|
Tautos duobkasių šermenys
Kęstutis Kasparas
1941 m. birželio 14 d. prasidėjo pirmasis istorijoje
masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Rusijos platybes. Birželio
trėmimai buvo dalis Maskvos plano iškeldinti du trečdalius gyventojų
iš naujai okupuotų teritorijų. Masiniams trėmimams sovietai turėjo
ištobulintą metodiką, kurią liudija SSRS NKGB komisaro pavaduotojo
I.Serovo patvirtinta instrukcija dėl masinių perkėlimų tvarkos.
Lietuvai skirtas nuorašas, patvirtintas D.Maslobojevo parašu, pavadintas
Antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos
operacijos instrukcija. Ji paskelbta jau 1942 metais Lietuvių
archyve. Vėlesnėse publikacijose (Lietuvos kovos ir kančių istorijos
pirmame tome) istorikai klaidingai ją datavo ne ankstesne kaip 1941
m. gegužės 19 d. Jie neatkreipė dėmesio į įžanginę dalį, kurioje
sakoma, kad antisovietinių elementų iškeldinimas iš Pabaltijo respublikų
yra didelės politinės svarbos uždavinys. Ar sėkmingai jis bus išspręstas,
priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai
ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą
ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga.
Masinį trėmimą Maskva nusprendė atlikti 1941 metų
pradžioje, nes balandžio mėnesį GULAG viršininkas V.Nasedkinas parengė
sąrašą vietovių, kur numatyta įkurdinti tremtinius. Maždaug tuo
pat metu Lietuvoje apskričių NKGB-NKVD operatyviniai trejetai sudarė
tremiamųjų sąrašus (įskaitos bylas). Atitinkamai NKGB ir NKVD operatyvinis
štabas, vadovaujamas komisarų P.Gladkovo ir A.Guzevičiaus, parengė
konkrečius planus. 1941 m. kovo 26 d. LKP (bolševikų) CK biuras
pritarė šiems planams ir nutarė kontrrevoliucinius ir antisovietinius
elementus suimti ir iškeldinti iš Lietuvos TSR. Nutarimą pasirašė
CK sekretorius A.Sniečkus.
Tokios apimties operaciją vykdyti buvo galima
tik su vietinės administracijos pareigūnų pagalba. Apskričių partijos
sekretoriai turėjo parūpinti autotransportą, atrinkti aktyvistus
ir kartu su NKGB-NKVD trejetais iš anksto susipažinti su vietos
sąlygomis, kad kilus pasipriešinimui, būtų galima imtis atitinkamų
priemonių.
Tiek tremiamųjų, tiek aplinkinių gyventojų net
ir taikus pasipriešinimas kėlė didžiausią pavojų šiai operacijai,
todėl trėmimo planai buvo kruopščiai slepiami ir žinomi tik aukščiausio
sluoksnio kolaborantams. Į pirmojo trėmimo akiratį pateko buvę policininkai,
šauliai, atsargos kariškiai, tautininkų partijos ir kitų tautinių
organizacijų vadovai bei jų šeimos, t.y. tie asmenys, kurie galėjo
organizuoti ir vadovauti ginkluotam pasipriešinimui. Kadangi dauguma
buvo išsilavinę, dirbo mokytojais, tarnautojais, todėl šis trėmimas
dažnai vadinamas inteligentų trėmimu. Kartu numatyta ištremti didžiųjų
ūkių savininkus, verslininkus, turėjusius gamyklas ir parduotuves,
visus aukščiausius buvusios valdžios pareigūnus (jeigu jie jau kalėjo,
tai jų šeimas).
Trėmimo diena paskirta birželio 14-oji okupacijos
pradžios metinės. Panašių bolševikinių švenčių išvakarėse, kaip
įprasta, mažai kas kreipė dėmesį į NKVD-NKGB pareigūnų pagausėjimą,
nors šie atvyko iš Rusijos būtent šiam trėmimui organizuoti. Birželio
4 dieną I.Serovo direktyva NKGB apskričių viršininkams nurodė sudaryti
operatyvinių darbuotojų ketvertus (enkagėbistas, enkavėdistas, NKVD
kariuomenės kareivis ir vietos partinės-sovietinės administracijos
atstovas), kurių kiekvienas turėjo įvykdyti dviejų šeimų ištrėmimo
operaciją. Visi operatyvininkai buvo ginkluoti, apgyvendinti iš
anksto saugomose patalpose, kad neitų niekur į miestą perspėti iškeldinamųjų.
Kiti iš anksto parinkti partiniai ir sovietiniai aktyvistai, turėję
talkinti aprašant turtą, nebuvo informuoti iki pat operacijos pradžios.
Per likusias dešimtį dienų buvo patikrinti asmenys,
įrašyti į trėmimo sąrašus, pagal gyvenamą vietą, kaip dingstį panaudojant
būsimą pasų išdavimą, sanitarinę butų būklę, telefono remontą ir
pan. Instrukcijose numatytos netgi tokios smulkmenos kaip popierius
ir pieštukai operacijos dalyviams.
Tremtinių įskaitos bylos operatyvininkams išdalytos
birželio 14-osios išvakarėse. Taip pat iš vakaro stengiantis neišsiduoti
per partijos apskričių komitetus mobilizuotas transportas. Trėmimas
prasidėjo švintant, netikėtai užkluptai šeimai susiruošti skirtos
vos dvi valandos, stengiantis, kad prie tremtinio namų nesusirinktų
minia ir nepasklistų informacija apie vykdomą išvežimą. Leista pasiimti
tik rankinį bagažą ir maisto, o kai kur vežė net be reikalingiausių
daiktų. Daugelyje vietų iš tremtinių buvo atimama ne tik valiuta,
aukso ar sidabro papuošalai, bet ir laikrodžiai, žiedai, portcigarai,
kitos vertybės. Apie 6 val. ryto tremtinių prigrūsti sunkvežimiai
riedėjo artimiausios geležinkelio stoties link. Atvežus tremtinius,
stotis iš karto buvo apsupama NKVD konvojaus kariuomenės, kad prie
vagonų negalėtų patekti jokie pašaliniai žmonės. Geležinkelio stotyje
pasmerktuosius ištikdavo naujas sukrėtimas šeimų galvos, vyrai,
buvo atskiriami nuo šeimų ir patalpinami atskiruose vagonuose, kurie
jau Rusijoje nuriedėjo ne į tremties vietą, o į specialų Starobelsko
lagerį...
Krašte prasidėjo panika. Žmonės, matydami išvežamus
kaimynus ir sovietinių aktyvistų grobstomą ir tarp savęs dalijamą
kaimynų turtą, puotavimą paliktuose namuose, pradėjo slapstytis,
miestuose išeidavo iš butų ir slėpdavosi vos pamatę automobilį.
Birželio 17 dieną trėmimas oficialiai baigtas, operatyvinės grupės
paleistos, LSSR NKGB skaičiavo pasiekimus ir sudarinėjo suvestines.
Tuo tarpu iš geležinkelių stočių iki pat karo pradžios į Kazachstaną,
Altajų, Komiją riedėjo tremtinių ešelonai. Daugiau kaip 800 gyvulinių
vagonų išvežė į viso pasaulio prakeiktą Rusijos kapinyną 29-30 tūkstančių
lietuvių, lenkų ir žydų, senelių, moterų ir vaikų, kurie per vieną
naktį staiga tapo liaudies priešai.
Birželio 20 dieną A. Sniečkus įpareigojo apskričių
ir miestų partijos komitetų sekretorius iki 25 dienos pristatyti
politinę informaciją apie nuotaikas ryšium su pravestu šeimų išsiuntimu
už Lietuvos SSR ribų. To meto nuotaikos lakoniškos: Būkite prakeikti,
Lietuvos valstybės ir tautos duobkasiai! tokius linkėjimus už
tūkstančius lietuvių birželio 21 dieną siuntė iš Naujosios Vilnios
stotyje stovinčio poselencų ešelono nežinomas tremtinys. Ir maldas
Aukščiausiajam, kad bolševikai susilauktų tinkamo atpildo už lietuvių
tautos naikinimą. Politinę informaciją apie šias nuotaikas Sniečkui
pristatė jau birželio sukilėliai ir partizanai...
© 2007 XXI amžius
|
