Mitingai eina per Lietuvą

Susibūrimas Vingio parke pradėjo ištisą se­riją mitingų, kurie per liepą ir rugpjūtį įvyko beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuo­se. Svarbiausia buvo išjudinti provinciją. Te­levizija Sąjūdžio mitingų nerodė, radijas ne­transliavo, spauda geriausiu atveju apsiribo­davo trumpais reportažais. „Sąjūdžio žinios" nepasiekdavo visų kaimų. Mitingai vis dar bu­vo geriausias būdas informuoti žmones. Gerai pamenu pirmąjį tokį, įvykusį liepos 13-ąją Kapsuke (dabar Marijampolė). Nuvykome ten keliese: V. Landsbergis, A. Medalinskas, Ra­šytojų sąjungos partinės organizacijos sekre­torius suvalkietis R. Gudaitis. Gražiame Šešu­pės slėnyje, J. Jablonskio vidurinės mokyklos stadione susirinko keli tūkstančiai žmonių. Atvyko ir miesto valdžia. Trumpai pristatėme Sąjūdžio programą, po to kalbėjo vietos žmo­nės - mokytojas Vincas Peckus, ką tik įkurto dramos teatro režisierius, kiti. Giedojo ir dai­navo parapijos, besivadinančios Marijampo­lės vardu, choras. Kalbėtojai kaltino miesto valdžią už tai, kad nugriovė senąją Bertlingio vaistine, reikalavo, kad jaunuoliai atliktų ka­rinę tarnybą Lietuvoje, kad miestui būtų grą­žintas senasis vardas. Iškilmingai buvo įnešta tautinė vėliava. Ją, padalintą į tris dalis, iš­saugojo, paslėpę kiekvieną spalvą atskirai, žmonės skirtinguose kaimuose.

Tą vasarą Sąjūdžio iniciatyvinės grupės na­riams - vieniems daugiau, kitiems mažiau -teko pabuvoti dešimtyse mitingų, susitikti su šimtais, tūkstančiais žmonių ne tik mitinguo­se, bet ir renginiuose įmonėse bei įstaigose. Didesni mitingai vyko liepos 22 d. Šiauliuose, liepos 24 d. -Alytuje, rugpjūčio 3 d. -Jonavo­je. Po mitingų paprastai susikurdavo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, kurios suburdavo tuose miestuose ir rajonuose rėmimo grupes, plati­no Sąjūdžio spaudą. Uždaresniame rate, pri­vačiuose susitikimuose buvo galima ir atviriau kalbėti apie Sąjūdžio tikslus. Buvęs Kauno me­ras Vidmantas Adomonis apie 1988-jų vasarą rašė: „Tai atsitiko Kauno medicinos institu­te, steigiant Sąjūdžio grupę, beje, vieną pir­mųjų Kaune. (...) Susirinkimo metu buvo daug „perestroikinės" retorikos, skirtos daugiau tuometinei sovietų valdžiai ir salėje sėdėju­siam komunistų partijos sekretoriui, kuris bu­vo net raudonas iš piktumo. Tačiau buvo gali­ma justi, kad už garsiai išsakomų žodžių slypi kažkas kita, ko dar negalima pasakyti viešai. Po susirinkimo keliese priėję prie A. Saudar­go paklausėme jo apie tai. Jis ištarė vienintelį žodį: „Nepriklausomybė." Tuo buvo pasakyta viskas".

Liepos 20 d. nuo Katedros varpinės Vil­niuje startavo ekologinis dviratininkų žygis. Apie pusantro šimto dviratininkų kolona su trispalvėmis ir plakatais dvi savaites važiavo maršrutu Vilnius-Svenčionys-Ignalina-Snieč-kus (dabar Visaginas)-Utena-Ukmergė-Jona-va-Kėdainiai-Dotnuva-Šiauliai-Varniai-Plun-gė-Kretinga-Palanga-Klaipėda. Žygio metu buvo renkami parašai po laišku TSRS MT pirmininkui N. Ryžkovui, reikalaujant už­drausti Ignalinos AE trečiojo bloko statybą. Dviratininkai, kurių kolonai vadovavo Žaliųjų atstovas Rimantas Astrauskas, nuvažiavo 900 km, surengė 24 mitingus. Iniciatyvinės grupės nariai pagal išgales atvykdavo tai į vie­ną, tai į kitą mitingą. Kartu su prof. B. Gen-zeliu buvome nuvykę į mitingą Sniečkuje. Sva­rus, gražiame pušyne pastatytas miestas buvo tuščias, tarsi išmiręs, tačiau vos pasirodžius spalvingai dviratininkų kolonai, prie prekybos centro susirinko gausi minia. Įgarsinimo, kurį žadėjo įrengti miesto valdžia, nebuvo, todėl mitingas pavirto pašnekesiais su dviratininkus apspitusiais „rusakalbiais" (taip Estijoje buvo pradėti vadinti visi ne estai, kalbantys rusiš­kai). Pamenu vieno jauno vyriškio, prisista-čiusio jėgainės inžinieriumi, kupinus nerimo žodžius: „A hto, ecjiH o^Ha^bi yipOM fl npocHycb 3a rpaHHųen?" („O kas bus, jei vie­ną rytą aš pabusiu užsienyje?" (Rus.)) Tačiau atmosfera, nepaisant kelių paauglių bandymo išprovokuoti muštynes, buvo gana draugiška. Žmonėms labai trūko informacijos apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tas pats inžinierius mums paaiškino, kad triukšmaujančius ir mus įžeidinėjančius paauglius išvakarėse instruk­tavęs vietinis KGB įgaliotinis.

Nuvažiavau ir į ekologinio žygio mitingą Utenoje, kuris turėjo įvykti miesto hipodro­me iš karto po žirgų lenktynių. Tačiau vietinė autoinspekcija sulaikė dviratininkus miesto prieigose, kol žmonės išsivaikščiojo iš hipod­romo. Trumpai pasitarę, sušaukėme mitingą centrinėje Utenos aikštėje, kur vis dėlto susirinko kelios dešimtys žmonių.

Kitą ekologinį žygį organizavo Kauno „At-gajos" klubas. Jo dalyviai leidosi plaustais ir valtimis Nerimi ir Nemunu, pakeliui tirdami taršą ir aiškindami Sąjūdžio idėjas. Jie suren­gė ir didžiulį mitingą Nemuno ir Neries san­takoje rugpjūčio 4 d. Kaune.

Dar vienas žygis, skirtas jaunimui, buvo „Roko maršas". Panašus jaunimo muzikos koncertų ciklas vyko ir prieš metus, tačiau šį­kart jis buvo skirtas Sąjūdžio idėjų populiari­nimui. Liepos 28 d. prasidėjo kelių roko gru­pių ir folklorinių ansamblių iš Lietuvos, Lat­vijos bei Estijos koncertai Biržuose, Šiauliuo­se, Mažeikiuose, Tauragėje, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. „Roko maršui" vadovavo A. Kaušpėdas. Koncertuose-mitin-guose patriotines kalbas sakė A. Juozaitis. Jau­nimas miniomis plaukė į koncertus. Scenos buvo papuoštos tautine simbolika, o dainų tekstai politiniai.

Visiems šiems mitingams ir mažesniems su­sitikimams, vykusiems tomis vasaros savaitė­mis įstaigose bei įmonėse, reikėjo kalbėtojų. Dažniausiai važinėdavo iniciatyvinės grupės nariai, kurie buvo lyg ir pasidaliję pagal regio­nus, nes taip galėjo geriau palaikyti kontaktus su vietos žmonėmis. Aš pasirinkau Suvalkiją, kur buvau gimęs. Pasitelkdavome Sąjūdžio rė­mėjus iš aukštųjų mokyklų ir mokslinių insti­tutų, kūrybinių sąjungų. „Sąjūdžio žinios" nuolat spausdino telefonus, kuriais buvo gali­ma kreiptis, norint pasikviesti žmogų, kuris papasakotų apie Sąjūdį ir padėtų įkurti rėmi­mo grupę.

Didelį vaidmenį atliko ir platinamos vaiz­dajuostės su Sąjūdžio mitingų įrašais, kuriuos darė daug profesionalių operatorių ir mėgėjų, įsigijusių vaizdo kameras - Robertas Verba, Laima Pangonytė, Leonas Glinskis, Juozas Ruzgas ir daugelis kitų. Šios vaizdajuostės pa­siekdavo ir Vakarus, kur buvo rodomos išei­vijos renginiuose.

Mitingai ir vis plačiau skleidžiamos „Są­jūdžio žinios" padarė, kad rugpjūčio mėnesį Lietuvoje nebeliko žmonių, nežinančių, kas yra Sąjūdis.

Virgilijus ČEPAITIS

„Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11" (Vilnius: Tvermė, 2007)

© 2008 „XXI amžius“