Vėlinės laisvės kovų istorijoje

Per visą sovietinės okupacijos laikotarpį Vėlinių metu žmonės prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kurie žuvo kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Tomis dienomis į kapines sueidavo daugybė žmonių. Ant Lietuvos Respublikos tautinio atgimimo judėjimo dalyvių ir valstybės veikėjų, Nepriklausomybės kovose žuvusių karių kapų buvo dedamos gėlės, giedamas Lietuvos himnas, dainuojamos patriotinės dainos. Vėlinės NKVD ir NKGB kėlė didelį rūpestį dėl galimų režimui priešiškų veiksmų. Šiai dienai represiniai organai rengėsi iš anksto viską apgalvodami. NKGB siuntė į apskritis specialias direktyvas, verbavo agentus, sekė dvasininkus. Kaip NKVD ir NKGB turėjo veikti Vėlinių dieną, nuodugniai išdėstyta SSRS NKVD-NKGB įgaliotinio Lietuvoje jau 1945 m. spalio 13 d. direktyvoje Nr. 59: „Tikintieji katalikai lapkričio 1 d. švenčia Visų Šventųjų šventę ir lapkričio 2 d. – Vėlines. Tomis dienomis organizuojamas masiškas kapinių ir bažnyčios lankymas. Priešiški elementai iš katalikų dvasininkų, naudodamiesi žmonių susitelkimu kapinėse ir bažnyčiose, mėgins antitarybiniais tikslais organizuoti atvirą antitarybinį darbą (masiniai ekscesai, antitarybinės demonstracijos ir kalbos, masinis atsišaukimų platinimas ir kt.). Siekiant užkirsti galimybę tokiems veiksmams siūlau: kruopščiai instruktuoti agentūrą, kad laiku būtų atskleisti bandymai religines šventes panaudoti antitarybiniais tikslais. Asmenis, besiruošiančius antitarybiniams veiksmams, tuoj pat suimti. Agentūrai tarp dvasininkų iškelti uždavinį neleisti antitarybinių veiksmų. Perspėti agentus, kad jie bus atsakingi už religinių švenčių panaudojimą antitarybiniais tikslais. NKVD-NKGB, milicijos darbuotojai, naikintojų batalionai turi būti pasirengę nuslopinti galimus masinius ekscesus ir bandymus juos įvykdyti. Juos pervesti į kareivinių padėtį. Sustiprinti kunigų agentūrinį stebėjimą. Į kapines ir bažnyčias pasiųsti reikiamą skaičių agentų bei civiliniais drabužiais persirengusių NKVD-NKGB darbuotojų“.

Apskrityse NKVD ir NKGB operatyviniai darbuotojai lapkričio 1-3 d. naktimis budėjo gatvėse ir visuomenės telkimosi vietose, kad užkirstų kelią antisovietinių atsišaukimų platinimui ir kitiems pasipriešinimo veiksmams. Milicijos ir saugumo agentai trukdė žmonėms lankyti Rasų kapines Vilniuje, Nežinomo kareivio kapą Kaune ir kitus tautai brangius paminklus. Jie būdavo net aptveriami, kad sutrukdytų pareikšti pagarbą mirusiesiems ir žuvusiesiems.

Nepaisant persekiojimų, 1945 metų Vėlinės buvo paminėtos visose Lietuvos kapinėse. Aktyviausiai per Vėlines veikdavo jaunimas, moksleiviai ir studentai. Per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną daugelio mokyklų moksleiviai neateidavo į pamokas. Gimnazijų moksleiviai, ypač merginos, puošė žuvusių karių kapus, ant jų buvo dedamos gėlės, iš jų išdėliojami Lietuvos valstybiniai simboliai, šaulių ženklai, deginamos žvakutės. Antai Alytaus gimnazijos moksleivės B.Zainskaitė ir J.Kiseliauskaitė sutvarkė ir papuošė pulkininko A.Juozapavičiaus, žuvusio 1919 metais kovose su Raudonąja armija, kapą. Ant šio kapo NKGB rado ir mažą Lietuvos vėliavėlę. Merginos buvo suimtos. Bažnyčiose per pamokslus kunigai ragino neskųsti vieniems kitų, nevaryti naminės, nepasiduoti sunkumams. Tomis dienomis buvo platinami ir atsišaukimai, kuriuose raginama stoti į kovą dėl laisvės.

Bet ypač plačiomis politinėmis demonstracijomis paminėtos Vėlinės šeštojo dešimtmečio viduryje Vilniuje ir Kaune. Tai sutapo su Lenkijos ir Vengrijos politiniais įvykiais. Per Vėlines 1956 metais įvyko Kauno aukštųjų mokyklų studentų eisena. Vilniuje, Rasų kapinėse, studentai ir moksleiviai rinkosi prie J.Basanavičiaus, M.K.Čiurlionio ir kitų Lietuvos žymių asmenų kapų. Universiteto studentės Liuda Paštukaitė, Ona Albavičiūtė, Birutė Nykštytė nupynė vainikus ir padėjo ant Povilo Višinskio ir Balio Sruogos kapų. Ant J.Basanavičiaus kapo buvo padėtas vainikas su užrašu „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jų idealo“. Prie J.Basanavičiaus kapo susirinkę apie 200-250 studentų giedojo Lietuvos himną, dainavo „Lietuva brangi“, „Neverk, motušėle“, „Marija, Marija“, „Lietuvi, ar tau negaila“ ir kitas dainas. Apie 23 val. dalis jaunimo patraukė į miestą, bet M.Daukšos gatvėje buvo milicijos išsklaidyti. Eiseną suorganizavo studentai A.Juodėnas, G.Mizaraitė, V.Mikulėnaitė, A.Gudelevičius, N.Kemeklytė, B.Dačiulis, M.Serafinaitė, L.Stankaitytė, E.Šauliauskaitė, K.Saja ir kt. Grupei vadovavo A.Endriukaitis. Jis dar 1952 metais priklausė pogrindinei „Kovotojų dėl laisvės“ organizacijai Pilviškiuose. Milicijai rusiškai pareikalavus išsiskirstyti, A.Endriukaitis pareiškė: „Nesuprantame, kalbėkite lietuviškai, laikas išmokti“. Rasų kapinių „nacionalistiniuose pasireiškimuose“, anot KGB, dalyvavo prof. Jonas Dagys (giedant himną nusiėmė skrybėlę), Rimtautas Gibavičius, Albinas Bernotas, Arūnas Tarabilda, Laimutis Barkauskas, M.Kartonaitė, Vytautas Viliūnas, A.Katilius ir kt.

Didelį politinį atgarsį 1956 metų Vėlinės turėjo Kaune. Apibendrindamas pasirengimą Vėlinėms, KGB pažymėjo: „Iš ankstesnių metų žinome, kad Vėlinių dieną priešiški elementai savo ardomajai veiklai panaudoja tikinčiųjų susitelkimą. KGB kartu su partiniais ir sovietiniais organais ėmėsi būtinų politinių, taip pat operatyvinių ir karinių priemonių prieš galimus priešiškų elementų veiksmus“. Dar Vėlinių išvakarėse buvo renkama informacija apie politines žmonių nuotaikas, jų atsiliepimai apie Vengrijos ir Lenkijos įvykius. KGB pažymėjo, kad „nepastovieji“ apgailestavo, jog visa tai vyksta ne Lietuvoje, o kai kurie net ragino, kad vengrų ir lenkų pavyzdžiu reikėtų pasekti ir Lietuvoje. Kauno jaunimas, susirinkęs į kapines Lenino prospekte, prie paminklo Lietuvos kariams, žuvusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1919 metais, skandavo šūkius: „Laisvė“, „Tegyvuoja Vengrija“, „Už Lietuvos nepriklausomybę“. Aktyviausi Vėlinių minėjimo dalyviai buvo suimti, daromos kratos. Į KGB rankas Kaune pateko A.Virbalas, J.Starkauskas ir kt. Kratos metu lapkričio 3 dieną pas juos buvo rasta patriotinių eilių. Buvo suimti Jonas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Juozas Starkauskas; KGB juos kaltino organizavus demonstraciją, dainavus uždraustas dainas „Sūneli, tėvynė tave šaukia“ ir kt., skandavus šūkius „Laisvė“, „Tegyvuoja Vengrija!“, „Šalin Maskvą“, „Valio, už nepriklausomą Lietuvą“. Jiems pritarė jaunimas. Iš merginų skarelių buvo padaryta trispalvė, kurią vaikinai pritvirtino paminklo viršūnėje. Tardant nustatyta, kad trispalvę pasiuvo I.Grigaitė.

Vėlai vakare J.Budrevičiaus paragintas jaunimas patraukė iš kapinių į miesto centrą, bet kelią pastojo milicija. Apie 100-150 žmonių prasiveržė pro milicininkų grandinę ir patraukė į miesto centrą. Jais pasekė praeiviai. Susidarė 3-4 tūkst. žmonių minia. Prie LKP miesto komiteto milicija ir vidaus kariuomenė jaunimą išsklaidė. Kapinėse likę žmonės giedojo himną, skandavo patriotinius šūkius. Jie irgi buvo raginami eiti į miestą, tačiau prasiveržti nepavyko. Mieste buvo suimti 85 žmonės. Suimtųjų gal būtų buvę ir daugiau, bet tam trukdė žmonės. Per komjaunimo aktyvą nustatyta, kad tarp suimtųjų buvo 81 studentas: 44 studentai iš Žemės ūkio akademijos, 22 – iš Politechnikos instituto, 15 – iš Medicinos instituto. Už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune buvo suimti ir nuteisti J.Budrevičius, G.Piskunovas, J.Starkauskas ir A.Virbalas. Po Vėlinių sklandė gandai, kad neramumai gali pasikartoti lapkričio 7 dieną, tačiau tomis dienomis būta tik pavienių veiksmų. Vilniuje po Spalio perversmo minėjimo grupė jaunų saviveiklininkų užkulisiuose sugiedojo Lietuvos himną. Rasta atsišaukimų „Mirtis bolševikams“, „Šalin bolševikus iš mūsų žemės“, „Sukilk, liaudie, užteks miegoti!“ Dalis universiteto studentų išvažiavo į namus, kad nereikėtų dalyvauti demonstracijoje.

Besiplečiančiam judėjimui slopinti imtasi ne tik represijų, bet ir politinių priemonių. LKP CK biuras 1956 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą „Dėl priešiškų išsišokimų 1956 m. lapkričio 2 d. Kaune ir Vilniuje“. Nutarime pažymima, kad sustiprėjo pasipriešinimas režimui: po Lenkijos ir Vengrijos įvykių „buržuaziniai nacionalistai, antisovietiniai ir kiti kontrrevoliuciniai elementai respublikoje suaktyvėjo: pastaruoju metu padaugėjo antisovietinių ir antirusiškų veiksmų. Siekdami pakirsti tautų draugystę priešiški elementai stengiasi kurstyti nacionalizmą ir šovinizmą“. Ypač pabrėžiamos antiokupacinės jaunimo nuotaikos. LKP CK priekaištavo partinėms organizacijoms, kad jos „neduoda atkirčio priešiškiems elementams“, o kai kurie „komunistai ne tik neužkerta kelio antisovietiniams svarstymams, bet kartais ir patys neteisingai kalba“. Nutarime reikalaujama didinti „politinį budrumą ir sustiprinti atkirtį buržuaziniams nacionalistams“. Pareikalauta surengti partinius susirinkimus Vilniaus ir Kauno aukštosiose mokyklose, taip pat inteligentijos, mokslo darbuotojų, pramonės įmonių darbininkų susirinkimus ir sustiprinti jaunimo ideologinį apdorojimą „komunistine dvasia“. „Komjaunimo tiesai“ nurodyta plačiau nušviesti studentų gyvenimą, organizuoti jaunimo susitikimus su „revoliucionieriais“, „karo veteranais“, senais komunistais. Aukštųjų mokyklų nuotaikas atspindi KGB informacija apie Vilniaus universiteto rektorių Juozą Bulavą. Joje rašoma, kad rektorius J.Bulavas abejingai reagavo į KGB pranešimus apie studentų veiksmus per Vėlines. Pokalbiuose su studentais J.Bulavas pareiškęs, kad reikia būti atsargesniems ir daug nekalbėti, nes gali būti provokacijų. KGB buvo nepatenkintas, kad rektorių J.Bulavą ir prorektorių Eugenijų Meškauską studentai laiko „savais žmonėmis“.

LKP CK rašė nutarimus, o gyvenimas ėjo savo vaga. KGB ir jo tarnybos kūrė planus, kaip užkirsti kelią naujiems neramumams. Valdžios organų nerimas didėjo artėjant 1957 metų Vėlinių dienai. Neabejotinai tai buvo 1956-ųjų Vėlinių mitingo pasekmė ir siekis pasekti Vengrijos pavyzdžiu išsivaduoti iš komunizmo tironijos. 1957 metų Vėlinėms okupacinė valdžia jau rengėsi iš anksto: išvakarėse kovai su demonstrantais Kaune buvo sudarytos operatyvinės grupės iš KGB operatyvinių darbuotojų, partinio ir sovietinio aktyvo. Prie paminklo Lietuvos kariams, žuvusiems 1918-1920 metais, KGB pasiuntė dešimt grupių, prie Dariaus ir Girėno memorialo – penkias grupes. Į pagalbą šioms grupėms buvo paskirta 40 partijos ir komjaunimo aktyvistų.

Vis dėlto KGB nepavyko sutrukdyti Vėlinių dienos paminėjimo. Jau lapkričio 1 dieną, 15 val., prie paminklo kariams buvo padėta keletas vainikų ir uždegtos žvakutės. Pradėjo rinktis žmonės, bet kareiviai juos išsklaidė. Lapkričio 2-ąją, po 17 val., žmonės vėl ėmė rinktis, nors apie 50 milicijos darbuotojų mėgino žiedu apsupti žuvusių karių paminklą. Žmonės nereagavo į reikalavimus „nesitelkti“, „nedaryti minios“, nors ir buvo kreiptasi lietuviškai. Į KGB reikalavimus jaunimas atsakė šūksniais, juoku. Apie 20 val. prie paminklo žuvusiems kariams jau buvo apie 2500 žmonių. Žmonės ir toliau veržėsi prie paminklo. Milicijai bandant išstumti žmones, imta mėtyti akmenis. Be milicijos, į kapines buvo atvaryta 70 milicijos mokyklos kariūnų, 40 KGB kareivių, vėliau iškviesta dar 30 kareivių. Net tokioms pajėgoms prireikė daugiau kaip pusės valandos, kad išskirstytų susirinkusiuosius. Buvo suimta 70 žmonių. Tačiau neramumai nesibaigė. Išeinant iš kapinių prospekte susidarė apie 2000 žmonių minia. Jai išsklaidyti prireikė 35-40 min. Buvo suimta dar 30 žmonių. Iš viso suimta 102 žmonės, tarp jų: 11 studentų, 13 vidurinių mokyklų ir technikumų moksleivių, 4 tarnautojai, 15 be užsiėmimo, 59 darbininkai. Visi suimtieji nuteisti pagal LSSR AT Prezidiumo 1956 m. gruodžio 28 d. įsaką, t. y. įkalinti 15 parų už chuliganizmą.

Nei represijos, nei teismai nepajėgė išdildyti iš žmonių atminties dešimtmečiais puoselėtų jausmų, tautos pagarbos tiems, kurie žuvo už jos laisvę ir nepriklausomybę. Visą sovietinio viešpatavimo laikotarpį per Vėlines jaunimas demonstravo patriotinį nusiteikimą ir ryžtą ginti laisvės idealus.

Lietuvos jaunimo ryžtą Vengrijos sukilimo įtakoje pasipriešinti okupaciniam komunistiniam režimui dar labiau iliustruoja įvairių pogrindžio organizacijų aktyvus kūrimasis 1956 metų pabaigoje ir 1957 metais. Per šį laikotarpį tokių organizacijų susikūrė žymiai daugiau nei per 1953-1955 metus, kai jau buvo nuslopintas partizaninis pasipriešinimas. Tautos dvasia išliko nesugniuždyta, kad vėliau per „LKB kroniką“ ir kitą pogrindžio spaudą ateitų į Atgimimą, Sąjūdį ir Nepriklausomybę.

Pagal J.R.Bogušausko knygą
„Lietuvos jaunimo pasipriešinimas
sovietiniam režimui ir jo slopinimas“

(Lietuvos gyventojų genocido ir

rezistencijos centras. Vilnius, 1999)

© 2006 „XXI amžius“