Iš partizanų politinės minties palikimo

Bunkeris Kasčiūnų kaime, kuriame du metus slapstėsi Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Adolfo Ramanausko-Vanago kenotafas. Alytaus Daugų kapinės

Dažnai tvirtinama, kad pagrindinis laisvės kovotojų tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Laisvę atgavus tarsi įgyvendinta tai, ko siekė partizanų kovose žuvę ir lageriuose užgesę pogrindinės Lietuvos piliečiai. Tačiau „kova už nepriklausomybės atstatymą“ iš tikrųjų yra visuma politinių principų – savotiškas politinis partizanų testamentas, jų mintys ir svajonės apie laisvą ateities Lietuvą. Šiandien jokia politinė jėga ne tik nesiima realizuoti šio palikimo, bet ir nieko apie jį nesupranta. Valstybė iš dalies pripažįsta šią istoriją: piliečiai gauna garbės vardus, apdovanojimus, materialinę paramą. Kai kurie politikai sėkmingai pasinaudoja rezistencijos arkliuku politinei karjerai padaryti, o veiksmais naikina ir kompromituoja visa, kas buvo brangu partizanui ir nelaisvėje kenčiančiam lietuviui. Todėl šiame skyrelyje norisi priminti laisvės kovotojų mintis, kurios, atrodo, visiškai nesensta... Čia pristatome keletą ištraukų iš Dainavos apygardos vado ir LLKS Gynybos pajėgų vado gen. Adolfo Ramanausko-Vanago 1952 metų užrašų „Daugel krito sūnų...“, kurie nepriklausomybės metais susilaukė net trijų leidimų.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie inteligentiją

Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris bunkerius, buvo nepaprastai sąžiningi žmonės. [A.Ramanauskas užrašuose nenurodo jų pavardės. Tai Jakavonių šeima iš Kasčiūnų k., Merkinės valsč., dab. Varėnos r. – K.K.] Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, o darbais aukotis, kad tik mums sektųsi kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų Tėvynėje. Ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose ir visoje Lietuvoje labai daug. Tokių lietuvių darbo ir pasiaukojimo Tėvynei pavyzdžiai suteikdavo mums jėgų ištverti sunkiausias valandas, nes įkvėpdavo tikėjimą lietuvių tautos nemarumu ir sutvirtindavo viltį, kad Lietuva tikrai sulauks šviesios ateities.

Anksčiau aš manydavau, kad sunkiausiomis Tėvynei valandomis visos tautos ramstis bus inteligentija. Dabar įsitikinau, jog klydau. Tai įrodė nepaprastai sunki mūsų tautai antra bolševikinė okupacija. Šiandien sunkiausią okupacinę naštą velka kaimas, bet kartu jis rodo ir didžiausią priešinimąsi okupantui. Kaimas neprarado vilties net šiomis tamsiausiomis vergijos dienomis. Laisvės viltį jis pats ir gaivina, ir palaiko. Kaimas jau nelaukia iš inteligentijos nei pavyzdžio, nei paguodos. Okupantas sugebėjo tarsi geležine uždanga atskirti kaimą nuo inteligentijos. Nenoriu pasakyti, kad mūsų inteligentija jau sugedusi ir žuvusi Tėvynei. Ne, ji tik prieš savo norą yra bolševizmo sukaustyta ir tapusi gyva mumija Lietuvos laisvinimo kovoje. Negana to – bolševizmo moraliai sužlugdyta, inteligentija pasidarė mechaniniu jo įrankiu. Inteligentai prieš savo valią pučia bolševikinėn dūdon, nors tie garsai jiems ir šlykštūs. (A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų.., p.127-128)

Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie šnipų ir šnipinėjimo žalą

Šnipų veikla visuomet buvo ir tebėra pragaištingiausia tiek pačiam sąjūdžiui, tiek visiems tauriems, legaliai gyvenantiems lietuviams. Priešas šnipus labiausiai vertina, nes tik jų išdavikiška veikla padėjo jam tiek daug nukauti partizanų, tiek daug areštuoti, tiek daug Lietuvos sūnų ir dukterų kalėjimuose pūdyti ar Sibiro krašte lėta mirtimi marinti. Šnipas yra daug pavojingesnis už atvirą priešą, nes jis dažniausiai veikia ten, kur jo nesitikima. Anksčiau šnipai buvo kvailesni, veikė atviriau ir dėl to buvo lengviau juos nustatyti. Pavojingiausi yra atsargūs, gudrūs šnipai, priešo užverbuoti iš tų, kurie kadaise veidmainiškai vaizdavo esą taurūs lietuviai ir todėl jau iš anksto buvo įsigiję kitų lietuvių pasitikėjimą. Tik nedaugelis tokių šnipų partizanams buvo prieinami. Jie sulikviduoti. Didžiausia jų dalis užsimaskavusi tebevaro pragaištingą veiklą ir toliau. Priešas juos rūpestingiausiai slepia. Suėmimų priežasčiai pavaizduoti jis suranda pramanytų faktų. Suimtieji dažniausiai negrįžta ir negali pranešti kitiems, kas juos išdavė, o tuo metu šnipai medžioja kitas aukas. Ir bus dar daug atsitikimų, kad didžiausias niekšas, kuris dabar užsimaskavęs šnipinėja, ateities nepriklausomoje Lietuvoje vaizduos save buvus didžiausiu patriotu, drąsiai kovojusiu su priešu okupacijos metais. Juk priešas dabar tokiems svarbiems šnipams kaip tik ir liepia vaizduoti save tauriais lietuviais, pasisakyti ir kartais net veikti prieš komunistinę santvarką.

Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos suteikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj pat galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę – tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. (...)

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus? Manau, kad gali visaip būti...

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai.

Kartais jie net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengę partizanų vardu.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ir net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones.

(...) Priešo okupacija Lietuvoje tęsiasi jau kelerius metus. Okupantas lietuvių tautą naikina intensyviai ir rafinuotai. Jis savo apyskaiton paima vis naujus mūsų sūnus ir dukras. Lietuvių tauta be mažiausio pasigailėjimo žudoma ir dar niekuomet nebuvo taip arti bedugnės krašto, kaip dabar. Priešas šiandien jau kaip voras kiekvieną lietuvį, ypač inteligentą, laiko apraizgęs šnipinėjimo tinklu. Šnipinėjimas neįsivaizduojamu mastu išplėstas ne tik kaime, bet ir mieste. Šiandien jau ne visos šeimos gali savo politinius įsitikinimus išreikšti net tarp savųjų. Šnipų šnipeliai turi ką nors išduoti MGB organams ne vien iš pasišventimo judošiškam darbui, ne tik už pinigą, bet dažnai dėl baimės, įgrasinimo, nuolatinio moralinio teroro, kurį jie paslaptingomis aplinkybėmis patiria iš savo viešpačių.

Ir štai kokiomis neįsivaizduojamai sunkiomis bei pavojingomis aplinkybėmis turi kovoti partizanai dar ir šiandien. Tiesa, dauguma jų jau yra garbingai žuvę nelygioje kovoje, o kiti, kuriems dar lemta tęsti šventą Lietuvos laisvinimo kovą, turi keisti savo kovos metodus bei priemones. Dabar jau neįmanoma išnaikinti visų šnipų ir kitų tautos išgamų. Šiuo metu pogrindžio spaudos, gyvo žodžio bei gyvenimo skaudžios praktikos pamokyti partizanai ir civiliai gyventojai jau nebe taip lengvai užkimba ant šnipelių meškerių. Dabar stengiamasi mažiau judinti ir pačius šnipus, geriau aplenkti juos ir perspėti gyventojus saugotis jų spendžiamą spąstų. Partizanų gyvenimo ir sunkios kovos sąlygos nuolat blogėja. Šiandien, kai aplink tiek daug šnipų ir į juos panašių išgamų, jokiu būdu neįmanoma suregistruoti visų jų padarytų nusikaltimų ir tų dokumentų išsaugoti ateičiai. Kokį didelį darbą atliko partizanai, sulikviduodami pikčiausius šnipus, perspėdami ir kitais būdais apsaugodami gyventojus nuo šnipų pragaištingų pinklių, gali žinoti tik tie, kurie sąjūdžio gretose kovoja.

Dėl šnipų naikinimo partizanus galės kaltinti tik tas, kuris sunkios okupacijos metu pataikavo priešui, pats vienokiu ar kitokiu būdu užverbuotas MGB pareigūnų, užsimaskavęs priklausė įvairaus plauko šnipų gaujai ir galbūt slaptai jau yra išdavęs ne vieną artimą savo draugą. Kokius nors priekaištus išsilaisvinimo veiksniams tegali daryti tas, kuris savo sąžinės ramybę prarado ir nori surasti veidmainišką savo elgesio pasiteisinimo pagrindą. (Ten pat, p. 232-235)

Laisvės kovų archyvo dokumentai

Pirmoji Partizanų deklaracija

1946 m. balandžio 9 d. Seirijų vls., prie Ricielių k., įvyko išskirtinis įvykis Pietų Lietuvos rezistenciniame gyvenime – Tauro ir A apygardų vadovybės pasitarimas, kuriame dalyvavo plk.ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, ltn. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Antanas Kulikauskas-Daktaras, ltn. Vladas Stepulevičius-Mindaugas, Vytautas Vabalas-Grambolis (iš A apygardos) ir mjr. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, mjr. Sergijus Staniškis-Antanaitis ir kpt. Vaclovas Navickas-Auksutis (iš Tauro apygardos). Pasitarime apsvarstyta Pietų Lietuvos partizanų organizacinė struktūra, sudarytas aukštesnysis – srities – partizanų štabas, numatytos tolimesnės centralizacijos gairės. Svarbiausiu šio suvažiavimo politiniu nutarimu buvo partizanų svarbiausių nepriklausomybės atkūrimo principų deklaracija: „Kazimieraitis jau ir anksčiau turėjo paruošęs Partizanų deklaraciją, kuri dar nebuvo paskelbta dėl nuomonių kai kuriais klausimais skirtumo. Per šį posėdį dėl visko buvo sutarta ir nuspręsta artimiausiu metu užbaigti ir paskelbti Partizanų deklaraciją“ (A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų..., p. 189). Dokumentas, žinomas kaip „Lietuvos partizanų vadų deklaracija“, pasirašytas minėtų dalyvių, buvo paskelbtas pogrindiniame „Laisvės varpo“ (A apygardos štabo leidinyje) Nr.6 1946 m. gegužės 5 d.

Lietuvos Partizanų vadų suvažiavimo deklaracija

1946 metų balandžio mėnesio 23 dieną Lietuvos partizanų vadai, pasiėmę vadovauti lietuvių tautos kovoms bolševikų išplėštai nepriklausomybei atstatyti ir vadovaudamiesi tautos valia, pripažino esant būtina paskelbti lietuvių tautai ir kitoms tautoms bei užsienio valstybėms principus, pagal kuriuos atstatytoji Lietuva turėtų ateityje tvarkytis ir kuriuos Lietuvos ginkluotieji partizanai, visos tautos padedami, saugos ir visomis priemonėmis rems.

1. Lietuvos valstybinė santvarka – laisva demokratinė.

2. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai.

3. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais rinkimais išrinktą seimą ir jo sudarytą vyriausybę.

4. Seimo rinkimai pravedami laisvais, demokratiniais principais, tiesioginiu, slaptu, visuotiniu balsavimu-proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už sąrašus, bet už partijų ar sąjungų išstatytus atskirus kandidatus.

5. Seimo atstovai atsakingi ne prieš partijos vadovybę, bet prieš savo rinkikus.

6. Krašto vidaus statutą bei reformų reikalą ir ryšius su užsienio valstybėmis sprendžia seimas, vadovaudamasis tautos daugumos pareikšta valia, priimdamas dėmesin išmintingus mažumos pageidavimus ir derindamas su Suvienytųjų Nacijų pareikštais principais.

7. Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekimai ne demokratiniai, bet diktatūriniai ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių tautos nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.

Pastarasis Lietuvos partizanų nusistatymas galėtų būti atšauktas tik su sąlyga, jei Lietuvos komunistų partija viešai pareikš atsisakanti nuo diktatūrinio ir revoliucinio principo ir priklausomybės svetimai valstybei. Be to, dar savo kaltę tautai išpirktų, paveikdama Sovietų sąjungą, kad ši:

a. taikingu keliu išvestų iš Lietuvos visas Sovietų sąjungos ginkluotąsias tiek karines, tiek vidaus apsaugos pajėgas;

b. tuoj pat paleistų visus politiniais sumetimais suimtuosius, pasmerktuosius ir ištremtuosius;

c. pripažintų Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto sudarytąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę.

8. Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią deklaraciją, kreipiasi į lietuvių tautą ir ragina toliau dar uoliau remti partizanų pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

Spaudai parengė

Kęstutis Kasparas

© 2007 „XXI amžius“