Uola

Gintautas Genys

Genių šeima. Kęstutis – trečias iš kairės

Vaikystėje

Vilius komedijoje „Kol nevėlu...“

Sode prie namų

Romas Arminas kino filme „Tiltas“

Žygimantas Augustas „Barboroje Radvilaitėje“

Su arkliu

Prieš dešimt metų, gruodžio 15 dieną Amžinybėn iškeliavo aktorius ir poetas, Lietuvos laisvės šauklys – Kęstutis Genys. Jis buvo ir yra mano tėvas. Ta diena išaušo rudeniškai šilta, per ligoninės langą matėsi pliki medžiai ir ant žemės miegojo drėgna, rudai žalia žolė. Atrodė, kad diena bus tokia pati, kaip ir prieš tai buvusios, tačiau ji nebuvo tokia pati...

Mano tėvelis išgėrė sulčių, suvalgė kelis banano kąsnelius ir kalbėjosi su artimaisiais. Paskui aiškiai suprato, kad jau artinasi susitikimo su Kūrėju laikas, užsimerkė ir užmigo. Taip ir užgeso miegodamas. Bet kas žino, ar tomis didžiomis akimirkomis žmogus miega, ar budi?! Tokios mirties – lengvos bei neskausmingos – ir prašė Visagalio. Ačiū Jam už tai.

O kai išėjo pas Dievą, dangus apsiniaukė, papūtė šiaurys ir pradėjo dribti gausus sniegas. Prasidėjo žiema. Gal tai buvo atsitiktinumas, o gal ir ne. Kas žino?

Taip jau viskas šiame gyvenime susidėjo, kad su tėvu aš pasikalbėdavau ne taip ir dažnai, bet visa tai, ką jis man pasakojo – viskas išliko mano atmintyje ryškiai ir be rūko. Ir net ne pasakyti žodžiai yra svarbiausia. Visą savo gyvenimą jis jautė mane, o aš jį... Ir tai yra daug daugiau nei matyti ir girdėti. Todėl tarp mūsų nebuvo paslapčių, mes žinojome vienas apie kitą viską arba beveik viską. Ir tai, ką jūs dabar perskaitysite, – mažas trupinėlis to, ką mano tėvelis jums papasakotų apie save, gimines, artimus žmones, draugus, jei galėtų, jei būtų leista... Leiskite už jį papasakoti man.

Kai aš buvau mažas berniukas, šventadieniais, po pietų, mūsų visa šeima įsitaisydavo jaukioje buto kertelėje, tėvas pagarbiai imdavo į rankas kankles, pasigirsdavo linksmai graudus skambesys, ir mes užtraukdavome liaudies dainą. Aš, mano broliai Algirdas ir Vytautas, mama Eleonora, tėvas Juozas... Buvome laiminga šeima, mokėjome dalytis džiaugsmu bei skausmu, kas taip pat buvo laimė, ir mums atrodė, kad taip tęsis amžinai. Ir saulė visada švies skaisčiai, ir lietus visada švelniai barbens į stiklą, ir kanklių stygos niekada nenustos skambėti, o virš Lietuvos žemės visada rymos laisvas dangaus skliautas.

Prasidėjo sunkūs laikai, o paskui atėjo juodojo birželio košmaras, kai trėmė Lietuvą gyvuliniuose vagonuose, kai vaikų akyse sustingo siaubas, kai motinos suabejojo Dievo gailestingumu, o jų vyrai šaukėsi keršto.

Po rusų okupacijos atėjo vokiečių okupacija. Mano tėvelio brolis Lietuvos armijos kapitonas Andrius Genys, dar vokiečiams neįžengus į Kauną, stovės su ginklu rankoje, sukilėlių jau išvaduotame Kaune su kupina iliuzijų apie nepriklausomybę širdimi. Deja... Praeis daug metų ir nepaprastos šviesos žmogus iškvėps savo paskutinį atodūsį tolimoje Australijos žemėje. Mirs visiškame skurde ir neviltyje, kurią skandindavo alkoholio taurėje, negalėdamas pakelti tremties. Daugeliui išsvajota Vakarų laisvė jam tebuvo tik tremtis, nesibaigianti naktis.

Mokykloje mūsų piešimo mokytojas buvo dailininkas Vytautas Kasiulis. Artėjant antrai rusų okupacijai, jis pasitraukė į Vakarus ir Paryžiuje sulaukė šlovės bei pripažinimo. Garbė ne tik jam, bet ir Lietuvai. Ačiū jam už tai.

V.Kasiulis man labai patiko. Jis pažadindavo daug vidinių įspūdžių bei išgyvenimų, versdavo susimąstyti širdimi. Kaip vaikas, aš jį mylėjau dar ir todėl, kad mano piešinėlį tautine tematika įvertino kaip geriausią klasėje, bet ne tai buvo svarbiausia. Traukos jėga buvo jo paslaptinga nostalgija ir tyla, gaubianti jo asmenybę. Liūdnas ir susimąstęs, jis ilgai stovėdavo prie lango, o žvilgsnis buvo įsmeigtas nežinion. Apie ką jis galvojo?.. Kodėl liūdesio šešėlis dengė jo veidą, o akyse švietė skausmas?.. Tačiau kai žvelgdavo į mus, jo akys įgaudavo pastelinius tonus ir švelnumą it aksomas. Tuomet dar nesupratau, kad kūryba ir skausmas – tos pačios lazdos du galai, o tarp jų tvyro beribės meilės jūra, kurios gelmės taip šiurpiai gilios, jog nėra jokios prasmės kalbėti apie tai, kaip ir apie begalybę, galaktikų pabaigos tašką arba Dievą...

Vokiečiai, kai jiems pradėjo nesisekti fronte, nuolat gaudydavo jaunimą ir išveždavo darbams. „Dainos“ kino teatre įkliuvo ir mano broliai. Paskutinį kartą juos mačiau Australijoje 1991-aisiais, o prieš tai – 1944-aisiais, kai trumpam buvo grįžę atostogų iš Vokietijos. Broliai į rusų okupuotą Lietuvą nebegrįžo ir pasiliko anglų okupacinėje zonoje, o vėliau išplaukė ieškoti laimės į Australiją.

Pokaris buvo skurdus, niūrus ir kupinas nuolatinės baimės. Kratos, tardymai ir pastovi baimė klausiant savęs, „kada ir mus suims, kada ateis išvežti, ar ateinanti naktis nebus paskutinė po gimtuoju dangumi?“, nuodijo širdį, sekino sielą, čiulpė proto syvus ir atėmė miego džiaugsmą.

Tėtis ilgai kankinosi ir svarstė, kol nusprendė, kad mums reikia laikinai išsiskirti. Mama išvažiavo gimtinėn į Plokščius, tėvas liko Kaune, o aš atsidūriau pas gimines prie Mauručių. Štai čia aš pirmą kartą pamačiau Lietuvos partizanus ir pamilau juos visa širdimi.

Jurgis Kabišius nuo Pažėrų vis griežė armonika ir perkūniškai patiko merginoms. Jis buvo smulkaus kūno sudėjimo ir kartais panėšėdavo į jauną merginą. Automatas jo rankose kažkaip keistai nesiderino. Gal dėl tos priežasties, kad jos taip dažnai glamonėdavo armoniką, o gal tik taip man atrodė. Ir vieną rytą jis tapo labiausiai enkavėdistų ieškomu apylinkės partizanu, kai, persirengęs moterimi, vidury baltos dienos nupylė visų nekenčiamą tautos išdaviką. Nušovė jo paties namuose, kuriuose tas niekšas išdrįsdavo pasirodyti tik dieną. Juoda siela bijojo tamsos.

Jurgis savo galvą padėjo per merginas. Negalėjo jų nemylėti, nesigrožėti jų spindinčiomis akimis, nepalydėti jų žvilgsniu, kai jos, lyg laivės, ramiai ir lėtai praplaukdavo pamiškės pievomis. Meilė pražudė vaikį, kai švintant, laimingas ir užsisvajojęs traukė miško link...

O Jurgio sesuo Ona Kabišiūtė, stribo įsakyta sustoti, niekinamai nusispjovė išdaviko pusėn ir nuėjo laisva per savo gimtąją žemę, kurios niekas iš jos negalėjo atimti ir jai ant jos įsakinėti. Sukniubo po automato serijos, bet liko amžinai su savo tėvynės smiltimis, su savo tikėjimu, su savo garbe ir orumu.

Lietuvio orumas. Šiandien galiu tik atsidusti. Patylėsiu...

Anuomet ten, prie Mauručių, aš nusprendžiau, kad ir man yra tik vienas kelias – į mišką, pas partizanus. Tačiau likimas nusprendė kitaip, ir buvo ištraukta Maskvos korta.

Maskva. Miestas, kurį mylėjau, bet kartu nekenčiau. Ko aš nekenčiau – jūs žinote. O mylėjau savo nuostabius teatrinio instituto dėstytojus, mylėjau talentingus aktorius, kurie kiekvieną vakarą Maskvos scenose degino save iki skaisčios ugnies baltumo, iki smilkstančių pelenų, iki paskutinio rasos lašo širdyje, kol nusileisdavo uždanga. Mylėjau rusų baletą, mylėjau jaukias Arbato gatveles, mylėjau paprastus ir nuoširdžius žmones, mylėjau... Et, visko nesuminėsi.

Vaidmenys... Kiek daug jų buvo, ir kokie jie buvo skirtingi. Myli ar nemyli, nori ar nenori, vaidinai, vaidinai, vaidinai. Rytas – repeticija, vakaras – spektaklis, ir taip savaitės, metai... Bemiegės naktys, savęs svaiginimas iš nevilties, eilėraščiai ir skausmas. Skaudėjo dėl Lietuvos, skaudėjo dėl artimųjų, skaudėjo dėl savęs. Gyvenimas sukosi, kaip užburtas ratas.

Tiesa, vos nepamiršau... Dar ir kinas buvo su primityviai čekisto Guzevičiaus sudėliotu Ignotu, buvo Romas Arminas „Tilte“ ir Vilius komedijoje „Kol nevėlu...“ Tie filmai – vieni pirmųjų, sukurtų Lietuvos kino studijoje, tačiau, deja, lėkšti, nuobodoki ir be polėkio, o vaidmenys, nors ir pagrindiniai, nekėlė jokio dvasinio pasitenkinimo. Visa, kas filmuojantis turėjo tikrąją vertę, buvo žmonės, su kuriais dirbau, dalijausi džiaugsmu ir skausmu.

Aktorius ir režisierius Napoleonas Bernotas, turėjęs vaiko širdį ir tyrą, pažeidžiamą sielą, kuri po „Tilto“ greitai ir tragiškai iškeliavo į Namus. Petras Žindulis – didelis, stambus, nepaprasto gerumo kolega, taip pat jau seniai Čia, kaip ir fotografas Justas Varanka, ilgai dirbęs Lietuvos kino studijoje, ir dar daug kitų. Ar suminėsi jus visus, bičiuliai!.. Paskui atėjo saugumo susidomėjimas Genio eilėraščiais, kuriuos aš kartais paskaitydavau viešai. Prasidėjo nemalonūs pokalbiai su teatro vadovybe, o greit ir pačiais saugumiečiais. Atėjo nesiliaujantys nemalonumai ir pastovūs klausimai sau: ar atsilaikysiu, ar nepražudysiu šeimos, ar išliksiu savimi?.. Dabar aiškiai, be rūko skraistės, kuri dažnai gaubia žmogaus gyvenimą, suprantu, kiek daug turėjo iškentėti ir pakelti teatro direktorius Romualdas Tumpa, kai jį be paliovos dėl Genio, ir ne tik dėl jo, ėdė partija, saugumas ir jų emisarai teatro kolektyve. Romas buvo doras žmogus. Bet kaip gyventi, mylėti, pagaliau dirbti, kai visą laiką jautiesi tarsi tarp kūjo ir priekalo, privalai laviruoti tarp uolų, vesti laivą pirmyn, kad ir kas nutiktų. Išsisukinėji prieš tuos pakalikus, meluoji, mėgini teisinti ir save, ir kolegą, su kuriuo dalijaisi studentiško gyvenimo duona kasdienine; privalai rašyti ataskaitas ir atsakymus į paklausimus, – kokių priemonių bus imtasi, jei ir toliau... – gyveni aukštos įtampos zonoje. Pačiame jėgų žydėjime sprogo širdis. Neatlaikė. Kas kaltas?!

Filmuotis daugiau nebekvietė. Tokia buvo bausmė už nepaklusnumą. Tikrai nesijaučiau nuskriaustas, kaip ir negaudamas nusipelniusių vardų, kuriuos kasmet vis siūlė už nuolankumą sovietinei santvarkai, už susitaikymą su okupacija, o iš esmės – už tylų kolaboravimą. Nepriėmiau nė vienos jų malonės.

Mano namuose šunys gyveno visuomet. Visada jų būdavo ne vienas, ir visi, su kai kuriomis išimtimis, nenusakomos veislės. Kiekvienas iš jų, kaip ir žmonės, turėjo savitą charakterį, keistus bei netikėtus įpročius, ir net silpnybes. Nežinau, kodėl ir kaip, tačiau šie visi keturkojai mažieji bičiuliai mūsų namuose atsirasdavo labai netikėtai ir be jokių rekomendacijų. Tekdavo taikytis su prielaida, kad jie keliaudavo savais takais, kažkaip trumpam užsukdavo į svečius ar apsidairyti ir pasilikdavo visam likusiam gyvenimui. Visi tie, kurie apsistojo mūsų namuose, beveik visi ir liko čia, o jų šuniškos tyros sielos plevena tai prie krūmelio, tai prie medžio, tai prie tvoros akmenų ar tiesiog virš pievos, lyg lengvas rūkas vasaros ramiais pavakariais.

Šunelis Čamas yra vienas iš nedaugelio, kurio sode nėra. Jis buvo juodas kaip smala ir meilus kaip mergaitė, tačiau galėjo krimstelėti į koją, jei jo neklystama šuniška išmintis sakydavo, kad šalia stovi blogas žmogus. Tačiau sutikęs gerą dvikojį, jam parodydavo nevaldomą džiaugsmą ir pasitikėjimą, kuris pasireikšdavo pačiais įmantriausiais šuniškais piruetais, dainavimu ir net siusiuko nelaikymu, kas taip pat savotiškai buvo žavu.

Mano kolega Valentinas Masalskis su Čamu tapo draugai iš karto. Ir dar ilgai, kai matydavomės teatre, vis teiraudavos, kaip laikosi jo bičiulis Čamas.

Su Valentinu, kai jis atėjo dirbti į Kauno dramos teatrą, aš radau bendrą kalbą iš karto ir visam. Manau, kad bičiulystės pamatas buvo ne tik labai rimtas, atsakingas ir reiklus požiūris į aktoriaus darbą ir teatrą bendrai, kad abu jautėme didelę pagarbą ir meilę knygai, meilę Lietuvai ir jos kančiai, kad mūsų vertybių skalė dažnai sutapdavo ir kad abu rašėme. Pagrindinė mus jungianti grandis buvo sielų trapumas ir skambesys. Anuomet mūsų širdys dažnai subyrėdavo į šukes, kad vėl – didžiulių pastangų dėka – atgimtų iš naujo. Skausminga ir alinanti katorga!..

Vienas rusų rašytojas yra pasakęs, kad nėra didesnio parsidavėlio už aktorių, rašytoją, dailininką... Juos galima sumaniai pirkti, nes pirkimas – geriausias kompromitavimo būdas.

Prieš trisdešimt metų mano namuose, sėdint prie vyno taurės su vienu gerai žinomu poetu, šis labai draugiškai man išklojo visą savo gyvenimo istoriją ir atskleidė paslaptį, kuri mane anuomet pribloškė. Jis prisipažino, kad yra kadrinis KGB darbuotojas ir papasakojo tai, apie ką tikrai neturėjo teisės pasakoti, nerizikuodamas savo gyvenimo ramybe, tačiau papasakojo... Jis paminėjo kelias Kauno menininkų pavardes, kurie buvo saugumo darbuotojai. Tuomet viskas man nušvito kita spalva... Pasidarė aišku kaip, iš ko ir kuriais keliais ant čekistų stalo atsiranda žinios, net su smulkiomis detalėmis, apie kurias, kaip man tada naiviai atrodė, be kažkokios paslaptingos mistikos ten pačios negalėjo nukeliauti. O mistika buvo paprasta ir skaidri, kaip vanduo – mano kai kurie draugai. Jais pasitikėjau, su jais dalijausi savo gyvenimo skausmu ir džiaugsmu... Jie buvo supratingi, geranoriški, teikdavo išminingus patarimus. Ačiū jiems už viską, ir už tai...

Kiekvieną kartą, kai žengdavau per saugumo slenkstį, nežinojau, ar namo grįšiu tuo pačiu keliu...

Sėdėjau ant kėdės, o karininkas iš lapelio man skaitė eilėraštį. Tai buvo mano eilėraštis, su klaidomis ir netikslumais. Jis perskaitė, klausiamai pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Už šią antitarybinę rašliavą sėsite už grotų. Pakaks! Mūsų kantrybė taip pat turi ribas! O jei gerai pagalvotumėte, galėtumėt ir kitaip praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Būtumėt gerbiamas, turėtumėt garbingus vardus, geresnę algą, aplankytumėt brolius Australijoje, pagaliau ar pagalvojate apie šeimą?.. Kas jos laukia?! Ar nesusimąstote apie tai? Štai lapas popieriaus. Parašykite, kaip viskas jums dabar atrodo...“

Aš parašiau be klaidų ir iškraipymų, o po tekstu pasirašiau – Kęstutis Genys.

Štai šios eilutės:

Prarastos naktys – naktys bemiegės –

Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?

Už lango gruodas, šaltis ir speigas,

Diena išaušo, o man ji baigės.

Kranksi pakirdę varnai iš ryto –

Veidas pajuodęs, akys įkritę –

Kas mane šaukia – neša ir neša,

Kieno tas kraujas – lašas po lašo?

Kieno ta žemė – žemė prakeikta –

Pirkta, parduota už pigų daiktą?

Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą –

Šitokią gentį – į gedulo rėmą?

Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas –

Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.

Kelias į Ablingą – Tavo Golgota –

Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

Laidoja - laidoja – gyvą dar gyvą –

Gyvi lavonai naktį vėlyvą –

Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,

Laidoja naktį, nes dieną gėda.

Taip iš lėto, palengva, o paskui vis greityn ir greityn bėgo dienos, kaip pakelės medžiai, skriejant gyvenimo vagonui, kol atėjo didžiųjų lūkesčių metas...

Išsipildančių svajonių kovas, kai Lietuva laisvinos iš grandinių, buvo labai šiltas. Net žemė garavo šiluma ir skleidė stebuklingą atgimimo svaigulį, kuriuo godžiai kvėpavo visa šalis, ir tą alsavimą galėjai net išgirsti, pajusti ant savo kūno, užmerkus akis, – pamatyti. Lietuva buvo lyg didelė bažnyčia, kurioje viešpatavo visuotinis susikaupimas, malda ir prisikėlimo stebuklo laukimas. Po ilgos okupacijos, nesibaigiančių tremčių ir ciniško niekinimo, po visų okupantų pastangų ištrinti šį žemės lopinėlį iš pasaulio atminties, ant tirštai krauju, per visus amžius, sulaistytos žemės, kuri aną kovą net garavo karščiu, Lietuva prisikėlė dar kartą. Atgimė, kaip sfinksas iš pelenų, kaip meilė po išdavystės, kaip gyvenimas po mirties.

Šlovė jums, mano gentainiai, kurie iš amžių glūdumų nešėte laisvės vėliavą iki dabar, nepaisydami savo gyvasties, kiekvieną dieną tiesiai žiūrėdami mirčiai į akis – šypsojotės jai, kaip geriausiai draugei, kaip ištikimiausiai meilužei, kuri baltu delnu, atėjus laikui, uždengs akis ir pirmą bei paskutinį kartą savo lūpomis palies lūpas, kuriose dar smilks paskutinis ištartas žodis – Tėvynė. Ačiū jums, mano broliai ir seserys!

Dešimt metų prabėgo kaip akimirka, kaip paukščio sparno mostas... Ir taip visi mes palengva išeisime į amžinybės rytą, ir jokios tragedijos šiame virsme nėra. Mes pasitraukiame, o į mūsų vietą ateina kiti. Toks gyvenimas. Bet yra tai, ko niekas negali pakeisti ir atstoti, – Tėvynė. Mano tėvui ji buvo viskas: ir meilė, ir šviesa, ir tiesa, ir tikėjimas. Ir savo tikėjimo jis per visą savo gyvenimą neišdavė nė karto! Nė karto neatsižadėjo jo, nepravėrė burnos prieš jį. Jis stovėjo, kaip įkaltas akmeninis stulpas į gimtąją žemę, kaip Uola. Ir trečią kartą pragydus paukščiui, jam nereikėjo iš skausmo raudoti...

© 2006 „XXI amžius“