„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. lapkričio 3 d., Nr. 6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lieptai

Henrikas NAGYS

Žuvusio vengrų sukilėlių motina
prie Lietuvos tautodailininkų
koplytstulpio Budapešto
kapinėse 1990 metais
Algimanto Žižiūno nuotrauka

Ketvirtas laiškas:

1956 metų ruduo

Budapešto baladė

Imre, ar tai tu stovėjai

(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir vaiko akim)

ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio vakarą

ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos jūros galvų,

užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungo Dunojaus vėjo

ir jauno kraujo plakimo:

„Kelkitės, vengrai, tėvynė šaukia jus!

Laikas atėjo! Dabar arba niekados!

Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame

Niekad daugiau nebebūti vergais!“

Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su minia

Ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šią karčią laisvės priesaiką?

- – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Imre, ar tu rašei

(krauju – kokia patetika! – savo jaunu, šiltu, šiltu krauju)

nuo pirmojo rudenio šalčio sugrubusia, peršauta plaštaka

raudonom ir tiesiom raidėm ant balto krantinės mūro,

kad matytų visi: žingeidūs, bailiai, savieji ir priešai,

didžiulėm raidėm sukrekėjusį šauksmą: Mirtis pavergėjams!

Mano žemė gyva per amžius!

- – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Imre, ar tu užklojai

Savo šiurkščia miline (ir vėliava, iš kurios savo draugo ranka

išpjovė – kaip votį – gėdingą vergijos žvaigždę) liesą, ištįsusį

kūną, geltonus padrikus plaukus savo sesers,

ir padėjai žodžius ant gatvės grindinio, sudraskyto tankų vikšrų:

Miegok ramiai, maža Budapešto mergaite,

Tavo mirtis nebuvo veltui...

- – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Imre, ar tu parašei

Siauroj popierinėj juostelėj

Mums anuos nepamirštamus sakinius

Iš anapus nakties, iš miesto mirties konvulsijoj

(dundant juodai nevilties komandai... žvilga Dunojus

po tiltais tuščiais ir durtuvai... siauros mongolų akys...

barbaras stovi už miesto vartų...),

Imre, ar tu mums rašei

Iš anos paskutinės, baisios, nemirtingos nakties:

„Dieve, išgelbėk mūsų sielas.

Sudiev draugai...“?

      (Iš rinkinio „Mėlynas sniegas“, Bostonas, 1960)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija