Komunizmo teismas

Istorijos teisme

Nebūsite kankinami,

Nebūsite sušaudyti

Kaip pasiutę

Šunys –

Tik per amžių

Amžius

Būsite prakeikti –

Stoti!..

Teismas eina!..

Užsidaro

Durys…

Komunizmo šmėkla

Prie fašizmo

Stovi,

Pats juodžiausias

Velnias

Neišdrįs prieiti –

Bet maža mergytė

Iš kapelio nori

Pamatyti „dėdę“,

Kurs į širdį taikė…

Į širdelę taikė,

Taikė – nepataikė…

Už kojyčių

Trenkė!..

Akmenų duobėn –

Durtuvais

Į griovį

Mirštančiuosius vaikė –

Užbadytus

Rinko

Pakelėm…

Būkite prakeikti!..

Romanas Steponavičius

Šio eilėraščio autorius – dėl išdavystės prieš 60 metų nužudyto partizano Jono Steponavičiaus sūnus. Romanas tada buvo tik trylikos metų berniukas, kuriam likimas lėmė gyventi kartu su savo motina tautos priešų spersekiojamiems – žuvus vyrui, žmona slapstėsi, po to iš Kauno atvyko į tėviškę, kur nuo stribų akių artimi žmonės saugojo jaunąją motiną ir jos sūnelį.

J. Steponavičius, kaip karininkas, laikydamasis duotos priesaikos ginti Tėvynę, išėjo partizanauti prieš sovietinius okupantus. Apsuptas NKVD kariuomenės būrio, su dviem kitais partizanais žuvo Burbinės miške 1947 m. spalio 22 d. Vienas jų – legendinio partizaninio judėjimo pradininko ir vadovo Kazio Veverskio brolis Albinas, kaip ir kiti visas penketas brolių pasirinkęs partizano kelią ir mirtį. Joną Steponavičių ir kitus du jo bendražygius išdavė trys išdavikai – NKVD agentai, kurių pavardžių Romanas Steponavičius Lietuvos ypatingajame archyve sužinoti negalėjo – išdavikai įslaptinti, ir yra žinomi tik jų slapyvardžiai: „Groza“, „Aist“, „Didvyris“. Nežinios kankinamas Romanas sako: „Tenoriu tik viena – sužinoti išdaviko vardą ir pažiūrėti jam tiesiai į akis“. Per vargą surinkęs Seredžiaus apylinkėse žuvusių partizanų pavardes ir įveikęs didžiulį pasipriešinimą, pagaliau šiemet pastatė paminklą savo Tėveliui ir kitiems žuvusiems Seredžiaus partizanams. Džiaugiasi taip įvykdęs savo kaip sūnaus ir lietuvio pareigą.

© 2007 „XXI amžius“