Paminint gyvus ir mirusius

Vakaras buvo skirtas Kęstučio Genio, Kauno dramos teatro ilgamečio aktoriaus, palikusio mus praeitų metų gruodžio mėnesį, knygos pristatymui. Pavadinta „Po Svarstyklių ženklu”, ši knyga anaiptol ne pirma, ji sudaryta iš kruopščiai paties poeto atrinktų eilėraščių. Knygą pristatė Kornelijus Platelis, apie K.Genį kalbėjo Eugenijus Ignatavičius, pavadinęs poetą Atgimimo trubadūru. Pristatomos knygos ištraukas paskaitė Rūta Staliliūnaitė.

K.Genys visą savo – aktoriaus – gyvenimą paskyrė Kauno dramos teatrui. Apie jo kūrybą teatre trumpai papasakojo Vytautas Čibiras, pabrėždamas jo, kaip dramatinio, netgi tragedinio aktoriaus, savybes. Bet visapusiško aktoriaus ir žmogaus portreto dar niekas nenupiešė. Dabar, kai K.Genio nebėra, man vis labiau atrodo, kad jis, kurį labiausiai pažinojom iš scenos, nebuvo vien tik aktorius. Jis buvo Menininkas, jautriau už kitus matęs gyvenimą, jautęs, girdėjęs, lietęs jį. K.Genys tikriausiai galėjo būti muzikantas, dailininkas. Jo jautrumas leido užčiuopti Tiesą, kurios jis neišsigando, kaip daugelis jo laiko menininkų, bet liko jai ištikimas visą gyvenimą.Pagrindinis jo – menininko ir žmogaus – bruožas buvo nonkonformizmas, kuriuo jis žaidė lyg su ugnies kamuoliu. Savo nesusitaikymą ir neklusnumą K.Genys puoselėjo kaip dorybę ir gynėsi nuo gyvenimo melo bei dvilypumo bohemišku, jį patį naikinančiu gyvenimo būdu ir poezija. Kai atėjo Atgimimas, Kęstutis pakilo, praskaidrėjo, jis stačiai visas švietė iš vidaus. Ir iš tikrųjų tapo Atgimimo dainium. Bohema išsisklaidė kaip rūkas. Nepaliko tik nuovargis, pagraužęs kūną. Regimantas Adomaitis ir Kęstutis Genys – dvi priešingybės. Abu talentingi, bet Regimantas – disciplinuotas ir racionalus, o Kęstutis – karštas molis, kurio beveik nė vienam režisieriui nepavyko suvaldyti, suteikti jam formą. Bandė ir Henrikas Vancevičius, ir Jonas Jurašas, ir Jonas Vaitkus. Bet visi teatre dirbo per trumpai, kad Kęstutį suvaldytų. O dar neaišku, ar norėjo, ar galėjo jis anuomet būti suvaldomas?

Bene išmintingiausiai pasielgė Jonas Vaitkus. Statydamas „Svajonių piligrimą“ (įžymųjį kauniečių spektaklį apie M.K.Čiurlionį), jis, didžiulį dėmesį skiriąs kalbos plastikai, sumanė duoti Kęstučiui skaityti pjesės jungiamąjį audinį - paties Čiurlionio tekstus (pjesę atskirai rašė ir „sudūrė“ du autoriai – E.Ignatavičius ir J.Vaitkus). Jautrus, į pačią sielą besiskverbiantis Kęstučio balsas perteikia Čiurlionio ilgesį, tragiškas nuojautas ir begalinę meilę gyvenimui. Tai buvo nuostabus J.Vaitkaus atradimas! Kitą kartą jis sugalvojo duoti Kęstučiui skaityti Gorkio remarkas „Paskutiniųjų“ spektaklyje. Žinoma, remarkos – nuobodus dalykas, bet Kęstutis nuosekliai, su pagarba autoriui, kaip ir derėtų buitiškame teatre, pasakojo apie interjerą; kur kurios durys veda, kur kokie stovi krėslai ir kas juose mėgsta sėdėti. Jo šiltas balsas ir tekstas buvo didžiausias kontrastas tam, ką mes matėme scenoje. Vaitkus tuo tarpu triumfavo, parodydamas, kad Gorkis su savo pasiūlymais jau atgyveno, o dabar jis, režisierius, kuria! Jūs žinot, kaip svarbu spektakliui scenos atmosfera. Be jos stačiai neįmanomas geras vaidinimas. K.Genys yra sukūręs ir didesnių vaidmenų (Shakespeare’o Antonijų, Grušo Žygimantą Augustą bei kitus), kurių jo amžininkai dar nepamiršo, bet šiedu buvo ypatingi – kaip lietus, barbenantis į langą, kai tu sėdi namie prie židinio.

Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ

(„Literatūra ir menas“,

1997 02 08.)

© 2006 „XXI amžius“