„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. lapkričio 3 d., Nr. 6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Įvykiai Vengrijoje sustiprino pasipriešinimo bangą Lietuvoje

Toks Juozas Starkauskas
buvo nufotografuotas saugumiečių

Juozas STARKAUSKAS – istorikas, dviejų solidžių knygų „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 m.“ (1998), „Stribai“ (2001) ir daugelio straipsnių, išspausdintų leidiniuose „Laisvės kovų archyvas“, „Genocidas ir rezistencija“ autorius. Per 1956 metų Vėlines dalyvavo mitinge Kaune prie paminklo Lietuvos kariams, buvo suimtas, nuteistas, kalėjo Mordovijos lageriuose. Minint sovietų kariuomenės nuslopintos Vengrijos revoliucijos ir Lietuvoje tuo metu vykusio tautinio pakilimo 50-metį su J. Starkausku kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ.

 

Pirmiausia prašytume apibūdinti 1956-ųjų politinę situaciją Lietuvoje.

Prieš trejetą metų buvo miręs Stalinas. Partizaninis pasipriešinimas jau buvo nuslopintas. Okupantų teroras sušvelnėjo, iš sovietinių lagerių pradėjo grįžti paleisti politiniai kaliniai, grįžo ir tremtiniai. Augo karta, kuri gerai prisiminė miestelių aikštėse numestus išniekintus partizanų kūnus, matė į kolchozus suvarytų tėvų neviltį, visaip priešinosi prievartiniam spaudimui pildyti komjaunimo anketas. Jėgų teikė Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis. Mokantis Prienų gimnazijoje, Valentinas Ardžiūnas, grįžęs iš lagerio, subūrė mus į kultūrinę draugiją. Skaitėme „Karį“, „Trimitą“, vėliau „Židinį“. Diskutavome, šį tą nuveikdavome ir kitaip elgdamiesi. Ir štai – sukilimas Vengrijoje. Vengrų radijo žurnalistai dirbo fantastiškai gerai ir įtaigiai. Reportažai iš mūšių vietų, aiškiai girdimi žmonių šauksmai, patrankų šūviai... Įvykiai Vengrijoje sustiprino pasipriešinimo bangą Lietuvoje. Galvojome: „Jeigu jie gali priešintis, kodėl negalime mes?“

To pasipriešinimo bene aiškiausiai matoma išraiška buvo 1956 metų Vėlinių mitingas Kaune, prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Prašytume prisiminti tos dienos įvykius.

Ir anksčiau, per 1954 ir 1955 metų Vėlines, prie to paminklo rinkdavosi žmonės, degindavo žvakeles. Juk aplink kapinės. Žmones ten rinktis skatino tiek tautiniai, tiek religiniai įsitikinimai. Netrūkdavo ir smalsuolių. Tačiau 1956-aisiais susirinko išskirtinai daug žmonių, daugiausia jaunimo, gal kokie du tūkstančiai – juk daug ką įkvėpė vengrų sukilimas prieš komunistinį režimą. Kapinėse pakilo dvi trispalvės – viena didelė, kita maža. Buvo sugiedotas Lietuvos himnas, giesmė „Marija, Marija“, taip pat „Lietuva brangi“. Jauni vyrai sakė kalbas. Pasigirdo skandavimas: „Šalin rankas nuo Vengrijos!“, „Lietuva bus laisva!“, „Turim kovoti kaip vengrai!“ ir t.t.

Nėra abejonės, kad mitingas buvo gerai organizuotas. Kažkas pasiuvo ir iškėlė vėliavas. Aplinkui paminklą stovėjo rankomis susikabinę žmonės, saugojo, kad nepatektų provokatoriai.

Minia bandė prasiveržti į Laisvės prospektą. Jų neleido ginkluota kariuomenė. Dalis grįžo atgal. Kiti bandė kitur prasiveržti. Kariuomenė buvo užtvėrusi gatves. Minia siūbavo. Tačiau, kaip galima būtų suprasti, prie tautiškai ir krikščioniškai nusiteikusio jaunimo prisidėjo ir neaiškūs asmenys: jie daužė langus, bandė apversti troleibusą, sukėlė grumtynes. Galima spėti, kad tai buvo saugumo pasiųsti provokatoriai – remiantis jų chuliganiškais veiksmais, daugeliui nuteistųjų, taip pat ir man, vėliau buvo priskirti šie nusikaltimai. Netgi buvo planuojama žiauriai, kariniu būdu, susidoroti su „sukilimu“ – juk kariuomenė su automatais, užplūdusi visas prieigas aplink kapines, tik ir laukė įsakymo atidengti ugnį į taikius žmones. Dr. Vytautas Tininis neseniai išaiškino, kad Kauno garnizono viršininkas skambino į LKP CK ir prašė leidimo šaudyti į minią. Laimė, tą naktį budėjo partinis veikėjas Vladas Niunka, labiau išsilavinęs už savo kolegas, mokėjęs keletą užsienio kalbų, bet kartu ir atsargus, neryžtingas. Gal tai ir išgelbėjo mus? Jis uždraudė šaudyti į minią, sakydamas, kad tai būtų nusikaltimas.

Milicininkai ir saugumiečiai pradėjo suiminėti žmones. Aš stovėjau ant šaligatvio. Saugumietis stvėrė, užlaužė rankas, prievarta įgrūdo į mašiną. Kiti sulaikė minią, kad negintų. Milicijos koridoriai buvo pilni suimtų žmonių, gal kokie du šimtai. Visą naktį mane mušė ir tyčiojosi. Parklupdė, liepė giedoti Lietuvos himną klūpant. Negiedojau. Milicininkai ir saugumiečiai buvo įsiutę – taip jie išliejo savo pyktį. Juk iki tol buvo galvojama ir teigiama, kad sovietų valdžiai priešinosi tik kaimo buožės. Juos įsiutino tūkstančių žmonių sambrūzdis. Kitą dieną pasirodė prokuroras. Buvau visas kruvinas. Jam papasakojau, kaip su manimi elgėsi. Apsimetė netikįs. „Patys ten vieni su kitais daužėtės“, – sakė.

Kas buvo paskui?

Po savaitės mūsų liko trisdešimt. Kitus paleido. Mūsų namuose buvo padarytos kratos. Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto studento Algio Virbalio namuose rado partizanų dainų sąsiuvinį. Mano namuose aptiko Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, o joje – mažą trispalvę vėliavėlę. Saugumiečių akimis, tai buvo „rimti“ įkalčiai, todėl sovietiniam represiniam aparatui atsirado pretekstas susidoroti su taikiai kapinėse mitingavusiais. Mus teisė keturis. Mane, jau minėtą A.Virbalį, Grigorijų Piskunovą, Joną Budrevičių. Šiedu buvo darbininkai, mitinge sakę kalbas. Man atseikėjo aštuonerius metus lagerio, kitiems – po penkerius. Kai per teismą teisėjas Žvirblis visaip pradėjo juodinti Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, neiškenčiau ir pasakiau porą replikų. „Jeigu ne tie metai, gal dabar lietuviškai nebekalbėtume?“ – sakiau. Manau, už tai gavau „priedą“. Teisme liudininkais buvo saugumiečiai.

Kur kalėjote? Kokios buvo sąlygos lageryje?

Kalėjau Mordovijos lageryje. Kai ten patekome, lagerio valdžią radome sutrikusią. Lageriai buvo apmažę, daug politinių kalinių paleista. Ir štai nauja „siunta“. Iš pradžių, gal kokius metus, buvo neblogai, neribojo siuntinių. Siuntinius siųsdavo ir visai nepažįstami žmonės – tai buvo ir moralinis palaikymas. Žinoma, siųsdavo ir giminaičiai. Kone kasdien gaudavau po siuntinį. Dalydavomės. Paskui lagerio valdžia sugriežtino režimą, apribojo siuntinių skaičių, uždraudė vilkėti savus drabužius ir t.t.

Ką veikėte grįžęs iš lagerio?

Dirbau durpyne, neakivaizdžiai studijavau istoriją Vilniaus universitete. Beje, netoli durpyno gyveno toks vyrukas. Tarnaujant sovietinėje armijoje jį su kitais nuvežė į Vengriją malšinti sukilimo. Buvo duotas įsakymas tankais važiuoti į minią. Jis sakė: „Važiuodavom užsimerkę tol, kol atsitrenkdavom į namo sieną. Paskui nuo vikšrų surinkdavom sutraiškytų žmonių kūno dalis“. Jis naktimis negalėdavo miegoti, jam sapnuodavosi košmarai. Ėmė gerti, vėliau pasikorė. Daug kam įsirėžė į atmintį pasakojimai, kaip tankai traiškė studentus. Mažiau kam žinoma, kaip tankai traiškė motinas su vaikais. Tokio žiaurumo niekas nesitikėjo.

Nuo mitingo Kaune praėjo penkiasdešimt metų. Kaip vertinate šio mitingo organizacinį parengimą?

Organizacinis kauniečių parengimas buvo puikus. Atlikta tai, kas sumanyta, organizatoriai neišaiškinti. Man labai gaila tų studentų, mitingo dalyvių, kuriuos išmetė iš aukštųjų mokyklų. Jauniems žmonėms tai buvo didelė trauma. Tarp jų tikriausiai buvo daug gabių jaunuolių, kurie taip ir nebaigė aukštojo mokslo, negalėjo savo darbu pasitarnauti tėvynei.

LKP CK paskleidė, jog Kauno mitingas buvo tik grupės chuliganiškai nusiteikusių jaunuolių ekscesas. Mitingo dalyviai – tai neva nesubrendusios tautos atplaišos. Beje, kai kalėjau Mordovijos lageryje, į rankas pateko rusų kalba parašyta knygelė „Balta, pilka ir juoda propaganda“; ten radau iškraipytą savo vardą ir pavardę. Mes pavadinti imperializmo agentų papirktais chuliganais, sukūrusiais įvykį.

Kokiose įstaigose teko darbuotis?

Kai sovietmečiu baigiau istoriją, net muziejuje neleido dirbti. Retkarčiais saugumas kviesdavosi pokalbiui, tikrino, ką veikiu. Sovietmečiu dirbau treneriu. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę susikūrė Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pradėjau ten dirbti, ten taip pat parašiau knygas ir straipsnius. Dabar esu pensininkas.

Dėkojame už pokalbį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija