|
Tų dienų iš atminties neišbrauksi
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Turi apie ką pasikalbėti susitikę
Vaižganto partizanų būrio
vado Alberto Nakučio-Viesulo
sesuo Irena Bartusevičienė
ir brolio sūnus Petras Grucė
Autoriaus nuotrauka
|
Nors Irena Bartusevičienė jau daug dešimtmečių
gyvena Kaune, į gimtąjį Malaišių kaimą, esantį Anykščių rajono Svėdasų
seniūnijoje, ją traukte traukia. Čia, Malaišių sodžiuje, prabėgo
jos vaikystė, čia kiekvienas tėviškės kampelis dvelkia prisiminimais,
čia iki skausmo senas, mielas, brangus, pažįstamas kiekvienas kalnelis,
miškelis. Čia, Kunigiškių kapinėse, ji gali parymoti prie brolių
partizanų kapų
Buvusi gydytoja, dabar jau išėjusi į užtarnautą
poilsį, rašo prisiminimus. Kaip mūsų laikraščiui teigė pašnekovė,
tų dienų iš atminties neišbrauksi, nes kova už Lietuvos laisvę
ir nepriklausomybę buvo gausiai apšlakstyta krauju, paženklinta
šimtais mirčių
Neteko dviejų brolių partizanų
I. Bartusevičienė lietuvių literatūros klasiko,
visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto giminaitė, Vaižganto
vyriausios sesers Marijonos Nakutienės sūnaus Antano dukra. Kitaip
tariant, ji Vaižganto sesers Marijonos vaikaitė. Jų šeima, kaip
ir kitų malaišiečių (beje, ir kitų prieškario metų lietuvių), buvo
gausi augo net dešimt vaikų. Dabar iš tos gausios šeimos gyva
telikusi tiktai vienintelė Irena
Du jos broliai Albertas (g. 1910 m.) ir Stasys
(g. 1922 m.) pasirinko Lietuvos partizanų kelią. Ir Irena, ir kitos
jos seserys bei tėvai visokeriopai rėmė partizanus, juos palaikė.
Skaudi žinia apie S. Nakučio suėmimą jo artimuosius pasiekė 1944
metais per pačias šv. Kalėdas. Enkavėdistai ir stribai jų slėptuvę
netikėtai užpuolė gruodžio 24-osios vakarą, vos tiktai Stasys su
bendražygiais buvo grįžęs po Kūčių vakarienės iš savo rėmėjų sodiečių.
Jų bunkeris Šimonių girioje, netoli Denionių ežero, kaip vėliau
paaiškėjo, buvo išduotas. Grupelės partizanų kova su dideliu būriu
gerokai ginkluotų okupantų ir jų pakalikų buvo nelygi kai kurie
žuvo, kiti, tarp jų ir S.Nakutis, buvo paimti gyvi.
Alberto Nakučio tuo metu bunkeryje nebuvo, ir
jis tęsė kovą toliau. Saugumiečiai labai norėjo sužinoti, kur slapstosi
šis partizanas su kitais kovotojais, tad Stasiui buvo rodomas
ypatingas dėmesys. Kadangi šis partizanas buvo labai stiprus, jį
net surakino grandinėmis, kuriomis riša galvijus. Grandines pavyko
sutraukyti ir iššokti pro stribynės langą. Tačiau Stasys buvo
sugautas ir įmestas į rūsį, sumuštas, kankintas ir Šimonyse, ir
Panevėžyje. Žmonės pasakojo, kad stribai vedžiojo S.Nakutį gatvėmis
ir rodė, kokie baisūs žmonės yra tie banditai
Partizanas S.Nakutis, kaip ir kiti jo bendražygiai,
buvo nuteistas 25 metams ir išvežtas į Norilsko lagerį. Ten ir mirė
1947-aisiais. Artimiesiems buvo pranešta, kad jis mirė nuo šiltinės.
Tačiau partizano giminės turi duomenų, kad lageryje Stasys organizavo
kalinių sukilimą, todėl su juo buvo žiauriai susidorota.
Albertas Nakutis iki okupacijos pradžios buvo
Svėdasų valsčiaus šaulių būrio vadas. 1944 metais jis organizavo
pirmą partizanų būrį Svėdasų krašte ir pavadino jį savo giminaičio
J. Tumo-Vaižganto vardu. A. Nakutis-Viesulas buvo ir šio būrio,
priklausiusio Algimanto apygardos kunigaikščio Margio rinktinei,
vadu. Turėjo didelį autoritetą ir tarp partizanų, ir tarp vietinių
gyventojų. A. Nakutis-Viesulas kartu su savo vyrais Petru Miškiniu-Šarūnu,
Stasiu Gimbučiu-Rūku, Jonu Meškausku-Caru, Kaziu Palskiu-Ąžuolu,
Petru Černiumi-Tigru ir Petru Diliu-Eimučiu (arba Tarzanu) žuvo
Drobčiūnų miške, netoli Svėdasų, 1949 m. lapkričio 2 d. išdavus
jų buveinę.
Vėlinių dieną mūšyje su enkavėdistais ir stribais
gyvam pasisekė išlikti tik vienam partizanui Juozui Kemekliui-Rokui,
kuris vėliau sukurtame eilėraštyje Broliams septyniems aprašė
septynių partizanų žūtį (o pats žuvo 1952 metais Ceikiniuose, Ignalinos
r.).
XXI amžiaus skaitytojams pateikiame partizano
J. Kemeklio-Roko eilėraštį Broliams septyniems, kurį išsaugojo
partizanė Elena Valevičiūtė-Uoksienė, tik per stebuklą likusi gyva
1949 m. lapkričio 1-3 d. mūšyje Šimonių girioje ir patekusi į KGB
rankas, vėliau praėjusi sovietinių gulagų pragarą:
Jūs žuvot tada, kai stūgavo vėjas,
Tamsų šilą dengė ūkana juoda.
Tą Vėlinių rytą tyliai varpas gaudė,
Į mišką skubėjo budelių gauja.
Miškas verkė savo tylią raudą,
Sukniubo eglutė, tyliai pakirsta.
Tuojau krito Tigras, Ąžuolas ir Rūkas,
Pravirko berželiai raudona puta.
Susiūbavo miškas, lenkėsi berželiai,
Viesulas, Eimutis kovėsi narsiai.
Klastingai pakirsti, krito tarp viksvelių,
Lūpos sušnabždėjo: Sudiev jums, draugai.
Nustojo jau svaidę kulkas automatai,
Pro kiaurymes dvelkė amžina tyla.
Prie takelio pievoj Šarūną ir Carą
Giltinė sutiko besotė, sena.
Ir suklupo maldai beržai, eglės, pušys,
Drebulėlė liekna ir uoseliai trys.
Dėl Tėvynės laisvės čia septyni žuvo
Atbrenda saulutė, ką ji pasakys.
Partizanų sudarkyti kūnai buvo numesti ant grindinio
Svėdasuose, vėliau užkasti miestelio pakraštyje netoli koplytėlės,
kur išraustose duobėse vietiniai gyventojai laikydavo bulves. Malaišių
krašto žmonės padarė septynis karstus, slapčia iškasė palaikus ir,
juos parvežę iš Svėdasų, palaidojo Kunigiškių kapinėse.
1991-aisiais šiose kapinėse pagal vietinio architekto,
dabar jau šviesaus atminimo, Broniaus Kazlausko projektą buvo pastatytas
originalus koplyčią primenantis paminklas, sutvarkyti partizanų
kapai. Viena iš partizanų atminimo įamžinimo iniciatorių ir buvo
I. Nakutytė-Bartusevičienė. Jos ir kitų partizanų artimųjų dėka
buvo įrengti atminimo simboliai ir Drobčiūnų miške, toje vietoje,
kur žuvo miško broliai.
Tuomet, kai nukautų partizanų kūnai buvo išmesti
prie Svėdasų stribynės, Irena norėjo eiti ir atsisveikinti su
broliu. Tačiau senelis jos neišleido, sakydamas, kad toji gali neišlaikyti,
pravirkti, išsiduoti. O to tiktai ir telaukia stribai suims, tardys
partizanų artimuosius
Tėviškė sudeginta, vieniems mirtis, kitiems
tremtis
Mūsų pašnekovė I. Bartusevičienė, prisimindama
savo brolius partizanus, negali ramiai kalbėti. Kaip šiandien prisimena
paskutinius pasimatymus su Albertu. Senelis jam siūlė padaryti dokumentus
svetima pavarde, kad šis galėtų pasitraukti į užsienį. Albertas
net supyko dėl tokių šnekų. Esą jis, partizanas, davė priesaiką
ir kovos iki pat mirties, nepasiduos, neišduos savo siekių ir niekur
nevažiuos. Tiktai paprašė atnešti aštuonis rožinius kiekvienam
jo būrio partizanui
O kai rožinius Irena nunešė, brolis Albertas
su ja nuoširdžiai pasikalbėjo, atsisveikino ir atsiprašė už tai,
kad pabardavo, kartais ir smarkesnį žodį pasakydavo.
O po atsiprašymo, atsisveikinimo žodžių ir įvyko
lemtingas mūšis
Ne tiktai abiejų brolių tais neramiais okupacijos
metais neteko Irena. Ji prarado ir tėviškę. Jų sodyba stovėjo Malaišių
laukuose, netoli kaimo kapinaičių. 1944-aisiais sodyba kolaborantų
buvo išgrobstyta, išniekinta, netgi šulinys užverstas akmenimis,
o pastatai sudeginti.
Žmonės pasakojo, kad Albertas tuo metu, kai degė
jų namai, stovėjo kaimynų sodybos klojime ir, žiūrėdamas į ugnies
pašvaistę, vos sulaikė ašaras. Gesinti gaisro, gelbėti pastatų jis
negalėjo. Užtat tuomet jis prisiekė su okupantais kovoti iki pat
savo gyvenimo pabaigos
Ir savo priesaiką tesėjo
Nakučių šeima buvo išblaškyta, glaudėsi tai vienur,
tai kitur. Tėvai apsigyveno pas gimines Žemaitijoje, bet 1948-aisiais
vis vien buvo ištremti į Sibirą. Kartu su tėvais gyvenusi Irenos
sesuo Eugenija taip pat buvo ištremta, dargi su savo mažamečiais
vaikais.
Irenai irgi grėsė tremtis. Tuo metu ji gyveno
Kaune, pas kitą seserį. Kartą ją draugai pakvietė į vardines. Kažko
buvo taip neramu, niekur nenorėjau eiti, prisimena tą dieną pašnekovė.
O kai žvilgtelėjo pro langą nustėro. Kaimynystėje ji išvydo sunkvežimį
ir aplink bėgiojančius kareivius. Pasirodo, šie raudonkepuriai atvažiavo
jos ir sesers ištremti. Sesers tuo metu namie nebuvo, o Irena spruko
iš namų. Net dvi savaites kareiviai budėjo, apsupę jų namus, tačiau
seserų ištremti taip ir nepavyko
Baigti studijas padėjo
Vorošilovas
I. Nakutytė studijas Kauno medicinos institute
pradėjo 1944-aisiais, o užbaigė tiktai 1955-aisiais. Studijos užsitęsė
taip ilgai neatsitiktinai, nes ją iš instituto šalino kelis kartus,
tai tekdavo studijas vis atnaujinti
Prieš kurį laiką jai teko domėtis
savo asmens byla KGB archyvuose. Užtiko 1948 metais rašytą instituto
partorgo kliauzą. Rašyta ant vyniojamojo popieriaus, su klaidomis,
bet užtat kiek josios nuodėmių išvardyta ji ir partizanų globėja,
partizanų sesuo, tremtinių dukra, didelė smetoninės Lietuvos patriotė
ir t.t. To pakako, kad iš Medicinos instituto dar kartą išmestų.
Tuomet ji įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kur sutiko daug
puikių žmonių. Vienas iš tokių buvo gydytojas Stanionis. Jis nebijojo
dirbti su partizanų talkininke, patriote, leisdavo imti partizanų
reikmėms tvarsliavos, visokių vaistų. Kartais Irenai sakydavo: Kai
ateis jūsų valdžia, kažin ar mane prisiminsite? Pasak Irenos, gydytojas
nesulaukė nei Atgimimo, nei laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos.
Bet jo pavardė ir kilnūs poelgiai prisimenami
Kai prieš pat valstybinius egzaminus I. Nakutytę
išgrūdo iš instituto, jos seneliui, energingam ir labai šviesaus
proto malaišiečiui, Feliksui Gečiūnui trūko kantrybė. Jis nusprendė
važiuoti teisybės ieškoti į Maskvą, pas patį Vorošilovą, su kuriuo
buvo pažįstamas nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, nes kartu teko
krimsti kareiviškos duonos. Vorošilovas tuomet užėmė atsakingas
pareigas Maskvoje ir ne taip lengva buvo pas jį patekti. Bet vos
tik sužinojo, kad iš Lietuvos atvažiavo jo kovų draugas Feliksas
Gečiūnas, tuoj pat be eilės pasikvietė į kabinetą, liepdamas kitiems
palaukti. Sužinojęs, kokie reikalai prispyrė bendražygį atvažiuoti
į Maskvą, Vorošilovas liepė savo sekretorei iškart išsiųsti į Kauno
medicinos institutą reikiamus raštus, kad studentė Irena Nakutytė
būtų nedelsiant grąžinta atgal ir jai būtų leista laikyti valstybinius
egzaminus. Kol Irenos senelis sugrįžo namo, popieriai iš Maskvos
jau buvo pasiekę Kauną.
Na, o Vorošilovas su sodiečiu šnekučiavosi net
keturias valandas, viskuo labai domėjosi. Žodžio kišenėje neieškantis
F. Gečiūnas atvirai papasakojo apie netikusią kolūkinę sistemą,
netvarką šalyje, pateikė įvairių faktų apie nekaltų žmonių trėmimus,
partizaninę kovą dėl laisvės ir Nepriklausomybės. Sovietinis partinis
veikėjas daug kuo stebėjosi, nes kai kurie dalykai jam buvo net
nežinomi, negirdėti
Neįtiko pažiūros ir visuomeninė veikla
Net dvidešimt metų I. Bartusevičienė išdirbo Onkologijos
dispanseryje, pasižymėjo kaip stropi, pareiginga, savo darbą mėgstanti
medikė. Ir jeigu dėl tiesioginio darbo priekaištų nesulaukdavo,
tai jos pažiūros, visuomeninė veikla daug kam vis užkliūdavo. Ši
moteris padėjo platinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kitus
pogrindinius leidinius, bendravo su rezistencinių kovų dalyviais,
disidentais. Nesitraukė nuo sunkiai sergančio Kęstučio apygardos
partizanų vado Petro Paulaičio lovos iki pat šio patrioto mirties
1986 metais, laidojo jį su Trispalve, dėl ko sovietmečiu daugelis
buvo šokiruoti. KGB tuomet net konfiskavo gydytojos asmeninį automobilį,
kad ji negalėtų taip aktyviai reikštis tautinėje veikloje
O kai prasidėjo Atgimimas, Irena taip pat energingai
kibo į visuomeninį darbą niekas jai tada nebetrukdė. Kartu su
bendraminčiais ji visoje šalyje pastatė net 50 kryžių, įrengė įvairių
simbolių partizanų kovų ir amžinojo poilsio vietose. Taip Kunigiškių
kapinėse buvo gražiai įamžintas ir jos brolio Alberto bei kitų partizanų
atminimas.
Jose atsirado ir simbolinis kito brolio Stasio,
gyvenimo kelią užbaigusio Norilsko lageryje, kapas.
Dabar, kai tik turi nors truputėlį laisvesnio
laiko, Irena atvažiuoja į gimtąjį Malaišių kaimą, įsikuria buvusių
tremtinių Antanėlių sodyboje ir lanko savo artimųjų kapus, bendrauja
su vietiniais gyventojais, prisimena čia, Vaižganto gimtajame krašte,
praleistus metus. I.Bartusevičienė prisideda prie malaišiečių sambūrių
organizavimo, rūpinasi, kad būtų išsaugotas senasis etnografinis
Malaišių sodžius, kad Kunigiškių kapinėse gėlės visuomet puoštų
brolių partizanų Alberto ir Stasio Nakučių, taip pat ir kitų kovotojų
už Lietuvos Laisvę bei Nepriklausomybę kapus
Partizanų būrio vado sūnus
Pavasarį, kai į Malaišius rinkosi kraštiečiai
ir Vaižganto kūrybos gerbėjai patalkininkauti, patvarkyti senojo
kaimo aplinkos, šičia atvažiavo ir nedaug kam pažįstamas vyriškis.
I. Bartusevičienė greitai visus supažindino su juo. Pasirodo, iš
Rokiškio atvažiavęs Petras Grucė tai I. Bartusevičienės brolio
Vaižganto partizanų būrio vado A. Nakučio-Viesulo sūnus. Daugeliui
ta žinia buvo tikra staigmena. Ir neatsitiktinai.
Apie A. Nakučio partizanavimą, jo pasiaukojamą
kovą dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės daug kas jau buvo
žinoma, aprašyta kraštotyrininkų surinktuose buvusių partizanų ir
jų ryšininkų prisiminimuose. O apie asmeninį partizanų būrio vado
gyvenimą nedaugelis žinojo. Pasirodo, jis buvo sukūręs šeimą ir
turėjo sūnų. P.Grucė savo ankstyvąją vaikystę prisiminė tik iš motinos
pasakojimų. Ji pasakodavo, kad kartkartėmis Albertas vis ateidavo
į namus, pasisodinęs ant kelių pamyluodavo sūnų ir vėl išskubėdavo.
Petro motina buvo kilusi iš Kupiškio krašto, nuo
Šimonių. Jos gimtasis kaimas buvo visai netoli Šimonių girios
partizanų karalystės. Partizanai dažnai užsukdavo ir į jų namus,
čia rasdavo prieglobstį, pagalbą. Taigi Vaižganto partizanų būrio
vadui, beje, rašytojo kan. J.Tumo-Vaižganto giminaičiui, Albertui
Nakučiui, irgi ne kartą teko lankytis jų sodyboje. Čia ir krito
į akį energingam, tvirtam ir simpatiškam miško broliui mergina
Elena, su kuria pradėjo draugauti. Draugystė peraugo į meilę, ir
abu jaunuoliai partizanų vadas Albertas ir jų talkininkė Elena
nusprendė sukurti šeimą. Susituokė neoficialiai, paslapčia, o kai
gimė kūdikis, Petras, jam buvo suteikta motinos pavardė irgi konspiraciniais
sumetimais. Vis tiek partizanų būrio vado žmonai teko slapstytis,
kurį laiką ji gyveno Pamalaišyje bei kituose kaimuose ir taip išvengė
tremties, kartu išgelbėjo nuo Sibiro baisumų ir savo sūnų. Praėjus
šešeriems metams po vyro A. Nakučio žūties, Elena sukūrė kitą šeimą.
Moteris sulaukė garbaus amžiaus ir pastaruoju metu gyveno Rokiškyje
pas sūnų Petrą Grucę. Čia sulaukė ir savo gyvenimo saulėlydžio
2007-ųjų sausio 7-osios.
Į mūsų pokalbį įsiterpusi I. Bartusevičienė pasidžiaugė,
kad dar prieš mirtį ji su savo brolio žmona nuoširdžiai pasišnekėjo
Pagerbdamas savo tėvo partizanų vado atminimą, sūnus Drobčiūnuose
prie kelio, vedančio link partizanų žeminių, įrengė rodyklę. O kai
važiuoja pro šalį, nepamiršta užsukti ir į Kunigiškių kapines parymoti
prie tėvo ir jo bendražygių kapų
© 2007 XXI amžius
|
