Laisvės šauklys

Kęstutis Genys

Prieš dešimt metų, 1996 m. gruodžio 15 d., nutilo Kęstutis Genys. Nutilo Žmogus. Nutilo Poetas. Nutilo Laisvės šauklys. Taip galime įvertinti didžiulę netektį, kurią patyrė Lietuva. Dešimt metų, atrodo, neilgas laiko tarpas. Tačiau būtina prisiminti, kokiu laiku Jis gyveno: tai buvo tik pirmieji mūsų nepriklausomybės žingsniai, bet jau paženklinti tautos kiršinimo, tautos skaldymo, į nepriklausomos valstybės valdžios aukščiausias institucijas veržimosi ženklu. Į valdžią po pirmųjų dvejų nepriklausomybės metų jau buvo sugrįžę komunistai, dirbę ranka rankon su okupantais, tik dabar pasipuošę gražiomis demokratijos spalvomis. Jie tuoj pat puolė vykdyti „nepriklausomybę“ ir „demokratiją“ pagal savo supratimą ir tikslus – valstybės turto privatizaciją (tiksliau, prichvatizaciją), visos tautos sukurtą turtą išsidalydami sau ir savo draugams, palikdami didžiąją dalį tautos beturčiais ir taip nuteikdami ją prieš nepriklausomybę. Į valdžią sugrįžusių komunistų veidmainiškumą ir demaskavo Kęstutis Genys – Laisvės šauklys. Aišku, savo karštomis eilėmis, savo nenutylančiu balsu Jis užsitraukė naujųjų „demokratų”, naikinančių laisvės idealą, neapykantą. Užsitraukė grubią ir žiaurią neapykantą. Užtat jie Jam neatleido.

Kęstučio ugningos eilės, kaip ilgus metus žudomos ir kankinamos tautos ir jos beveik visų geriausių išžudytų atstovų – partizaninio pasipriešinimo užkasta žarija, pamažu išsiveržė į paviršių ir tapo nevaldoma, galinga lavina. Galima sakyti, tai buvo 1953-1957 metais pagaliau nuslopintos partizanų kovos liepsna, naujai uždegta ir degusi per visą „tylos“ laiką, kol ji 1988 metais įsiveržė į galingą Atgimimo ir Išsivadavimo Sąjūdžio bangą – tiesa, tada dar reguliuojamą nuo scenos nueinančios kompartijos ir galingojo, bet jau silpstančio KGB („perestroikos“ sąjūdis). Ir tas partizanų paliktos žarijos jautimas buvo visą laiką, net ir „tylos“ laiku, kai, atrodė, visi buvome susitaikę, kad gyvename „amžiais socialistinės (komunistinės) santvarkos keliu pasukusios“ Lietuvos gyvenimu. (Dabar tie komunistinių idėjų propagandininkai, šiltai įsitaisę nepriklausomos Lietuvos aukščiausiuose valdžios postuose, prichvatizavę tautai priklausiusį turtą, vaizduoja demokratus, garsiai trimituojančius apie savo rūpestį tauta.)

Kęstutis nekentė melo, veidmainystės, tautos ar draugų išdavystės, mankurtizmo (savo tautos istorijos atminties praradimo) ir kitų blogybių, žudančių tautos ir žmogaus dvasią bei sielą. Jis nesitaikstydavo su jokiomis moralinėmis ir dvasinėmis ydomis bei silpnybėmis, išsakydavo priekaištus politinių partijų atstovams ar (ypač!) nusižengusiems prieš tautą savo bailumu ar išdavyste. Visa tai girdėdavome daugybėje mūsų dainuojančios revoliucijos ir pirmųjų nepriklausomybės metų mitinguose, salėse, rinkimų kampanijų susitikimuose ir pan. Išsivadavimo Sąjūdžio (skirtingai nuo perestroikinio Sąjūdžio) metraštininkai yra užfiksavę daug Kęstučio pasisakymų, kalbų momentų įvairiuose mitinguose, rinkimų kampanijose ir t.t. Tiesą sakant, Jis kalbėdavo mums neįprasta maniera – Jis kalbėdavo eilėmis. Taigi vienoje tokių užfiksuotų juostų matyti, kaip poetizuotame spektaklyje „Pabudome ir kelkimės” eiles skaitančio, susijaudinusio Kęstučio veidu rieda didelės didelės ašaros. Tai buvo tikros, nė kiek ne artistiškai suvaidintos ar dirbtinės ašaros (Kęstučio pagrindinė profesija buvo aktorius) – tai buvo skausmo už klystkeliais einančios tautos dalies ašaros, tai buvo meilės Tėvynei skausmo ašaros. Ir nors Jis dar negalėjo žinoti, kad buvę kolaborantai ilgam, gal net visam laikui, įsitvirtins nepriklausomos valstybės valdžios absoliučiai visose institucijose, taip subjaurodami nepriklausomybės idėją, bet dvasiškai Jis tą numatė, jautė visa savo esybe, perspėjo mus visus, ir tam sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi. Gali kas nors, kuriam nėra skaudu dėl tautos ir valstybės likimo ar kuris yra susitaikęs su vergo dalia, sakyti, kad Kęstučio eilės buvo aštrios ar net piktos. Tai netiesa – Jo eilėraščiai yra didžioji Duoklė Tėvynei, jos likimui, tai buvo skausmo išraiškos eilės. Kęstutis širdimi jautė, kad išduodami nepriklausomybės idealai, matė, kad apšmeižiami ir juodinami ne tik nepriklausomybės kūrėjai ir gynėjai, bet ir pati nepriklausomybė. Galima tik numanyti, kaip Jis sielotųsi, ką Jis išjaustų, kai per įvairiausias nepriklausomos valstybės žiniasklaidos priemones tie gynėjai vėliau bus šmeižiami dar labiau – vien ką reiškia vienos papirktos televizijos ir dviejų rusiškais pinigais maitinamų laikraščių nuolatos skleidžiamos patyčios. Dauguma dabarties poetų (ne visi) eilėraščius rašo tik sau, Kęstutis rašė juos tautai. Taip ir skamba Jo galingu balsu, išraiškingai sakomos eilės mums, pažinojusiems Kęstutį.

Dažnai Jis ateidavo į redakciją, tiesiog „atsitiktinai“, lyg ir be jokio tikslo (kaip atrodydavo), tik pasišnekėti. Tada mes buvome įsikūrę apgriuvusiose, nuo karo neremontuotose patalpose. (Viena iš Amerikos apsilankiusi žymi tautietė netrukus išeivių laikraštyje apgailestaudama rašė, kokiose sąlygose tenka dirbti redakcijos darbuotojams – jos atrodo kaip kokie griuvėsiai po Antrojo pasaulinio karo.) Bet Kęstučiui buvo visai nesvarbu, kad mes buvome beturčiai – Jis vis vien laikė mus geriausiais draugais ir dažnai aplankydavo mus. Nekalbėdavo Jis jokiais „buitiniais“ klausimais. Dažniausiai Jis užvesdavo kalbą apie žmogaus, kaip piliečio, atsakomybę tautai, apie skausmingą tautos padėtį, kai tauta „demokratinių” rinkimų dėka (visuotinai šmeižiant nepriklausomybės gynėjus) į valdžią išrinko buvusiuosius kolaborantus. Pasakęs keletą frazių, Kęstutis netikėtai iš kišenės išsitraukdavo naujai parašytus eilėraščius, pasitempdavo ir gražiu sodriu balsu pradėdavo juos deklamuoti, tinkančius aptariamai temai. Jo balsas skambėdavo griausmingai, net skruostų raumenys virpėdavo, visam įsijautusiam į sakomą eilėraštį, bet Jis, kartkartėmis pirštais užversdamas savo nepaklusnius plaukus į viršų, nenutrūkstamai deklamuodavo posmą po posmo. Kiekvienam jis „proza“ išsakytam savo teiginiui žaibiškai surasdavo atitinkamą posmą. Ir jo skaitomos eilės būdavo kiekvienąkart vis kitos, vis naujos. Tiesiog stebėdavaisi, kaip jis mintinai prisimena daugybę eilėraščių, ir netgi labai ilgų eilėraščių. Nesvarbu, kad savo eilėraščių – juk kiek pažįstame poetų, kurie tik iš lapelio gali savus eilėraščius perskaityti, ir tai neišraiškingai. Kęstučiui eilės liedavosi laisvai, lyg galingos upės srovė, bet kartu ir sąmoningai valdoma upės srovė – jos atitikdavo tautos politinę ir, kas dar svarbiau, dvasinę būseną, ir jo paties dvasinę būseną. Negana to – dažnai tekdavo sutikti Jį gatvėje, Laisvės alėjoje. Ir vėl Kęstutis pasičiumpa tave „už apykaklės“ ir pradeda deklamuoti savo eiles. Su malonumu tekdavo klausytis Jo naujų eilių, nors laiko ir labai trūkdavo. Ir taip Jis bendraudavo su daugeliu žmonių.

Ir šiandien Kęstutis Genys ragina mus mylėti Tėvynę ir jos neišduoti. Nepamirškime šito Jo priesako!

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2006 „XXI amžius“