„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2006 m. gruodžio 13 d., Nr. 7


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Išdalijęs save Lietuvai...

Kęstutis Genys su žmona Lolita

Laisvės šauklio, aktoriaus poeto
žmona Lolita Genienė, nuoširdžiai
papasakojusi apie savo vyro
keliones, pomėgius ir šiandien
su juo bendraujanti tarsi su gyvu...
Autoriaus nuotrauka

Kęstutis Genys – išskirtinis Lietuvos kultūros reiškinys. Visa savo esybe dvelkiantis begaline meile žmonėms, Tėvynei, jos laisvės kovai. Puikus aktorius, neeilinio talento kūrėjas, niekada nesutikęs savo įsitikinimų aukoti dėl karjeros, privilegijų, garbės. Daugiau kaip keturis dešimtmečius jis rašė paslapčia, nes jo sukurti eilėraščiai sovietmečiu negalėjo išvysti dienos šviesą, tuo labiau išeiti atskiru leidiniu. Laisvės šauklio kūryba turėjo sulaukti Atgimimo.

Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Ugnies kryžius“ pogrindyje nelegaliai išleido 1988 metais garsioji spaustuvė ab, kuriai vadovavo Vytautas Andziulis, o talkino Juozas Bacevičius. Tai kuklus savo apipavidalinimu leidinukas, tačiau kokios neįkainojamos vertės... Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994 metais, spaustuvė ab (Salių kaime, Kauno r. per visą sovietmetį KGB seklių taip ir neišaiškinta) 2000 egzempliorių tiražu išleido K.Genio eilėraščių rinkinį „Neišduokim Lietuvos“. Po metų pasirodė rinkinėlis „S.O.S.“. 1996 metų pabaigoje leidykla „Vaga“ išleido svarią, gražiai apipavidalintą K.Genio poezijos rinktinę „Po Svarstyklių ženklu“. Šį leidinį padėjo išleisti, suteikusi ženklią finansinę paramą, geradarė tautietė iš JAV Marija Žemaitienė. Kaip troško šią knygą bent palaikyti savo rankose poetas. Deja, šios akimirkos nebesulaukė. Lygiai prieš dešimt metų – 1996 m. gruodžio 15 d. – nustojo plakusi didžiojo patrioto, aistringo Laisvės šauklio širdis... Liko nebaigti rašyti eilėraščiai, dienoraštis, liko toji kūrybos dalis, kurią Lietuva skaito, deklamuoja, dainuoja, žavisi ir stebisi eilėraščių išliekamąja verte.

Nedidukė Daubos gatvelė Kaune, netoli Klinikų, po poeto mirties pavadinta Kęstučio Genio vardu. Tai ir visas aktoriaus, poeto, patrioto, tribūno, Laisvės šauklio įamžinimas. Beje, kažkam iš Lietuvos valdžios, matyt, nepatiko politinė, poetinė eilėraščių tiesa, įtaiga, nes jokių vyriausybinių apdovanojimų, premijų, didesnės pagarbos jo veikla ir kūryba nesulaukė. Tačiau lietuvių tauta žino savo didžiavyrio nuveiktus darbus, žygdarbius, su pagarba mini jo atminimą. Su pagarba Kęstutis minimas ir kaip aktorius, tribūnas, šeimos vyras ir tėvas.

Dabar, praėjus dešimčiai metų po poeto netekties, kalbiname savo vyrą gyvenime visur lydėjusią žmoną Lolitą Genienę. Ji sutiko atsakyti į keletą pateiktų klausimų, pasidalyti savo įspūdžiais, prisiminimais apie savo vyrą, aktorių, poetą, aistringą keliautoją, romansų atlikėją.

 

Papasakokite apie savo pažintį su Kęstučiu, draugystę su juo, jo mokymąsi, domėjimąsi literatūra, pirmuosius sceninės vaidybos bandymus pokario metais.

Mokiausi Kauno 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Dalyvavau meninės saviveiklos būrelyje: dainavau chore. Apie K.Genį jau buvo kalbama kaip apie jauną aktorių, labai išvaizdų, turintį nuostabaus tembro balsą, kerintį, magišką žvilgsnį, o scenoje visos šios savybės, susijusios į vieningą visumą, Kęstutį paversdavo prasmingų žodžių, jausmų ugnikalniu, įtaigiu aktoriumi, artimu kiekvienam žiūrovui.

Su Kęstučiu susipažinau Kaune, Žemaičių gatvėje, bet apie tai plačiau nepasakosiu. Apie mūsų pasimatymus niekas nežinojo, nes nenorėjome savo santykių viešinti... Kęstutis negalvojo apie aktoriaus kelią. Domėjosi literatūra. „Saulės“ gimnazijoje, kurioje mokėsi, dalyvavo literatūros būrelio veikloje, kuriam vadovavo mokytojas Jonas Šukys.

Gimnazijoje jis ir pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Lankė ir dramos būrelį. Nacių okupacijos metais už savo kūrybą ir deklamavimą gavo pirmąjį apdovanojimą – Vinco Pietario romaną „Algimantas“. Baigęs gimnaziją įstojo į Kauno universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą. Ir čia lankė dramos studiją. Kiek pamenu, 1947 metais viename koncerte Kęstutis atliko Danko vaidmenį (pagal M.Gorkio apsakymą „Senė Izergilė“). Tai jau buvo paraiška rimtai sceninei kūrybai.

Visi žinome, kad tuomet vyko nuožmi Lietuvos partizanų kova su žiauriu okupantu. Kęstučio mamos Eleonoros Skalandžiūnaitės-Genienės brolis buvo aktyvus prie Veiverių veikusio partizanų būrio kovotojas. Kažkas išdavė, ir NKVD sunaikino rezistentų būrio branduolį. Dėdė per stebuklą išliko gyvas ir rado prieglaudą Genių šeimoje, Kapinių gatvėje. Genių sode iškastame bunkeryje Skalandžiūnas slapstėsi, bet ir vis vien buvo susektas ir suimtas. Geniams teko palikti namus Kaune ir slapstytis. Motina išvyko pas gimines į Plokščius, o tėvas irgi slapstėsi. Kęstutis rado prieglobstį savo bendramokslio Antano Šilinio bute. Jis jau buvo tvirtai nutaręs eiti pas partizanus, tačiau mokytojas, A.Šilinio brolis, perkalbėjo, sakydamas, kad neleisiąs žūti, ir sulaikė Kęstutį nuo išvykimo miškan. Tai išgelbėjo jo gyvybę, nes po savaitės rezistentų būrys, į kurį norėjo vykti, išdavikams išdavus buvo sunaikintas.

Tuo metu iš Maskvos į Kauną atvyko Veronika Motilevskaja, kuri rinko kandidatus, lietuvių studentų grupę, į Lunačarskio teatrinio meno institutą (GITIS’ą). Kęstutis lankė paskaitas, tačiau juto, kad gali būti areštuotas. Tik po V.Motilevskajos komisijos atrankos išvyko į Maskvą ir taip jam pavyko išvengti represijų.

Koks Kęstutis buvo šeimyninio gyvenimo kasdienybėje? Kokių interesų turėjo, kuo domėjosi laisvalaikiu, ką mėgo?

Per didelį vargą gavę pelkėtos žemės sklypelį pasišovėme statyti gyvenamąjį būstą. Tuomet pamačiau, kad ir fizinio darbo Kęstutis nevengė. Vienas karučiu suvežė milžinišką žemių kiekį, kad paaukštintų statybos aikštelę. Tai buvo labai sunkus darbas, bet Kęstutis jį padarė. Mėgo keliauti po Lietuvą. Aplankėme gražiausias vietoves Dzūkijoje, Aukštaitijoje, buvome įkopę ir į Šatrijos kalną Žemaitijoje. Reikėtų labai ilgai vardyti visų miškų pavadinimus, kuriuose teko lankytis. Dažnai važiuodavome grybauti, uogauti. Labai mėgdavome pabūti gamtoje. Kęstutis, grįžęs iš studijų Maskvoje, buvo kviečiamas filmuotis Lietuvos kino studijoje. Daug laiko užėmė darbas Dramos teatre. Ilgos repeticijos atimdavo daug laiko ir jėgų. Buvo dailininko S.Kasiulio mokinys. Išliko keli Kęstučio tapybos darbai, reikėtų juos įrėminti ir paviešinti. Labai daug skaitė klasikinės literatūros, poezijos. Lietuvos valstybės istoriją žinojo ne tik iš A.Šapokos vadovėlio. Draugų, bičiulių draugėje dainuodavo ilgesingus, lyrinius romansus. Turėjo gražų, stiprų balsą, gerą muzikinę klausą, todėl dainavimo buvo malonu klausytis ne tik man, bet ir artimiesiems, bičiuliams.

Teko girdėti, kad su dideliu pasisekimu Kęstutis lankėsi Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Papasakokite apie šias viešnages.

Australijoje gyvena jo vyresnieji broliai. Atsirado proga 1990 metų gruodį ir 1991-ųjų sausio, vasario mėnesiais lankytis šioje egzotiškoje šalyje. Australijos lietuvių bendruomenėje Kęstutis su pasisekimu skaitė savo poeziją.

1993 ir 1996 metais Kęstutis aplankė Jungtines Amerikos Valstijas. Visur, kur lankėsi, – Kalifornijoje, Čikagoje, Niujorke, – buvo labai šiltai sutiktas. Jo skaitomi eilėraščiai turėjo didelį pasisekimą. Jų klausėsi ir vyresnioji karta, ir jaunimas. Žmonių skruostais nuriedėjo ne viena ašara. JAV lietuviai pamilo Kęstutį už jo aistringą, patriotinę poeziją. Jam dėkojo vienas didžiųjų poetų – Bernardas Brazdžionis. Išeivijos spauda plačiai aprašė Kęstučio poetinės kūrybos vakarus, popietes, pabrėždama, kad tokio stulbinančio skaitovo – poeto seniai neregėjusi.

***

L.Genienė priminė, kad Kęstučio laidotuvių dieną Petrašiūnų kapinių panteone, šalia kapo duobės, paukštis genys energingai kalė pušies šaką... Ir dabar, kai aplanko Kęstučio kapą, pirmiausia išgirsta genio kalenimą šalia kapavietės. Pasisveikina sakydama: „Labas, Geny, aš jau atėjau pas tave“. Rymodama prie kapo pasikalba, pasitaria su Kęstučiu, pabendrauja tarsi su gyvu, paklausia patarimo. Tai padeda, nes tai tarsi nenutrūkstama gija, siejanti mudviejų sielas, sakė atsisveikindama Lolita Genienė. Aktoriaus, poeto K.Genio eilės kvietė pabusti iš apsnūdimo ir keltis, kurti laisvą, nepriklausomą valstybę. Didžioji jo poetinės kūrybos dalis, skirta Lietuvai, sudaro mūsų dainuojančios revoliucijos aukso fondą.

Dėkojame už pasakojimą.

Kalbėjosi Kazimieras Dobkevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija