|
Meilė savo tautai iš meilės laisvei
Algimantas Zolubas
 |
|
Paminklas Žuvusiems už Lietuvos
laisvę 1955 metais. Fone matyti
užsienio radijo stočių trukdymo bokštas
|
Niekada nemaniau, kad, nemačius nė vieno tautos
atstovo, galima staiga pamilti visą tautą. Iš tikrųjų, kai 1956
metais buvau Kauno politechnikos instituto antro kurso studentas,
žinių apie Vengriją turėjau tik iš vidurinės mokyklos geografijos
vadovėlio, o gyvo vengro nebuvau akyse matęs. Tačiau, sužinojus
apie vengrų išsivadavimo kovą ir akivaizdų laisvės siekį, apėmė
toks solidarumo su ta tauta jausmas, tokia meilė jai, kad minties
sparnais skridau į tą šalį pabučiuoti žemę, kuri išugdė didžiavyrius,
laisvės kovotojus.
Gyvenau tuomet bendrabutyje, KPI trečiuosiuose
rūmuose (buvę Saulės rūmai). Dėl suprantamų priežasčių atvirai
bendrauti studentai negalėjo, tačiau iš tam tikrų, kartais mažareikšmių
požymių mokėjome atskirti, kas yra kas, dalydavomės ne tik instituto,
bet ir iš toliau ateinančiomis žiniomis. Vengrijos įvykiai sujudino
giliai užslėptą sukilimo ar bent pasipriešinimo dvasią, kuri veržėsi
į išorę, nematoma, tačiau jaučiama, sklandė erdvėje tarp studentų.
Ir atėjo Vėlinių dienos vakaras, kada nematomais Vengriją siekiančiais
saitais susieta minia patraukė į Karmelitų kapines, prie Žuvusiems
už Lietuvos laisvę paminklo.
Prie paminėto paminklo ir anksčiau lankytojai
per Vėlines uždegdavo žvakučių, pasimelsdavo, todėl sovietinė valdžia
paminklą aptvėrė aukšta, neperlipama, aklina lentų tvora, paminklą
izoliavo. Nujausdama ne tik Vėlinių paminėjimą, tą vakarą prie šios
tvoros stovėjo milicija, stengėsi neprileisti atvykusiųjų. Tačiau
minia gausėjo, ji mūru artėjo prie tvoros, pasigirdo atsimušančių
nuo tvoros akmenų dūžiai. Milicija neatlaikė. Neatlaikė ir tvora:
ji buvo nuversta prieš paminklą, virto tiltu prie paminklo. Atsirado
lietuviška trispalvė, paminklu aukštyn kopė jaunuoliai ir uždeginėjo
ten žvakutes. Pasigirdo giesmės, maldos, Lietuvos himnas, eilės
ir kalbos. Tuo metu ties kapinėmis atsirado kelios kariškos automašinos
su kareiviais, kurie išlipo ir užtvėrė gatvę Geležinkelio stoties
link, nes ta kryptimi buvo numatyta demonstrantų eisena.
Iš kapinių, nebandydama pralaužti kareivių užkardos,
minia patraukė Kauno centro link. Virš minios iš rankų į rankas
buvo perdavinėjama trispalvė, nes ją milicija stengėsi atimti. Atėjusią
iki KPI trečiųjų rūmų minią sustabdė skersai gatvės išrikiuotos
viena už kitos dvi kareivių eilės. Ėjusieji pirmutinėse gretose,
matydami tarsi nenugalimą užkardą, bėgo į kiemus, dalis studentų
suėjo į bendrabutį, iš kurio išėję tikėjosi apeiti kareivių užtvarą.
Tarp jų pakliuvau ir pats. Tačiau mus pasitiko KPI partinės organizacijos
sekretorius ir nurodė laiptais lipti į savo kambarius. Iš bendrabučio
trečio aukšto balkonų stebėjome tolesnę demonstracijos eigą. Minia
nuo kapinių nenutrūko, nematydama ir nebijodama kareivių, ji stūmė
prieš save ėjusiuosius, kol kareivių užkarda neatlaikė. Minia su
šūkiais Laisvę, laisvę! traukė iki centrinio pašto, kur jos jau
laukė gausiau sutelkta kariuomenė, milicija ir, žinoma, KGB šunauja.
Vėlinių kovinga dvasia persikėlė į auditorijas:
studentai dalijosi įspūdžiais, aiškinosi dingusių studentų likimą,
o per marksizmo seminarus dėstytojui Jonui Aničui nelengva buvo
ne tik į antitarybinius klausimus atsakinėti, bet ir su baime žiūrėti
į komunistiškai auklėtus ir neišauklėtus studentus. Garbė jam
mūsų aiškiai antitarybinės nuotaikos KGB nepasiekė. Paminklas Žuvusiems
už Lietuvos laisvę buvo nugriautas, kapinės panaikintos.
1956 metų Vėlinių patirtį, meilę vengrų tautai
iš meilės laisvei nešiojau iki 1990-ųjų kovo 11-osios, kai Lietuva
atkūrė nepriklausomybę, jas tebelaikau ir šiandien širdyje, nes
tai vertybės, kurių net visagalis laikas negali sunaikinti.
Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
