepriklausomybæ. Sukilëliø siekiai buvo taurûs, jiems nerûpëjo nei asmeninë nauda, nei praeities reþimo atkûrimas, nei partinës varþybos, nei sàskaitø suvedinëjimas ir kerðtas. Ginklas buvo pakeltas prieð moralinæ ir fizinæ vergijà, prieð sovietø melà pasauliui“.

Nepaisant to, kad 1941 metais birþelio sukilëliams nepavyko átvirtinti nepriklausomybës, sukilimo poveikis Lietuvos ateièiai ir jos visuomenei buvo labai reikðmingas: þmonës suprato, kad jie patys turi spræsti savo valstybës reikalus. Buvo padëti tvirti valstybingumo ir pilietiðkumo pagrindai. Valstybingumo siekis tapo neiðsenkanèiu ðaltiniu tolesnei ginkluotai ir neginkluotai rezistencijai, kuri per pusæ ðimto okupacijos metø iðlaikë tautos laisvës troðkimà ir atvedë jà á nepriklausomybæ 1990 m. kovo 11-àjà.

Tokiø reikðmingø ávykiø, kaip Tautos sukilimas, jubiliejai suteikia progà ne tik prisiminti praeitá, pagerbti tautos didvyrius, bet ir ávertinti esamà padëti, pamàstyti apie ateitá, apie tikràsias ir tariamas vertybes.

Nuo Nepriklausomybës atkûrimo praëjus 16-ai metø, vis daþniau girdime klausimus: kà mums duoda nepriklausoma Lietuvos valstybë? Ar ji padeda mûsø siekiams sukurti geresná, prasmingesná gyvenimà?

Ieðkodami atsakymø á ðiuos klausimus, pabandykime iðsiaiðkinti, kokie yra mûsø siekiai, kaip juos galime ágyvendinti, koks vaidmuo tenka þmoniø bendruomenei, áskaitant ir valstybæ.

Lietuviai, priëmæ krikðèionybæ, ásitraukë á Vakarø civilizacijos erdvæ. Vakarø civilizacijos pagrindas – krikðèionybës principai. Bûtent: visi þmonës, nepriklausomai nuo rasës, tautybës, socialinës padëties, lyties ir kitø skirtumø, yra lygûs ir kiekvienas uþ savo poelgius yra atsakingas prieð Dievà – Aukðèiausiàjá Teisëjà. Krikðèionybë pirmoji tai atskleidë þmonijai. Dar daugiau – krikðèionybë iðkëlë þmogaus transcendentinæ vertæ, skelbdama jo antgamtiðkumà ir sielos nemarumà. Jokia kita religija ar filosofijos sistema neparodë tikresnio kelio, kaip þmonëms gyventi bendruomenëje, ir neiðkëlë aukðtesniø idealø, áprasminanèiø þmogaus gyvenimà. Krikðèionybës priesakas „mylëk savo artimà kaip pats save“ ápareigoja þmogø kurti gërá ir juo dalytis su kitais. Ðis ápareigojimas yra viena svarbiausiø paskatø iðkilti veikliam ir kûrybingam gyvenimo bûdui ir verþliai visuomenei, jungianèiai skirtingø tautø ir rasiø þmones.

XX amþiuje komunizmo ir faðizmo pastangos sukurti þemëje rojø, paneigus þmogaus transcendentinæ vertæ, baigësi didþiule katastrofa, kuri paliko gilø pëdsakà ne vienos kartos gyvenime.

Nesuspëjæ atsikvoðëti nuo iðgyventø katastrofø, esame naujø iðbandymø – globalizacijos procesø – akivaizdoje. Globalizacijos ideologija, perëmusi ið krikðèionybës visuotinumo principà, atmetë svarbiausias vertybes, kurios áprasmina gyvenimà. Gyvenimas be prasmës, be tikslo – kelias á susinaikinimà. Susinaikinimo poþymiai stipriai reiðkiasi ir Lietuvos visuomenëje: pirmaujame Europoje saviþudþiais ir kalëjimais, vis giliau grimztame á alkoholizmo ir narkomanijos liûnà, nebeskiriame ribos tarp gërio ir blogio, nusikaltimai tampa gyvenimo norma ir t. t.

Globalizacijos procesai krikðèioniðkuose Vakaruose sukëlë reakcijà musulmoniðkuose Rytuose. Jos padariniai – islamiðkasis fundamentalizmas, kuris fanatizmo mastais pranoksta tamsiausius þmonijos istorijos laikus ir kurio tikslas – sunaikinti „ðëtono apsëstà“ Vakarø civilizacijà. Jei praëjusiame ðimtmetyje svarbiausi pasaulio konfliktai vyko vienos, bûtent Vakarø civilizacijos erdvëje, tai XXI amþiuje iðkyla pavojai dël bræstanèiø konfliktø tarp skirtingø civilizacijø, tiksliau pasakius, tarp patologiniø jø atmainø – tarp islamiðko fundamentalizmo ir vakarietiðkos globalizacijos. Ðiø konfliktø pasekmës neprognozuojamos.

Natûraliai kyla klausimai: kokià pozicijà ðioje situacijoje uþima Lietuva ir kà ji gali nuveikti bûdama tarp didþiøjø galybiø nykðtukas savo dydþiu ir ekonominiu bei kariniu potencialu? Daugelis galvoja, kad maþiukams nedera kiðtis á didþiøjø reikalus, nes pirmiausia jie nukentës. Taèiau taip negalvojo Lietuvos jaunimas, 1941 metais rengæs sukilimà prieð sovietinius okupantus ir 1944-aisiais stojæs á partizaninæ kovà prieð vienà didþiausiø pasaulio galybiø – sovietinæ imperijà. Lietuvos jaunimas neapsiriko. Istorija tikriausiai ávertins, koks buvo Lietuvos indëlis sutriuðkinant ðià blogio imperijà.

Istorijos faktai liudija, kad indëlio dydis á þmonijos paþangà nepriklauso nuo já áneðusios tautos dydþio. Plaèiau panagrinëjæ, matysime, kad balansas yra net maþøjø naudai. Ryðkiausias pavyzdys – maþytë þydø tauta. Jos pranaðai skelbë, kad þydai yra Dievo iðrinktoji tauta, ið kurios turi gimti þmonijos Iðganytojas. Þydø tauta, prisiëmusi iðrinktosios tautos misijà, áneðë vienà ið didþiausiø indëliø á þmonijos paþangos raidà: krikðèionybë, kilusi ið þydø tautos paveldo, suteikë þmogaus vertei naujà sampratà, sukûrë paèià dinamiðkiausià visuomenæ – Vakarø civilizacijà. Istorijos vadovëliuose minimos ir kitos tautos, kurios yra konstruktyviø idëjø neðëjos ir paþangos skleidëjos. Pavyzdþiui, graikai padëjo pagrindus ðiuolaikiniam mokslui ir menui, romënai iðvystë valstybës organizavimà, vikingai sukûrë prekybos ir komunikacijø sistemà, apëmusià visà tuometiná pasaulá. Tos tautos nebuvo skaitlingos, bet jø indëlis á civilizacijà – labai reikðmingas.

Savotiðkas fenomenas buvo ir lietuviø tauta, kuri, siekdama iðlaikyti savo paveldà, atlaikë teutonø ekspansijà ið Vakarø ir mongolø – ið Rytø ir Viduramþiø pabaigoje buvo sukûrusi vienà galingiausiø Europos valstybiø. Patekusi vergijon ji sugebëjo ne kartà prisikelti. Ypaè áspûdinga buvo Sàjûdþio veikla, parodþiusi naujà tautø iðsilaisvinimo kelià. Ji Lietuvai atneðë ne tik nepriklausomybæ, bet ir didþiulá politiná kapitalà.

Deja... Sàjûdþio ágytu kapitalu Lietuvos politikai nesugebëjo pasinaudoti.

Ðiø eiluèiø autoriui 1990 metø kovà teko garbë dalyvauti Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo proga surengtame iðkilmingame sambûryje, kuris vyko Èikagos lietuviø centre Market Parke. Be lietuviø, jame dalyvavo ir gausus bûrys Lietuvos draugø, sveikinusiø lietuviø ryþtà atkurti nepriklausomà valstybæ. Vieno ið jø, Èikagos arkivyskupo kardinolo Jozefo Bernardino, pasakyti þodþiai buvo labai reikðmingi ir ásimintini. Jis kalbëjo: „Dievas Lietuvai suteikë didelæ malonæ – skleisti laisvës ir demokratijos ðviesà Sovietø Sàjungos tautoms“. Ðiuose þodþiuose slypi gili mintis, su kokiomis nuostatomis lietuviai turi ásitraukti á pasaulio tautø bendrijà: ne tik griauti blogio imperijà, bet ir prisidëti prie to, kad jos vietoje besikurianèios valstybës ágytø þmoniðkà veidà. Tai misijai vykdyti nereikëjo ypatingø þygdarbiø: uþteko parodyti pavyzdá, kaip ið totalitarinës sistemos pereiti prie demokratijos. Nors visas pasaulis þavëjosi lietuviø pasirinkta strategija griaunant sovietinës imperijos pamatus, taèiau savo valstybës atkûrimo reikaluose lietuviai netrukus rodë tik neigiamà pavyzdá.

Moderniai valstybei kurti lietuviai turëjo ir teorinius pagrindus, ir gerø pavyzdþiø. Lietuviø fronto bièiuliø 1955 metais JAV paskelbtoje studijoje – svarstymuose apie valstybës pagrindus „Á visiðkà demokratijà“ pateikiami samprotavimai, kaip turi bûti atkuriama valstybë, kad ji veiksmingai tarnautø þmonëms, siekiantiems dvasinës ir materialinës gerovës. Ðiuose samprotavimuose atsispindi daugelio Lietuvos ðviesuoliø mintys ir idëjos, suformuluotos filosofo dr. Antano Maceinos ir teisininko Vytauto Vaitiekûno. Jø teiginiais bandë pasinaudoti kai kurie Atgimimo politikai, rengæ valstybës atkûrimo ir valdymo programas. Deja, jø pastangos buvo uþgoþtos politiniø demagogø. Rengiant ekonomikos reformà, panaðiai buvo ignoruojama Vakarø Vokietijos politikø ir mokslininkø pagalba. Ið jø buvo gaunama iðsami informacija apie socialinës rinkos ekonomikos programà, kurià sukûrë Vokietijos krikðèionys demokratai, remdamiesi savo mokslininkø darbais ir Katalikø Baþnyèios socialiniu mokymu. Ðios programos ágyvendinimas ðeðtojo deðimtmeèio pradþioje padarë vokiðkàjá ekonomikos stebuklà: nugalëta ir karo suniokota Vokietija per trumpà laikà tapo viena labiausiai klestinèiø pasaulio ðaliø. Vokietijos patirtimi pasinaudojo daugelis valstybiø ieðkodamos keliø, kaip spræsti socialines ir ekonomines problemas. Ir jos darë naujus „ekonomikos stebuklus“. Tai – Japonija, Taivanas, Singapûras, Airija...

Taèiau ðios eilutës tæsinyje nerandame nei Lietuvos, nei kitø buvusio sovietinio bloko ðaliø. Kai vokieèiai sëkmingai vykdë ekonomikos reformà, ðios ðalys komunistinës propagandos buvo átikintos, kad vokiðkasis ekonomikos stebuklas – ne vokieèiø pastangø, o Marðalo plano sëkmë, todël jos buvo nuteiktos ieðkoti kitokiø keliø reformoms. Þlugus mitui apie „ðviesø komunizmo rytojø“, Rusijos ir Èekoslovakijos reformatoriai, verþdamiesi á „kapitalizmo rytojø“, pasirinko vedlius ið Èikagos ekonomikos mokyklos. Ðie pasiûlë tariamai patrauklø bûdà, kaip ið „socialistinës“ ûkio sistemos gráþti á „kapitalistinæ“, bûtent – daryti atvirkðèiai nei darë bolðevikai, t. y. valstybës valdomà turtà iðdalyti privatiems savininkams.

Ðiuo bûdu susiþavëjo ir já „tobulino“ Lietuvos ûkio „reformatoriai“. Kadangi privatizuotino turto didþioji dalis buvo sukurta sovietmeèiu ir jis niekuomet nebuvo privaèiø savininkø nuosavybë, buvo nuspræsta ðio turto 70 proc. iðdalyti per investicinius èekius visiems pilnameèiams Lietuvos pilieèiams. Taèiau, prasidëjus èekinei privatizacijai, paaiðkëjo, kad kuriamas ne „liaudies kapitalizmas“, bet „dþiungliø ekonomika“. Prigijæs þargonas „prichvatizacija“ gana tiksliai nusako ðios „reformos“ esmæ.

Grumtynës dël turto iðsidalijimo sukëlë Lietuvos ûkio katastrofiðkà griûtá: nuo „reformos“ pradþios iki lito ásitvirtinimo 1993 metø pabaigoje bendras vidaus produktas (BVP) sumaþëjo 45 proc. (panaðiai kaip Vokietijoje per visà karà ir pokará). Katastrofos iðvengta todël, kad, atstatydinus Gedimino Vagnoriaus Vyriausybæ, su Tarptautiniu valiutos fondu buvo pasiraðytas memorandumas, ápareigojantis sustabdyti dirbtinai didinamà infliacijà.

Minëtu laikotarpiu ûkio nuosmukis Lietuvoje buvo daug didesnis nei Latvijoje ir Estijoje, nors ten politinë situacija buvo kur kas sudëtingesnë dël rusakalbiø gyventojø dalies prieðiðko poþiûrio á nepriklausomybæ. Kodël taip nesisekë lietuviams, galima numanyti svarbiausià prieþastá. Lietuvos politikø sàmonæ ir sàþinæ buvo uþtemdþiusi griovimo ir „prichvatizavimo“ aistra. Jie neklausë nei blaivaus tautos ðviesuoliø, nei jos draugø balso, todël greit uþkibo ant masalo, kurá pakiðo Lietuvos prieðai. Pastarieji veikë labai gudriai ir klastingai, kerðydami uþ tai, kad lietuviai pirmieji ëmësi griauti sovietinæ imperijà, taigi ir uþ Birþelio sukilimà.

Gobðumo apakintø politikø sukurpta „ekonomikos reforma“ ne tik sugriovë ðalies ûká, bet ir suprieðino tautà. To suprieðinimo padariniai iðryðkëjo visuose visuomeninio gyvenimo sektoriuose: socialiniame – didþiule nelygybe, ekonominiame – gamybinio potencialo iððvaistymu, kultûriniame – bejëgiðkumu prieðintis pseudokultûros antplûdþiui, politiniame – nepasitikëjimu valdþios institucijomis ir paèia valstybe. Iki ðiol Lietuvos valstybë ir visuomenë negali atsipeikëti nuo ðiø padariniø.

Nors dël savo valiutos ávedimo 1993 metais ir kitø priemoniø ûkio griuvimas buvo sustabdyta, o tam tikrai gyventojø daliai pagerëjo gyvenimo kokybë, tai keletà kartø didesnë dalis gyvena skurdþiau nei sovietmeèiu. Todël daugelis nuskurdëliø Lietuvos valstybës nelaiko vertybe. Jokiai kovai jie nesitelkia todël, kad valdþia netrukdo jiems svaigintis pilstuku ir kad daugelis gauna paramos ið giminaièiø, uþdarbiaujanèiø kitose ðalyse. Taèiau emigracija – ne tas kelias, kuriuo eidami iðsivaduosime ið skurdo vergijos. Atvirkðèiai – veikliausiø ir gabiausiø þmoniø praradimas Lietuvos ûká gali suþlugdyti tiek, kad jo iðgelbëti nuo katastrofos nepajëgtø nei dabartiniø politikø pastangos, nei Europos Sàjungos (ES) fondai, ypaè jei jie bûtø neracionaliai naudojami.

Paþvelkime, kas vyko ir vyksta Europoje, á kurià nukreiptos mûsø viltys. Iðkilus grumtynëms dël protø, formuojasi naujausias Vakarø civilizacijos raidos tarpsnis, kuris net neturi visuotinai priimto pavadinimo (þiniø visuomenë, þiniø ekonomika, mokslo era ir kt.). Ðá procesà galima ávardyti kaip vertybiø revoliucijà, kuri verèia prieð pusæ tûkstanèio metø susidariusià istorinæ formacijà, ágavusià Naujøjø amþiø pavadinimà. Ðios formacijos pradþia siejama su pokyèiais tuometinëje Europos visuomenëje, ið kuriø svarbiausias – augantis materialinës gerovës poreikis. Já tenkinti ëmësi veiklûs þmonës, nuvertæ feodalines santvarkas ir sukûræ valstybes, pajëgias grumtis ne tik dël teritorijø, bet ir dël gamtiniø iðtekliø, dël kapitalo, dël rinkø. Grumtynës reiðkësi ávairiais pavidalais: nuo apsitvërimo muitø sienomis iki pasauliniø karø. Ðios sistemos padarinys – Antrasis pasaulinis karas kirto lemiamà smûgá paèiai sistemai, o „ðaltasis karas“ galutinai jà pribaigë. Nors grumtynës tebevyksta (ðiuo metu dël naftos, dël átakos sferø), taèiau ne jos lems treèiojo tûkstantmeèio visuomenës raidà. Jà lems varþybos dël intelekto produkcijos, dël þmogaus kûrybiniø galiø realizavimo.

Ar ðiose varþybose bus iðryðkintos ir átvirtintos vertybës, lemianèios þmonijos paþangà? Ar besiformuojanti susivienijusios Europos visuomenë atliks savo misijà sëkmingai vadovauti Vakarø civilizacijos plëtrai? Pradþia padaryta: vienijasi Europa – Vakarø civilizacijos lopðys. Vis dëlto ir ðiame vyksme iðkyla negatyviø reiðkiniø. Didþiausià nerimà kelia tai, kad, rengiant ES Konstitucijos projektà, laimëjo globalizacijos ðalininkai, ið kuriø ryþtingiausiai veikë Prancûzijos politikai. Jie iðreikalavo, kad Konstitucijos preambulëje nebûtø paminëta krikðèionybë ir jos vertybës. Taèiau prancûzø visuomenë pasirodë esanti toliaregiðkesnë: referendumu atmetë pateiktà Konstitucijos projektà. Tà patá padarë ir olandai. Reikia tikëtis, kad ðiø ir kitø ðaliø visuomenë paðalins tokius politikus, kurie ne tik nepaiso visuomenës siekiø, bet ir nesuvokia, kas yra tikrasis þmonijos paþangos ðaltinis.

Perþvelgæ daugelio metø visuomenës nuomonës tyrimø rezultatus, matome, kad pasitikëjimà Lietuvos Vyriausybe iðsako vidutiniðkai tik kas penktas apklausø dalyvis, Seimu – kas deðimtas, partijomis – kas dvideðimtas, o nepasitiki ðiomis institucijomis absoliuti dauguma. Tokie negatyvûs vertinimai laikosi gana pastoviai, nepaisant to, kad ne kartà keitësi ir vyriausybës, ir Seimo dauguma, ir valdanèiøjø partijø spektras. Ðià padëtá galëtumëm vaizdþiai apibûdinti perfrazuotu Ðekspyro tragedijos Hamletas posakiu: „Kaþkas yra sutrûnijæ Lietuvos valstybëje“. Tas „kaþkas“ – atkuriamos valstybës socialiniai ir ekonominiai pamatai, kurie buvo dedami ið praeities nostalgijos, nuvalkiotø liberalizmo tauðkalø ir bolðevikiðko agresyvumo. Ant jø statant valstybæ valdþia, o ypaè jos skirstomi ES fondai tapo pasipelnymo ðaltiniu, ið kurio po kiekvienø rinkimø naujieji politikai ir jø bièiuliai vis áþûliau siekia sau naudos. Tiems politikams visai nerûpi Lietuvos ateitis ir jos vaidmuo kuriant tobulesná pasaulá – þiniø visuomenæ. Padëtis Lietuvoje dar nëra beviltiðka, tiksliau, nëra blogesnë nei ES senbuvëse.

Ðá teiginá galima paremti tokiais pavyzdþiais. Ðiemet pavasará Prancûzijoje vykusios studentø ir jaunimo riauðës yra þenklas, kad ir Prancûzijos Respublikoje „kaþkas yra sutrûnijæ“. Prancûzijoje tas „kaþkas“ – politinio elito vyraujanti ideologija. Nors bëgant amþiams keitësi tos ideologijos atspalviai ir skelbëjai (enciklopedistai, jakobinai, liberalai, socialistai, globalistai), vis dëlto iðliko nepakitæs svarbiausias jos bruoþas – nepakantumas krikðèionybei. Minëtos jaunimo riauðës gali bûti esminiø pokyèiø Prancûzijos visuomenëje preliudija. Tik neaiðku, kaip Prancûzijos politikai bus iðjudinti ið ideologinio sustabarëjimo, kada tai ávyks ir kokiø permainø sulauksime. Kitas pavyzdys – Vokietija. Èia krikðèionybei prieðiðka ideologija ir jos antstatas nacizmas patyrë ne tik fiziná, bet ir idëjiná sutriuðkinimà. Todël Vokietijos krikðèionys demokratai galëjo netrukdomi vykdyti savo programà – daryti vokiðkàjá ekonomikos stebuklà. Deja, apsvaigæ nuo sëkmës, vokieèiai prarado verþlumà, ásivyravo stagnacija. Nors Berlyno sienos nugriovimas buvo didelis vokieèiø laimëjimas, taèiau buvusioje VDR jiems nepavyko padaryti naujo ekonomikos stebuklo. Krikðèionis demokratus pakeitæ socialdemokratai ir „þalieji“ tæsë stagnacinæ politikà. Maþai kas pasikeitë ir po pernykðèiø rinkimø: krikðèionë demokratë Angela Merkel, tapusi kanclere, negavo mandato vykdyti jos partijos numatytas reformas, nes turi dalytis valdþia su socialdemokratais. Matyt, vokieèiø politiná elità tenkina dabartinë padëtis, uþtikrinanti, kad Vokietija ilgai iðliks ekonomiðkai stipriausia ES narë. Panaði padëtis kaip Prancûzijoje ir Vokietijoje yra ir kitose ES senbuvëse: ir èia politikai rûpinasi daugiausia vienadieniais reikalais, ignoruodami bræstanèius pokyèius savo ðaliø visuomenëse.

Naujosioms ES narëms, tarp jø ir Lietuvai, tenka ne tik gydytis komunistiniø reþimø padarytas þaizdas, bet ir taisyti savø politikø klaidas. Todël iki ðiol ðiø ðaliø dalyvavimas ES veikloje daugiausia apsiribojo pastangomis iðsiderëti didesnius paramos fondus, kad galëtø sumaþinti socialiná ir ekonominá atsilikimà. Vis dëlto ES naujokës prieð senbuves turi ir pranaðumø: jose gyvenimas maþiau sustabarëjæs, visuomenë daug imlesnë socialiniams ir politiniams pokyèiams, o svarbiausia – didesnë dalis jaunimo savo ateitá sieja su mokslo þiniomis: Lietuvoje, Lenkijoje, Vengrijoje aukðtojo mokslo siekia du treèdaliai akademinio amþiaus jaunimo, o ES senbuvëse – apie pusæ. Bræstanèioje vertybiø revoliucijoje mokslas ir mokslo þinios iðkyla kaip svarbiausia vertybë. Tai supranta minëtø ðaliø jaunimas. Deja, mûsø politikai dar gyvena praeities iliuzijomis. Todël nenuostabu, kad taip katastrofiðkai yra smukæs pasitikëjimas ne tik dabartiniais politikais, bet ir politine infrastruktûra: beveik kas antras visuomenës nuomonës apklausø respondentas nurodo, kad nebalsuotø uþ jokià politinæ partijà. Svarbiausia nepasitikëjimo partijomis prieþastis – në viena ið jø nëra orientuota á vertybes, kurios lemia mûsø ateities sëkmæ.

Pradëjæ valstybës atkûrimà, turëjome tuoj pat apsispræsti, kokiø vertybiø mes siekiame ir kaip kuriama valstybë padës jas ágyvendinti. Jei to nepadarëme prieð 15 metø, privalome skubiai daryti dabar. Senovëje, tautoms patekus á krizines situacijas, iðkildavo jø pranaðai, kurie skelbdavo tikràsias vertybes ir taip sutelkdavo þmones kovoti su iðtikusiomis negandomis. Mûsø laikais pranaðø vaidmuo skirtas mokslininkams. Todël dësninga, kad Lietuvos persitvarkymo sàjûdis gimë Lietuvos mokslø akademijoje. Dësninga ir tai, kad Sàjûdis, iðsprûdæs ið akademinës aplinkos, nesugebëjo atlikti savo misijos – sukurti valstybæ, kuri padëtø tautai iðsivaduoti ið nevisavertiðkumo jausmo ir ásitraukti á XXI amþiaus kûrëjø gretas. Nevisavertiðkumas reiðkiasi tuo, kad pilieèiai, ypaè jaunimas, savo valstybës nelaiko vertybe, todël ir savo ateities nebesieja su ja. Todël iðkyla klausimas, ar ateinanèioms kartoms bus reikalinga Lietuvos valstybë. Atsakymà á ðá klausimà gali duoti tik dabartinis Lietuvos jaunimas savo apsisprendimu. Ðis apsisprendimas turi bûti aiðkus, paremtas protu, jausmais ir tikëjimu.

Pirmiausia jaunimas turi suvokti, kad Lietuvos valstybë yra vertybë, kurios niekas negali pakeisti, nes ji saugo ir puoselëja unikalià lietuviðkà kultûrà, kuri turi ne tik gilias ðaknis praeityje, bet ir savo verþlumu yra nukreipta á ateitá.

Antra, asmenybë gali suklestëti ir atrasti gyvenimo prasmæ tik toje kultûrinëje terpëje, kurioje ji brendo. Tiesa, galima daug pasiekti gyvenant ir svetimoje ðalyje, bet jausmai visuomet iðliks Tëvynëje, nes ji yra vienintelë ir nepakeièiama.

Treèia, Lietuvos jaunimas, stodamas á kovà su besiskverbianèiu blogiu, gali remtis ankstesniø kartø jaunimo pavyzdþiu.

Mûsø, 1941 metø birþelio sukilimo dalyviø ir liudininkø, pareiga – iðkelti ðiuos idealus ir prisiminti tuos, kurie dël jø aukojosi. Privalome daryti visa, kad dabartinis jaunimas ðiuose idealuose ieðkotø gyvenimo prasmës.

© 2006 „XXI amþius“