Laiškas Kęstučiui Geniui

Zigmas Tamakauskas

Prieš dešimt metų – gruodžio 15-ąją, savo poetiniu žvilgsniu dar kartą palaiminęs Lietuvą, į amžinuosius Tėvo namus nuskubėjo aktorius, režisierius ir poetas Kęstutis Genys. Greitai bėga laikas. Tačiau to laiko sūkuriuose mes ir dabar jaučiame Kęstučio sielos gyvybingumą, jo raiškaus žodžio reikšmingumą iš erškėčių dyglių vis dar negalinčiai išsivaduoti Lietuvai. Tad prisiminkime Lietuvos atgimimo šauklį K.Genį.

Prieš mus iškyla dviejų rankų mosto ištiesti sparnai, nuoširdžios akys, galingas ir įtaigus balsas, aidintys žmonių plojimai... Ir visada, mielas Kęstuti, Tavo žodį lydėjo tie plojimai, kad ir kur Tu būtum – teatro ar paprastoje pakyloje, kino ekrane, Sąjūdžio mitinguose, bažnyčiose ar šiaip geranoriškai nusiteikusių mūsų tautiečių sambūryje. Ypač kai Tavo žodis šlovino atgimstančias dvasines vertybes, atgimstančios Lietuvos dvasią. Tu raginai stoti į tų atgimstančiųjų gretas, raginai nesižavėti laikinųjų blizgučių netikru spindesiu. Gaila, bet tie blizgučiai ir dabar daugeliui žmonių apsuka galvas stiprindami savanaudiškumo, tuštybės ir karjerizmo dyglius.

Štai ir tęsiasi mūsų pokalbis, kuris buvo pradėtas prieš trejetą metų žmonių sausakimšoje Kauno įgulos karininkų ramovės salėje mano skaitytu laišku minint Tavo gimimo 75-erių metų sukaktį. Dabar – lyg to laiško žodžių tąsa, gražus prisiminimas. Tada taip pat greta Tavęs – karaliaus Žygimanto – buvo ir karalienė Barbora – Rūta Staliliūnaitė bei Tavo bendrasielis aktorius Egidijus Stancikas. Jie abu, pritariant pianistės Radvilės Morkūnaitės ir vargonininkės Dalios Jatautaitės muzikos garsams, skaitė Tavo kūrybą, prisiminė Tavo gražaus gyvenimo žingsnius. Toje gimtadienio minėjimo dvasinėje puotoje apie Tavo, kaip pakilusio žmogaus, skrydį prasmingą kalbą pasakė atvykęs iš Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Tavo gyvąją dvasią dar paryškino tardami Tavo gyvuosius žodžius „Ąžuolo“, dabar jau katalikiškos, vidurinės mokyklos mokiniai ir „Saulės“ gimnazijos gimnazistai.

Tai vis prisiminimai. Dauguma jų yra susiję su Tavo skelbtomis krikščioniškomis vertybėmis – Tikėjimu, Meile ir Viltimi. Viltimi ir Lietuvai sulaukti gražesnių dienų, mūsų tautiečių širdžių nušvitimo, sąmonės pragiedrėjimo. Labai svarbu nenusigręžti nuo savo savasties, svarbu atrasti savyje Tėvynę, turėti ją, kaip ir Tu turėjai, savo širdyje. Turėti gyvąją Tėvynę, išėjusią iš sovietinės nelaisvės Švč. Mergelės Marijos užtarimu palaiminta Sąjūdžio banga, su tuo trikampio ženklu, kuris toks panašus į mūsų baltiškos kultūros žmogiško kelio simbolinę prasmę. O gal ir į Apvaizdos Veido visamatančią akį, kuri Tave lydėjo per žmogiško gyvenimo vingius, kad nepaklystum, kad rastum savo tiesų kelią, vedantį per tikėjimą ir nuveiktus gražius darbus į tą pačią Apvaizdą, į kūrybines galias, į žmogiškosios širdies pažadinimą auginti Gerumo daigus.

Tu nepabūgai gyvenimo negandų ir audrų. Girdėdamas didžiojo Kūrėjo balsą, Tu savo gyvenimo irklais drąsiai yreisi per tas audras ragindamas ir kitus nedejuoti, pabusti iš nevilties gniaužtų ir keltis. Keltis Lietuvai. Tu pats buvai paženklintas Lietuvos ženklu. Lietuva, kaip rašei, buvo Tavo likimas, žadinantis darbui dėl jos gražesnės ateities. Svarbiausia – jos neišduoti, neišduoti savo sąžinės. Išduodamas Tėvynę žmogus išduoda savo prigimtį, savo artimuosius, išduoda pats save. Sakei: išduodami Tėvynę, mes išduodam Dievą savyje. Teisingai pasakyta: Tėvynė yra ir meilė, ir pareiga, ir didžiulė atsakomybė, susijusi su mūsų šaknų, su mūsų kalbos išsaugojimu. Ypač tą pareigą turėtume justi dabar, pučiant įvairiems kosmopolitiniams skersvėjams, pasigirstant mūsų garbingos istorijos ir Trispalvės menkinimo balsams. Be savo savasties, be savo nacionalinio orumo mes būsime neįdomūs.

Mielas Kęstuti, prisimenu: su Tavim susipažinau dar sovietiniais metais viename bute, kurį dėl jame vykusių uždarų tautinės krypties susitikimų galėtume pavadinti konspiraciniu. Tuos susitikimus išmaningai organizuodavo viena Tavo antrųjų namų – Dramos teatro – darbuotoja Danutė. Juose būdavo diskutuojama Lietuvos istorijos ir kitais mūsų kultūros klausimais. Aš tada rodžiau temines skaidres „Lietuvos kelias“. Su mumis buvo ir Tavo ištikima gyvenimo draugė Lolita, režisierius Gytis, profesoriaus istoriko Igno Jonyno dukra mokytoja Birutė, menotyrininkė Laimutė ir kiti. Prisimenu Tavo pagiriamuosius žodžius, Lietuvos istorijos garbingų puslapių karštą deklaravimą. Lietuvos idėja buvo mūsų visų jungtis ir rūpestis. Ypač brežneviniais metais, kada jau Maskva atvirai, praskleidusi savo veidmainiavimo voratinklį, prabilo apie sovietinės liaudies „lydinį“, kitaip tariant – rusifikacijos sustiprinimą iš pradžių panaikinant užgrobtuose kraštuose iki tol įvardytas respublikų valstybines kalbas, o paskui, žinoma, turėjo išnykti ir pačių respublikų pavadinimai... Lyg iš tolo girdžiu Tavo, Kęstuti, žodžius apie lietuvių kalbos grožį, jos išsaugojimo būtinumą, tautinio orumo išlaikymą. Gera būtų, kad mes ir dabar visi turėtume tokį rūpestį, kuris sudarytų didžiulę jėgą saugant pačią Lietuvą, jos dvasinę bei materialinę kultūrą.

Tavo vaikystė prabėgo prie Nemuno. Plokščius jau seniai garsino dr. Vinco Kudirkos vardas. V.Kudirka knygnešystei įkvėpė ir Tavo senelį. Vėliau Tavo artimieji – mamytės brolis K.Skalandžiūnas – buvo partizanų gretose, su ginklu rankose stojo ginti nuo sovietinio okupanto savo žemės, savo Tėvynės. Jaunuolio akimis matei sovietų prievartą, žmonių skausmą, savo Tėvynės tragediją. Visa tai matydamas negalėjai tylėti – skausmas veržėsi poezijos posmais. 1947 metais parašei eilėraštį „Raudonasis maras“. Mokeisi „Saulės“ gimnazijoje, lankei dramos būrelį, dalyvavai mokinių literatūrinėje veikloje. Baigęs gimnaziją, 1946-1948 metais studijavai lituanistiką Kauno universitete. Paskui, jausdamas, kad neišvengsi sovietinio saugumo „rankos“, išvykai studijuoti į Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institutą, kurį sėkmingai baigei 1952 metais kartu su grupe lietuvių aktorių. Tais pačiais metais pradėjai dirbti Kauno dramos teatre aktoriumi, kuriame dar 1920-ųjų gruodį įvyko pirmasis spektaklis – H.Zudermano „Joninės“. Vadinasi, pradėjai dirbti teatre, turinčiame jau gražias vaidybinio meno tradicijas. Per savo 40 darbo teatre metų tęsei šio teatro gyvybingumą sukurdamas jame daugybę įsimintinų vaidmenų. Tai – grafas Almaviva („Figaro vedybos“), Protasovas (L.Tolstojaus „Gyvasis lavonas“), Martynas (J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“), vyriausiasis krivis (V.Krėvės „Šarūnas“), Herėja (A. Kamiu „Kaligula“) ir kt. Bene labiausiai Tave išgarsino Žygimanto Augusto vaidmuo Juozo Grušo pjesėje „Barbora Radvilaitė“(Jono Jurašo pastatymas). Tu visur suspėdavai. Vaidinai ir kino filmuose „Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“, „Kol nevėlu“. Tu savo vaidmenis, mielas Kęstuti, visada kūrei su dideliu temperamentu, poetiniu pakilimu, vidine įtampa ir didžiule atsakomybe. Tavo darbščiosios kolegės R.Staliliūnaitės liudijimu – prieš sunkiausius spektaklius net persižegnodavai, mintimis paprašydamas Dievo palaimos. Tad visada turėjai Viešpatį savo širdyje. Jis Tau ištiesdamas ranką padėjo atsikelti ir sunkiausiuose Tavo gyvenimo momentuose. Tu ne kartą tai esi pats patvirtinęs savo poetiškais žodžiais. Buvai ne tik talentingas aktorius, bet ir režisierius. Tu 1964 metais režisavai spektaklį „Mano tuopelė raudona skarele“. Daug kas iki šiol prisimena 1989 metais Tavo įkvėptą režisūrą „Pabudome ir kelkimės“. Buvai ir autorius, ir atlikėjas. O tokiu pavadinimu parašytas Tavo eilėraštis virto mūsų tautos Atgimimo himnu.

Aktyviai dalyvavai ir blaivystės – žmonių sąmonės skaidrinimo veikloje. Tu apie blaivybės svarbą tautos gyvybingo gyvenimo išlaikymo procese karštai kalbėjai 1995 m. lapkričio 25 d. mūsų organizuotoje vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio konferencijoje. Prisimenu, kaip po Tavo kalbos ir padeklamuotų naujų poezijos posmų ilgai nenutilo konferencijos dalyvių plojimai.

Tu niekada nesilankstei sovietinei valdžiai – todėl dažnai negaudavai reikšmingų vaidmenų, neretai buvai nutylimas ir teatro kritikos, bet likai išdidus, karališkas. Nepalaužė Tavęs ir sovietinio saugumo „pokalbiai“. Likai ištikimas savo krašto sūnus. Tu niekada negalėjai susitaikyti su okupanto primesto literatūrinio žaidimo taisyklėmis – vadinamuoju „socialistiniu realizmu“. Tu daugelį metų savo poeziją – savo širdies dalelę – laikei stalčiuje, kol atsiradus Vytauto Andziulio pogrindinei spaustuvei ab dalis Tavo prirašytų padrikų lapų virto spausdintais puslapiais, turėjusiais bendrą pavadinimą „Ugnies Kryžius“.

Prisimindamas teatro studijas Maskvoje, jas lyginai su tremtimi. 1983 metais parašytame eilėraštyje „Tremtiniai“ teigi: Jūs nebuvot vieni, vieniši tremtyje – // Kas prie Laptevų jūros, o aš – Maskvoje. // Jus ten žudė, kankino, marino badu, // Mane žudė Maskva – mokė būt artistu.

Nenagrinėsiu daugiau Tavo eilėraščių – jų daugybė. Tu rašei apie Lietuvos okupaciją, jos rusifikaciją, trėmimus, skelbei dorinio atgimimo būtinumą, atsiliepdavai į to meto svarbiausius įvykius. 1990 metais jau legaliai išėjo Tavo eilėraščių knygelė „Lietuva – tai sąžinė“. 1994 metais ta pati V.Andziulio spaustuvė išleido jau žymiai didesnį Tavo poezijos rinkinį „Neišduokim Lietuvos“. Dar po metų pasirodė mažytis Tavo rinkinėlis, pavadintas „S.O.S.“ 1996 metais „Vaga“ išleido Tavo eilėraščių rinkinį „Po Svarstyklių ženklu“, kurio Tu taip laukei ir, deja, nebesulaukei...

Tavo prasmingas gyvenimas yra susijęs su Kaunu. Tu buvai, galima sakyti, tikrasis Kauno miesto pilietis, savo talentais garsinęs mūsų miesto šlovę. Ir smagu prisiminti, kad, man būnant trečios kadencijos miesto tarybos nariu, Tavo namų kelią – gatvę pavadinome Tavo – Kęstučio Genio vardu. Bet liūdna, kad iki šiol nėra išgirstas dar 2003 metais Lietuvos Sąjūdžio Kauno miesto tarybos kreipimasis į Kauno miesto dabartinę tarybą prašant Tau suteikti Kauno miesto garbės piliečio vardą, kurio Tu tikrai nusipelnei savo plačiai žinoma kūrybine veikla. Jos atspindžiai į kapą nenuėjo, ji gyva. Tos dvasinės gyvybės ženklo, matyt, ir bijosi sumaterialėjęs dabar miestą valdantis liberalų būrys.

Baigdamas šį laišką, mielas Kęstuti, noriu pasidžiaugti Tavo žmonos Lolitos gerąja širdimi, jos nenuilstamomis pastangomis išlaikyti Tavo buvusių namų nesuterštą židinį, Tavo kambario dvasią, Tavo šviesųjį paveikslą. Gera, kad ir Tavo sūnus Gintautas pradėjo rinkti savo Tėvelio atminties ženklus, kartais juos pateikia laikraščiui „XXI amžius“. Netrukus Tavo vardas bus vėl minimas įvairiuose gerų žmonių surengtuose renginiuose, vėl skambės gyvasis Tavo balsas. Tu niekur neišėjai, Tavo dvasia liko su mumis. Mes mylime Tave, Lietuvos Atgimimo šaukly. Ilsėkis Viešpaties ramybėje.

© 2006 „XXI amžius“