1940 metų okupaciją ir 1941 metų trėmimus atminti Prisimenant praeitį

Matematikos mokslų daktarė Rytė Merkytė tremties kančias patyrė prie Laptevų jūros

Vilniuje gyvenanti matematikos mokslų daktarė Rytė Merkytė gegužės viduryje šventė nepaprastą gimtadienį. 1941 m. birželio 14-ąją kartu su šeima: valstybės tarnautoju tėvu Juozu Merkiu, gimnazijos matematikos mokytoja motina Olga Merkiene, broliu Algiu ir sesute Alma buvo ištremta iš Lietuvos. Dr. R.Merkytė maloniai sutiko duoti interviu „XXI amžiui“. Kadangi pokalbis vyko artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, kurios niekam nevalia pamiršti, mudviejų pokalbis nukrypo į tremtyje praleistą laiką.

Gerbiama Ryte, prašytume pasidalyti Sibire sukaupta penkiolikos metų gyvenimo patirtimi.

Mus tremiant iš tėvynės, man buvo devyneri, broliukui Algiui šešeri, sesutei Almai penkeri meteliai. Tolimos, varginančios kelionės įspūdžiai Dievo malonės dėka vaiko sąmonėje neišliko, išsitrynė iš atminties. Apie tą siaubingą kelionę žinau iš knygų ir kitų žmonių pasakojimų.

Pirmiausia norėčiau paminėti įžūlų bolševikų melą, kurio negalėjo suvokti dorai, teisingai gyvenantys lietuviai. Tremties dieną, tiksliau, naktį, mano tėvo namie nerado. Mamos įkalbėtas jis miegojo pas mamos tėvus. Tačiau sužinojęs, kas mums nutiko, pats atėjo pasiduoti – buvo begalinis noras mums padėti. Jam buvo pažadėta, kad nuo šeimos neatskirs, tačiau jis buvo atskirtas tuoj pat. Prižiūrėtojai tvirtino, kad tik kelionėje vyrai bus vežami atskirai. Atvykus į vietą, sakė, šeimos susijungs. Deja, vyrai buvo nudanginti į lagerius, todėl nei žmonos, nei vaikai jų nebematė. Dauguma mirė išsekinti bado ir ligų. Toks likimas ištiko ir mano tėvą. Daugiau daiktų turintiems žmonėms buvo liepiama juos nešti į atskirą vagoną, kad būtų daugiau vietos. Kai atvyksime į vietą, sakė, daiktus atiduos. Kurie patikėjo tuo melu, skaudžiai nusivylė. Savo daiktų niekada nebematė. Prieš išvežant mus iš Altajaus krašto, kuriame praleidome pirmuosius tremties metus, buvo paskleistas melagingas gandas, kad veš į Ameriką. Kai kurie lietuviai ir tuo melu patikėjo, net patys prašėsi paimami.

Tiesa paaiškėjo po dviejų mėnesių kelionės Lenos upe. Mus išlaipino 1942 metų rugpjūčio pabaigoje Tit Arų saloje. Ant kranto stovėjo daržinė – toks pastatas, kuriame net nebuvo iškirstos angos langams, neįstatytos durys. Vien stogas virš galvos. Mes, vaikai, basi. Šalta. Prisimenu, pasiėmę maišą eidavome rinkti skiedrų. Kai labai užgeldavo basas kojas, pastovėdavome ant patiesto maišo, šiek tiek apšildavome ir vėl į priekį. Kai pririnkdavome skiedrų, vieną maišo galą paimdavau aš, kitą už kampų Algiukas su Almute. Būdavo, nešame, nešame, pavargstame, maišą padedame ant žemės, pailsime ir vėl keliaujame.

Mes teturėjome vieną vaikišką antklodėlę. Ant jos buvo sukloti visi drabužiai. Taip šildėmės nuo baisaus šalčio, visi susiglaudę vienas prie kito. Nebuvo nei kuo apsiauti, nei ką užsivilkti. Mokykla – tik svajonėse.

Įsiminė pirmoji mūsų poliarinė naktis, trukusi apie du mėnesius... Absoliuti tamsa. Kai pradėjo švisti, siautė pūga, slopino pirmuosius saulės spindulius. Nurimus pūgai, prašviesėjus, visi išsigandome žiūrėdami vienas į kitą. Ilgainiui žmonės tapo panašūs į lavonus, nusėti ilgai negyjančiomis žaizdomis, iškritusiais dantimis.

Badas... Iš Altajaus atsivežėme miltų. Iš pradžių į viralą įdėdavome dvylika šaukštų miltų, paskui – tik keturis, nes jų greitai mažėjo. Tuo viralu sotinomės penkiese. Su mumis kartu buvo Elena Selickienė, užsirašiusi kaip mamos sesuo, fiziškai stipri moteris, mums daug padėjusi, suimta, kaip ir mes, Panevėžyje.

Tokia buvo pradžia Arktikoje. Vėliau buvo pastatytos žeminės, barakai...

Kokią didžiausią nuoskaudą jums paliko penkiolika Sibiro metų?

Nuoskauda ne viena. Mums, vaikams, pati didžiausioji nuoskauda – tėvo, o mamai – vyro praradimas. Penkiolika metų gyvenant nežmoniškomis sąlygomis, nukentėjo visų mūsų sveikata. Skaudžiausia, kad studijuojant negalėjau pasirinkti tokio dalyko, kokio norėjau, prie kurio traukė širdis. Buvau gabesnė kalboms, o teko rinktis matematiką. Jakutsko universitete specialybių pasirinkimas nebuvo didelis. Mums su mama atrodė, kad, būdama matematikė, lengviau gausiu darbo.

Praėjusių metų birželio 6-ąją Taikomosios dailės muziejuje visuomenei pristatyta Olgos Merkienės prisiminimų knyga „Aš – Olga, Juozo žmona“. Išleista septynių šimtų egzempliorių tiražu knyga per keturis mėnesius buvo išparduota. Prašytume papasakoti knygos atsiradimo istoriją.

Mama išsaugojo gerą atmintį, daug žinojo. Mano pašnekinta, jau turėdama 76 metus, pradėjo rašyti prisiminimus. 1988 metais Kęstutis Pukelis pradėjo rinkti tremtinių prisiminimus rengiamai knygai. Paprašė mamos teksto.

Tuo tekstu teko rūpintis man. Tuomet dar visiškai neaiški buvo Lietuvos ateitis. Tariausi su daugeliu žmonių, ką dėti, ko atsisakyti. 1989 metais „Šviesos“ leidykla išleido knygą „Leiskit į tėvynę“. Mamos prisiminimai, pavadinti „Pasaulis – ne be dorų žmonių“, sudarė 23 puslapius. Skaičiau silpstančiai mamai, tačiau ji nesižavėjo. „Čia ne mano“, – pasakė. 1989 metų vasarį ji mirė, sulaukusi 82-ejų. Artėjant mamos šimtmečiui, galvojau, kokią dovaną jai padaryti. Atėjo į galvą mintis išleisti knygą, autentišką, tokią, kokią ji parašė, kokia jai patiktų. Mamos prisiminimai, pradėti nuo jaunystės dienų, siekė šešerius pirmuosius tremties metus. Daugiau parašyti nebesuspėjo. Pagalvojau, kad skaitytojui tikriausiai būtų įdomu žinoti, kaip mūsų šeimai sekėsi toliau. Todėl parašiau ir į knygą įdėjau savo tekstą „Ir kas buvo toliau“. Manau, jog gerai padariau, kad išleidau knygą. Žmonės gal jau buvo primiršę anksčiau skaitytus tremtinių prisiminimus.

Į knygos sutiktuves atėjo labai daug žmonių. Niekas tokio didelio susidomėjimo nesitikėjo.

Ką jums asmeniškai reiškia šie mamos prisiminimai? Ar ką nauja sužinojote apie savo brangiausius žmones?

Mane dar kartą sukrėtė išgyvenimai, kurie teko mano tėvams. Atsivėrė tvirtas mamos tikėjimas Dievu. Sibire visi drauge melsdavomės, giedodavome, tai darė visos šeimos. Knygoje galime rasti tokių aprašymų, kai, jai šaukiantis Dievo pagalbos, įvykdavo stebuklai. Išbadėjusiems vaikams netikėtai atsirasdavo kąsnelis maisto, ją, beteisę tremtinę, priėmė dirbti į mokyklą, mama sutikdavo geraširdžių žmonių, padedančių jai grumiantis dėl vaikų ir savo gyvybės. Apie mamos didžiulį tikėjimą visą laiką žinojau. Negaliu užmiršti vieno vaizdo. Tuomet ji jau buvo pasiligojusi, sunkiai viena vaikščiojo. Palydėjau ją į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Buvo kažkokia šventė, žmonių pilna. Skubėjau, mamą palikau, pažadėjusi po pamaldų ją pasiimti. Galvojau, kad tokią senučiukę kas nors pasodins, užleis vietą. Atėjusi nustebau – mama tebestovėjo. Akyse – giedra, veidas šviečia. Ji giedojo kartu su kitais. Tai buvo jos dvasios šventė. Maldos palaima ją visą buvo persmelkusi.

Knygoje autorė ne kartą labai maloniai mini savo vyro gimines: motiną, seserį Miliutę, likusią tėviškėje ir ten ūkininkavusią.

Taip, iš tiesų tai buvo dori, teisingi, darbštūs žmonės; mano seneliai iš tėvo pusės užaugino šešis vaikus.Tėvas materialiai remdavo tėviškę, mėgo ten leisti laiką. Todėl seneliai nusprendė: žemę paveldės Juozas. Tai žinojo visi jų vaikai. Bėgo metai, daug kas įvyko nenumatyta. Tačiau kai buvo galima žemę atsiimti, nė vieni giminaičiai į ją nepretendavo. Visi žinojo ir vykdė senelių valią: žemė atiteko Juozo vaikams.

Knygoje žavi jūsų tėvų meilės istorija. Zarasų apskrities viršininkas Juozas Merkys pamilo Zarasuose pradėjusią dirbti jauną, gražią matematikos mokytoją Olgą Januševičiūtę. Ji sirgo tuberkulioze, tuomet nepagydoma liga. Pablogėjus sveikatai, Juozas ją lydėjo į Daugpilį pas gydytoją, iš jo sužinojo, kad padėtis rimta. Per pirmąjį gimdymą tokia liga serganti moteris galėjo mirti. Pagal tuometį paprotį jiedu susižiedavo. Nepadėjo nė artimųjų atkalbinėjimai...

Olga taip pat nepaklausė gydytojų patarimų vestuves atidėti ilgesniam laikui. Ištekėjo. Niūrios prognozės neišsipildė. Šeimoje gražiai augo trys vaikučiai. Apsupta vyro meilės ir rūpesčio Olga Merkienė jautėsi laiminga, mylėjo vyrą ir vaikus, dirbo mokykloje. Ar jums buvo gera augti tokioje šeimoje?

Taip, man buvo labai gera. Būdami drauge, tėvai jautėsi laimingi. Tą mes, vaikai, puikiai jautėme ir patys buvome laimingi. Mamos sveikata pasitaisė, ji pradėjo mokytojauti, nes tą darbą labai mėgo. Tėvelis ir toliau buvo apskrities viršininkas, visų gerbiamas žmogus. Namie visados vyravo gera nuotaika, šilti santykiai, buvo linksma. Tėvelis juokaudavo, dainuodavo. Labai jį mylėjau. Devynerius metus trukusį laimingą gyvenimą nutraukė bolševikų okupacija, atskyrusi vieną nuo kito mylimus žmones, pasmerkusi vaikus ir suaugusius kančioms ir mirčiai. Beje, mano mama niekada neslėpė savo begalinės meilės vyrui. Tremtyje buvo žinoma, kaip labai ji myli savo vyrą. Klausiate, ar man gera buvo augti tokioje šeimoje. Man atrodė, jog tai normalus gyvenimas šeimoje. Kitokios patirties neturėjau.

Esate aktyvus žmogus. Dalyvaujate kone visuose patriotizmą puoselėjančiuose renginiuose, priklausote Laptevų jūros tremtinių brolijai „Lapteviečiai“. Prašytume papasakoti apie šią organizaciją ir jos veiklą.

Tai visuomeninė organizacija, įkurta 1992 metais, subūrusi 1941-aisiais iš Lietuvos išvežtus ir Jakutijoje atsidūrusius žmones. Brolijos nariu gali būti kiekvienas, prisidedantis prie jos veiklos. Bene pirmas „Lapteviečių“ darbas – 1992 metų rugpjūtį Rumšiškėse buvusio tremtinio Rimanto Pūtvio iniciatyva ir pagal projektą, padedant ir kitiems, pastatyta jurta, iki šiol liudijanti dalelę tremtinių gyvenimo sąlygų. Jurta tapo tremtinių dvasiniu centru. Jie čia renkasi kiekvieną birželį. Jurtą ir netoliese pasodintus maumedžius aplanko ekskursijos iš Lietuvos ir užsienio.

1994 metais „Lapteviečių“ iniciatyva Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje, atidengtas T.Patiejūno sukurtas paminklas „Šeimos kančia“.

Palaikomi nuoširdūs ryšiai su jakutais. Dar 1989 metais, prasidėjus Atgimimui, į tremties vietas prie Lenos ir Janos upių buvo nuvykusios net penkios ekspedicijos iš Lietuvos tvarkyti kapinių, statyti paminklinių ženklų, o kai kas ir artimųjų palaikų parsivežti. Tuomet ir užsimezgė ryšiai su Jakutijos televizijos darbuotojais. 1994 metais jų grupė atvyko į Lietuvą pasimatyti su buvusiais tremtiniais; jie apžiūrėjo Rumšiškių jurtą, o grįžę sukūrė filmą „Ilga kelionė“. Filmas daug kartų buvo rodytas per jų televiziją, Jakutijoje pelnė pirmąją žurnalistinę premiją. 1995 metais viena Jakutsko leidykla išleido lietuvių tremtinių atsiminimų knygą rusų kalba „Lietuviai prie Arkties vandenyno“. Vertiname jakutų pagarbą, užuojautą ir pagalbą ištremtiems lietuviams. Šiuo metu Jakutijoje dar gyvena užsilikusių lietuvių. Įkurta Jakutijos lietuvių bendruomenė.

Apie Sibiro tremtinius išleista daug knygų. Bene pati pirmoji – jau minėta knyga „Leiskit į tėvynę“, pasirodžiusi 1989 metais.

Pagaliau „Lapteviečių“ pastangomis 2006 metais atsirado paminklas ir Lietuvoje (skulptorius Jonas Jagėla). Jis pastatytas Vilniuje, priešais Genocido aukų muziejų, Aukų gatvėje. Norėta šį paminklą pastatyti Jakutske. Net ir vieta buvo parinkta, pradėta rūpintis lėšomis. Pasikeitus Rusijos politikai, šio plano teko atsisakyti. Dabar visiems atrodo, kad paminklas čia ir turėjo būti. Taigi nėra to blogio, kuris neišeitų į gera.

Dėkojame už pokalbį, linkime kuo geriausios sveikatos ir prasmingų darbų.

Kalbėjosi
dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2007 „XXI amžius“