Lietuvių solidarumas su Vengrijos kovotojais už laisvę

Algimantas MALINIONIS

Algimantas Virbalis Mordovijos lageryje 1958 metais

Rašinio autorius Algimantas Malilionis (kairėje) ir Algimantas Virbalis studijų metais

Algimantas Virbalis 1961 metų vasarį

1956 metai. Jau užgesęs ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje. Tačiau jis dar gyvas širdyse ir atmintyje. Dar kamuojasi tūkstančiai nekaltų žmonių tremtyje, konclageriuose, dar neužgijusios širdies žaizdos žmonių, netekusių savo artimųjų žiaurioje kovoje prieš okupantus ir kolaborantus. Po Stalino mirties gimsta vilties kibirkštėlė, kad atsivers kalėjimų ir konclagerių durys, kad išsivaduos pasmerktos nešti komunistų jungą sovietų okupuotos tautos.

Tų dienų Lietuvos jaunimas, palikęs savo gimtųjų sodybų prieglobstį, mokyklas, buvęs tiesioginis liudininkas juodų okupantų darbų, pasipriešinimo kovų, o neretai – ir tų kovų dalyvis, susitikęs didžiųjų šalies miestų aukštųjų mokyklų auditorijose, greitai rado bendrą kalbą, jungėsi į neformalias grupeles. Jie sugebėjo atskirti okupantų parankinius nuo tėvynei ištikimų jos sūnų.

Aš, šio straipsnio autorius, buvęs 1951 metais Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto pirmo kurso studentas, greitai susipažinau su savo bendramoksliais ir bendraminčiais, iš kurių išsiskyrė bendrakursis Algimantas Virbalis (gimęs 1933 m. vasario 16 d.), kilęs iš Dzūkijos, nuo Leipalingio, kur ypač aktyviai veikė partizanai. Dorų Dzūkijos krašto ūkininkų sūnus, išauklėtas krikščioniška dvasia ir meile tėvynei, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijos ir krašto pažinimui. Jis buvo apsiskaitęs, domėjosi grožine literatūra, aktyviai dalyvavo sporte, turizme, organizuodavo išvykas į gamtą, istorines Lietuvos vietas.

Kaip ir visi to meto patriotiškai nusiteikę studentai, A.Virbalis aktyviai sekė ir domėjosi Lietuvos ir viso pasaulio politiniais įvykiais. Po Stalino mirties, jau Chruščiovo valdymo metais, kartu su keletu kitų studentų rinko parašus, kad pagrindinės Vilniaus gatvės pavadinimas – Stalino prospektas – būtų pavadintas Gedimino prospektu. Per trumpą laiką pavyko surinkti keletą tūkstančių parašų. Nors tikslo pasiekti ir nepavyko – Stalino prospektas buvo pavadintas Lenino vardu, – bet visuomenės sąmonės žadinimui, be abejo, turėjo įtakos.

A.Virbalis Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete mokėsi neilgai. Baigęs pirmą kursą, perėjo mokytis į Pedagoginio instituto Geografijos fakultetą, bet užsimezgę ryšiai ir pažintys Vilniaus universitete nenutrūko. Pakeisti specialybę jį paskatino pomėgis keliauti ir bendrauti su žmonėmis.

Tarp to meto jaunimo rezistencijos dvasia pasireikšdavo įvairiomis formomis, bet ypač aktyviai užsienio radijo klausymu ir ypač tada draudžiamos literatūros, tokios kaip A.Šapokos „Lietuvos istorijos“, B.Brazdžionio kūrybos, nemarksistinių filosofų ir pan., skaitymu.

Gyvenimas nestovėjo vietoje. Už geležinės uždangos 1956 metų rudenį Vengrijoje laisvės siekių dvasia prasiveržė sukilimu. Aš tuo metu kartu su A.Virbaliu gyvenau Vilniuje, Bokšto skersgatvyje (dabar Išganytojo gatvė), išnuomotame kambaryje. Tik ką baigęs Vilniaus universiteto finansų specialybę dirbau Finansų ministerijoje, o A.Virbalis buvo išsiųstas Pedagoginio instituto į Kauną atlikti praktiką, kur jį ir užklupo Vengrijos sukilimo įvykiai. Tiek Kauno, tiek ir Vilniaus akademinis jaunimas paremti Vengrijos laisvės sukilimo pakilo spontaniškai. Šiam tikslui pasitarnavo įprastas žmonių susirinkimas kapuose per Vėlines. Ypač aktyviai pasireiškė studentija Kaune, Vytauto prospekte esančiose kapinėse. Šių įvykių sūkuryje atsidūrė ir A.Virbalis, kartu su bendraminčiais įsitraukęs į manifestacijas. Kapinėse jis pasakė kalbą, pasmerkdamas sovietų armijos įsiveržimą į Vengriją ir kviesdamas Lietuvos žmones ne tik paremti vengrų laisvės kovą, bet ir kovoti dėl savo pačių laisvės. Iš kažkur atsirado ir trispalvė lietuviška vėliava. Netrukus kapinės buvo apsuptos milicijos ir saugumiečių. Daug manifestacijos dalyvių čia pat suėmė ir žiauriai sumušė. Nemažai studentų dėl to skaudžiai nukentėjo, kai kuriuos nuteisė kalėti arba pašalino iš aukštųjų mokyklų. A.Virbalį taip pat suėmė kapinėse ir sumušė.

1956 metais per Vėlines palaikydami Vengrijos sukilimą, studentai taip pat manifestavo Vilniuje, Rasų kapinėse. Čia keletas buvo suimti ir nugabenti į KGB rūmus tardymui, tačiau likusieji neišsigando ir organizuotai patraukė prie saugumo rūmų jų vaduoti. Vienas iš tokių, ėjusių savo draugams į pagalbą, buvo Vilniaus universiteto studentas Alfonsas Zagorskas. Gal dėl to, kad Vilniuje manifestacija praėjo ramiau, ar dėl kitų priežasčių, suimtieji studentai buvo paleisti.

Po anksčiau aprašytų įvykių Kaune ir Vilniuje bute, Bokšto skersgatvyje, kur gyvenome, sulaukėme „svečių“: atėjo trys saugumiečiai daryti kratos. Kadangi nei buto šeimininkai, nei aš nieko nežinojome apie A.Virbalio dalyvavimą Kauno manifestacijoje, tad buvome užklupti netikėtai. Saugumiečiai kratos metu nieko ypatinga nerado, išskyrus nepriklausomos Lietuvos laikraščių, bet svarbiausia paėmė pulkininko A.Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“. Knyga buvo mano, tad po kelių dienų teko nueiti į saugumo rūmus, kur turėjau „malonų“ pokalbį ir ta pačia proga teko duoti parodymus dėl A.Virbalio veiklos. Apklausė ir buto šeimininkę G.Karpavičienę. Apie įvykius Kaune parodymus davė ir keturi milicininkai, kurių pasakojimas greičiau priminė mokinių išmoktos pamokos atkartojimą, ir tik vienas iš jų, Stepas Glemža, sąžiningai sakė, kad kapinėse buvo tamsu, todėl A.Virbalio veido neįžiūrėjęs ir jo atpažinti negalįs.

Nors kratos metu nieko ypatinga nerado ir iš visų liudininkų ko nors nusikalstama neišgirdo, bet sovietmečio „teisingumui“ tai nebuvo kliūtis. 1956 m. gruodžio 18 d. po įvykusio teismo A.Virbalis (kartu su juo buvo teisiamas ir Pranas Razauskas, gimęs 1908 m.) nuteistas penkeriems metams ir išsiųstas Į Mordovijos lagerius.

Chruščiovo laikais įkalintiems lageriuose už gerą darbą ir elgesį sutrumpindavo bausmę. A.Virbalis į laisvę išėjo l960 m. balandžio l d., atbuvęs lageriuose pusketvirtų metų. Netrukus grįžo studijuoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Po kelių metų sukūrė šeimą su Giedre, ištikimai laukusia grįžtančio sužadėtinio ir daug jam padėjusia atliekant bausmę. Jie išaugino dukrą ir sūnų. Deja, Lietuvos laisvės Algimantas nesulaukė: 1985 m. kovo 5-ąją nustojo plakusi šio ištikimo tėvynės laisvės idealams žmogaus širdis.

© 2006 „XXI amžius“