Lietuvos Sąjūdžio pergalės ir viltys

Metai bėga greitai. Ir mūsų, akyse daug kas pasikeičia net nepastebimai. Šią savaitę Lietuva mini svarbią savo naujosios istorijos datą — birželio 3-ąją sukako 20 metų,, kai įkurtas Lietuvos Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę. Sunku ir patikėti, kad jau užaugo nauja karta, nedalyvavusi reikšminguose mūsų, valstybės įvykiuose, prieš dvi dešimtis metų sudrebinusiuose visą tautą, o ypač galingąją imperiją, užėmusią šeštadalį planetos. Lietuvos Sąjūdis, vadovaujamas Vytauto Landsbergio, neapsiribojo vien moraliniais bei dvasiniais Atgimimo siekiais. Pasinaudodamas niekada neišnykusiu Tautos troškimu atkurti valstybinę nepriklausomybę, taip pat skatinamas jau anksčiau veikusių arba naujai susikūrusių patriotinių politinių jėgų (Lietuvos laisvės lygos, judėjimo už politkalinių išlaisvi­nimą, buvusią politkalinių susivienijimų, Blaivybės sąjūdžio ir pan.), Sąjūdis tapo aiškiu kovos už nepriklausomybę lyderiu ir greitai iškovojo galimybę peržengti perestroikos rėmais leistus reikalavimus. Įkurtas remiantis tuometine Sovietų Sąjungos vadinamojo persitvarkymo (perestroikos) politika (dėlto pradžioje ir pavadintas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu), savo milžiniškomis pilietinėmis akcijomis, galingais šimtatūkstantiniais mitingais, Lietuvos Sąjūdis netrukus tapo dainuojančia revoliucija, tai­kiai laimėjusia beveik penkiasdešimt metų besitęsusią Tautos kovą už nepriklausomybę.

Sąjūdžiui atsirasti ir kelti valstybinės nepriklausomybės atkūrimo reikalavimus leido ne tik susiklosčiusi politinė imperijos padėtis, bet ir didžiulės lietuvių tautos aukos bei beveik nenutrūks­tamai tęsęsis judėjimas už tautos išsivadavimą. Tai buvo ir antrosios sovietinės okupacijos pirmojo dešimtmečio partizanų kovos, ir dėl Vengrijos revoliucijos (1956 m.) vėl sustiprėjęs tautinis pasi­priešinimas (Tautos didvyrių pagerbimas Vilniuje, o ypač Kaune per Vėlines), ir išsiplėtęs tikinčiųjų teisių gynimo judėjimas, ir tautinės bei krikščioniškos pogrindžio spaudos suklestėjimas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir daugelio atmintyje, nepaisant nusibodusios okupacinės valdžios propagandos, išlikę prisiminimai apie ikiokupacinį Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį. Lie­tuvos Sąjūdis, į savo gretas surinkęs daugelį patriotiškai nusiteikusių tautiečių arba jų veikiamas, greitai tapo dainuojančios revoliucijos varikliu ir jos siekių vykdytoju. Jis tarsi galinga kalnų srovė įtraukė į save didžiąją tautos dalį ir nenumaldomai nešė nepriklausomybės link. Tai buvo savotiškas tautos dvasinis atgimimas po daugelio nelaisvės metų. Visi gyveno Sąjūdžio idėjomis ir darbais, visi sekėjos veiklą ir kiek galėdami joje dalyvavo. Galima sakyti, kad visa tauta, su nedidelėmis išimti­mis (sovietinės valdžios likučiais), tapo Sąjūdžiu. Okupacinė kolaborantų valdžia blaškėsi, ieškojo sau tinkamų išeičių, bet jų nerasdama kriko ir silpnėjo. Taip Lietuva pasiekė Kovo 11-ąją, kai buvo atkurta valstybės nepriklausomybė. Tai buvo stebuklas ir tautai, ir imperijai, ir pasauliui.

Nors Sąjūdis pasiekė labai svarbias pergales - „politiškai ir valstybiškai Lietuva nuėjo Sąjūdžio nubrėžtu keliu", t.y. mes gyvename Kovo 11-osios Lietuvoje, tačiau ir Sąjūdis, ir tauta pristigo jėgų pakeisti gyvenimą iš esmės. Bet jo reikšmė turi didėti ir tokiomis sunkiomis sąlygomis: Sąjūdis šiandien reikalingas kaip nuolatinis tautos judėjimas. Juk jis gimė bei augo dar sunkesnėmis sąlygomis. Ir atlaikė. Nuveikė didžius darbus. Tad nuveikime ir dabar. Mums reikalinga ne tik nepriklausoma, bet ir garbinga Lietuva. Kodėl nebesipiktiname mums rodoma nepagarba? Kodėl leidžiame savavaliauti to paties klano vadams, juk jų savivaliavimui prieš 20 metų buvo pasipriešinęs Sąjūdis. Leidžiame tautą išguiti iš Tėvynės, o komunistinio rojaus kūrėjai gyvena dar turtingesnius laikus, nei okupacijos metais. Leidžiame tautą girdyti „naujiems" verslininkams, kurie su valdžios atstovais rengia brangiausiai kainuojančius pobūvius, tautai pristatydami save kaip nesavanaudiškus gelbėtojus... Leidžiame išsida­linti Lietuvą ir jos žemę klanams, kuriais tapo beveik visos partijos, o jų vadukams — vėl patekti į valdžią. Nors jų nerenkame, bet jie susikūrė tokias „demokratines" taisykles, pagal kurias visada lieka valdžioje - „rinkimų" rezultatai jiems visai nesvarbūs, nes viską nusprendžia ir apsprendžia patys. Todel jie ir niekina bei žemina Sąjūdį, esą jis nereikalingas, esą jis - tik istorija, esą jis tik sprendė ekonominį suverenitetą. Tūlas akademijas (A. Buračas) taip ir pareiškia: Sąjūdis išsprendė „labai reikšmingą "ekonominio savarankiškumo klausimą, bet nenurodo, kaip tai būtų pavykę imperijos rėmuose, ir apie jokią nepriklausomybę tada esą nebuvo galvojama. Tūlas rašytojas (V. Bubnys) Nacio­nalinės televizijos laidoje isteriškai rėkia, kad Sąjūdį užvaldė viena partija - tai esą „didžiausias šių dienų nusikaltimas" (matyt, jo nuomone, Sąjūdį pamilti pasirengę vadinamieji socialdemokratai -ekskomunistai, okupantų pastatyti į valdžią tramdyti nepaklusnios tautos-Kovo 11-ąją pakėlę rankas už nepriklausomybž, jie netrukus pasigrobė visą valstybės turtą). Tūlas aktorius (R. Adomaitis), kalbė­damas ekskomunistų surengtame vienos valandos trukmės Sąjūdžio minėjime Seime, emocingai „išlie­jo", esą Sąjūdis jau nereikalingas, dėl jo neverta „verkšlenti", nes jis-tik istorikų reikalas. Tada ekskomunistų vadas pagarbiai atsistojo ir lyg stebuklinga lazdele pamojęs, privertė atsistoti, nors ir tingiai, ir ploti už „nuostabią" kalbą visus Seimo narius (t.y. parodyti, kad Sąjūdis jiems tikrai jau nebereikalingas - nes visi jau valdžioje, o sąjūdiečių į valdžią įsileisti neketina). Ekskomunistams Sąjūdis tikrai nebereikalingas. Nei anksčiau, nei dabar. Nebent perestroikos sąjūdis, kurį mielai vis prisimena. Todėl jie labai daug ir gražiai kalba apie tuometines sovietinės sistemos „pertvarkymo" galimybes. Ir „didžioji" tarptautinė konferencija, sukviesta vakar ir tebesitęsianti šiandien (birželio 6-ąją), perestroikos sąjūdžiui pagerbti siekia įrodyti, kad didžiausi „pertvarkytojai" - tai komunistai, ypač Lietuvos komunistai. Ar jie ir toliau tebevykdo perestroiką?.. Tokiu apgaulingu būdu Lietuvos žmonėms norima įdiegti, kad komunistai išvadavo mus iš komunistinės vergovės.

Dažnai keliamas klausimas, ar nereikia naujo Sąjūdžio? Daugkam reikia priminti: Sąjūdis egzistuo­ja, jis dirba, tik jo jėga yra nepakankama, nepaisant pasiaukojamo jame dirbančiųjų, triūso. Nepakanka­ma dėl daugelio priežasčių. Bet svarbiausia dėl to, kad dauguma Sąjūdžio veikėjų, tapę politikais, pamiršo patys, ko jie siekė, pamiršo Sąjūdžio idealus, pamiršo savo pažadus ir įsipareigojimus Tautai. Tik idealų neatsisakiusieji dirba Sąjūdyje Tautos labui. Kita priežastis - tai mūsų visų abejingumas valstybės reika­lams, taip pat ir savo artimui. Reikiatikėti, kad Tauta atsilieps į dorų visuomenės veikėjų keliamus tikslus ir pasirinks Sąjūdžio idealus: siekti doros, teisingos, garbingos Lietuvos.

© 2008 „XXI amžius“