„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2008 m. birželio 6 d., Nr. 1 (10)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Lietuvos Sąjūdžio tėkmė

Zigmas TAMAKAUSKAS,

Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininko pavaduotojas

Sąjūdžio mitingas Vingio parke sutinkant
grįžusius Lietuvos delegatus
iš XIX sąjunginės partinės
konferencijos.
Vilnius. 1988 07 09

Savo 20-metį mininčio Lietuvos Sąjūdžio ke­lias - tai mūsų tautos kelias, vedęs į Nepriklau­somybės pavasario šviesą per aukas, trėmimus, sovietinius lagerius, kalėjimus, per okupacinės nakties klaidžiojimus. Nors ir gerokai žaizdoti -likome gyvi, išlaikę ir savo istoriją, savo kalbą, savo atmintį. Sovietinis okupantas norėjo iš mū­sų sąmonės ištrinti atmintį - atmintį apie mūsų valstybingumą, apie garbingas kovas dėl tėvynės laisvės. Gyvoji Lietuva išliko mūsų širdyse. Tos gyvybės išraiška ir buvo Lietuvos Sąjūdis, vado­vaujamas nenuilstančio profesoriaus Vytauto Landsbergio.

Su džiaugsmu prisimename ir vieną iš tautos raiškos priemonių - mitingus, didžiulius žmonių susibūrimus, pozityvius reikalavimus, tautines dainas ir giesmes. Tai buvo drąsus dainuojančios taikios revoliucijos kelias, ištirpdęs savo karšta širdimi sovietinės okupacijos ledus. Vykę mitin­gai buvo ir svarbi organizavimosi bei vienas kitu pasitikėjimo forma, žmonių norų išraiška. Pa­vyzdžiui, Kaune 1988 metais birželio mėnesio 10 dieną Architektų namuose išrinkta tuomet vadinta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio inicia­tyvinė grupė jau to paties mėnesio 25 dieną or­ganizavo pirmąjį mitingą, reikalavusį sustabdyti LKP Kauno miesto Požėlos rajono komiteto ir to rajono vykdomojo komiteto priestato staty­bą, kuris būtų užgožęs Marijonų vienuolyno Šv. Gertrūdos bažnytėlę. Pergalė pasiekta-priesta­to statyba buvo sustabdyta. Čia pat reikėtų pri­siminti Kauno Sąjūdžio pirmosios tarybos pir­mininką Česlovą Stankevičių, vėliau tapusį krikš­čioniškos krypties žymiu politiku, derybininku ir diplomatu. Iš to meto veikliųjų kauniečių sąjūdi­ninkų dar paminėtini Algirdas Saudargas, Algirdas Patackas, Algirdas Kaušpėdas, Povilas Varanaus-kas, Leonas Glinskis ir kiti. Rugsėjo mėnesį Kaune jau veikė 150 Sąjūdžio rėmimo grupių.

Gal dar ne visi pamiršo didelio atgarsio susi­laukusią 1988 m. vasario 11 dienos JAV prezi­dento Ronaldo Reigano paskelbtą proklamaciją, kuri buvo skirta artėjančiam Lietuvos Nepriklau­somybės 70-ties metų jubiliejui paminėti. Joje buvo pažymėti nesiliaujantys persekiojimai, prie­vartinė krašto rusifikacija, vykstantys protesto mitingai Vilniuje ir Kaune, reiškiamas solidaru­mas su lietuvių tautos siekiais. Ši proklamacija įvarė daug baimės sovietinei valdžiai, mėginta ją įvardyti kaip „bandymus kištis į LTSR vidaus reikalus". Valdžia stengėsi įbauginti žmones, už­kirsti bet kokias Vasario 16-osios demonstraci­jas ar didesnius susibūrimus. Kaune, kaip ir Vil­niuje, buvo sutelkta daugybė saugumiečių, viešų ir civiliai persirengusių milicininkų, draugovinin­kų ir šiaip niekuo dėtų įstaigose ar įmonėse dir­bančių žmonių, studentų. Pavyzdžiui, Kaune, Donelaičio gatvėje greta Karo muziejaus esan­tis Projektavimo institutas ir kitos įstaigos bu­vo prikimštos prievarta suvarytų žmonių budė­ti tomis „pavojingomis" dienomis ir naktimis, kad galima būtų „atsiginti nuo nacionalistės Ni-jolės Sadūnaitės kėslų..." Tačiau žmonių de­monstracijos įvyko. Pilnutėlė Kauno Katedra po vakarinių pamaldų giedojo giesmes „Lietuva brangi", „Marija, Marija" bei Lietuvos himną, padėjo prie Maironio kapo gėlių ir susidūrusi su „malšintojų" būrių prievarta, skandavo lais­vės ir referendumo šūkius (reikalauta Lietuvos apsisprendimo teisės).

1988 metų liepos mėnesį Kaune vyko kon­certiniai „Roko maršo" mitingai, rėmę Sąjūdį bei Žaliųjų judėjimą. Žaliesiems vadovavo „Atga­jos" bendrija, kurios vadovas buvo šviesaus at­minimo Saulius Gricius. Lietuvos Sąjūdžio ir „Atgajos" klubo taryba rugpjūčio 2 dieną surengė Nemuno ir Neries santakos slėnyje ekologi­nio protesto mitingą, kuriame dalyvavo apie 50 tūkstančių žmonių. Tuo laiku tvyrojusią įtampą liudijo toks pavyzdys: vienas netoliese stovėjęs valdžios atstovas, po juodu lietpalčiu slėpęs mi­licininko uniformą, greta stovinčiam draugeliui nesivaržydamas porino: „O jei galėčiau, kaip juos visus iš automato ištratinčiau..."

Rugpjūčio mėnesio 23 dieną didžiulis mitin­gas, demaskuojantis Ribentropo-Molotovo pak­tą, vyko Vilniaus Vingio parke. Jam vadovavęs profesorius Vytautas Landsbergis sakė: „Du žmonės tą dieną pasirašė vieną popierių. Jie vadinosi Ribentropas ir Molotovas. Bet už jų -pakankamai baisių nusikaltėlių - stovėjo kiti du, Hitleris ir Stalinas, kuriems apibūdinti žmo-nija dar neturi žodžių". Poetas Justinas Mar­cinkevičius kvietė labiau domėtis savo tautos is­torija, o Arvydas Juozaitis ragino neskaityti Ro­berto Žiugždos ir jo pakalikų postringavimų, juodinančių mūsų krašto istoriją. Visi atidžiai išklausė magnetofono juostoje įrašytus prieška­rio Lietuvos paskutiniojo užsienio reikalų mi­nistro Juozo Urbšio prisiminimus. Tą dieną mi­tingas vyko ir Kauno Vytauto Didžiojo karo mu­ziejaus sodelyje. Čia kalbėjo poetas ir aktorius Kęstutis Genys, prof. A.Smailys, A. Kaušpėdas, A. Saudargas bei kt. Dar po keturiasdešimt šešių dienų - spalio 9 dieną to paties muziejaus bokš­te, dalyvaujant daugybei žmonių, suplevėsavo Kauno Katedroje pašventinta mūsų Trispalvė, kurią pakėlė Sąjūdžio įgalioti Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas. Skambėjo aktoriaus Kęstu­čio Genio eilėraščiai, Juozo Urbšio palinkėjimas: „Nesitenkinkime vien tik vėliavos sugrąžinimu į bokštą. Sugrąžinkime taip pat ir į savo širdis tuos jausmus, kurie ilgus metus buvo slopina­mi, ir tą vaikų pasišventimą, kurio taip laukia mūsų kraštas". Spalio 10 dieną Rotušės aikštė­je susirinkę j mitingą žmonės protestavo prieš sovietinės milicijos smurtavimą Vilniuje rugsėjo 28-29 dienomis.

Neseniai Lietuva paminėjo didžiosios 1948 metų tremties 60-ąsias metines. Toks viešas mi­nėjimas pirmą kartą įvyko 1988 m. gegužės 22 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje, Lietuvos Lais­vės Lygos surengtame mitinge. Tylos minute bu­vo pagerbtas išvežtų į Sibirą atminimas. Prieš mitingo dalyvius sovietinė milicija tuomet pa­naudojo grubią fizinę jėgą. Kalbėjusiam mitin­ge Algimantui Andreikai, vėliau per televiziją demaskavusiam psichiatrės Lapytės ir jos kom­panijos „gydomuosius" darbus, susidorojant su disidentais, buvo net išnarintos abi rankos, pažeistas stuburas.

Žmonės suprato telkimosi svarbą. Prisimin­tas Estijoje įkurtas Liaudies frontas. 1988 m. bir­želio mėn. 3 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, bu­vo demokratiniu būdu išrinkta jo iniciatyvinė 35 narių grupė. Profesorius Vytautas Landsbergis rašė: „Kažkam suabejojus, ar naujai organiza­cijai bus leista veikti ir kokiose ribose, ar nerei­kėtų iš anksto pasiklausti Centro komiteto, aš sakiau, kad reikia ne klausti, o veikti, ir kai su­stabdys mus jėga, būsime gavę atsakymą apie ribą". Ta riba vis plėtėsi, didėjo, nesulaikoma banga ritosi į Kovo 11-ąją.

Birželio 8 dieną Vilniuje „Talkos" klube vy­ko pirmasis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susi­rinkimas, kuriame buvo sudarytos komisijos Są­jūdžio laikinajai programai parengti. Kitą die­ną Lietuvą nudžiugino pranešimas, kad Kaišia­dorių vyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Vincentas Sladkevičius paskirtas Lie­tuvos kardinolu. Birželio 10 dieną, kaip minė­jome, ir Kaune buvo įsteigta Kauno Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Birželio 14 dieną vėl pasireiškė Lietuvos Lais­vės Lyga. Ji Gedimino aikštėje, susirinkus apie šešiems tūkstančiams žmonių, surengė 1941 me­tų „Baisiojo birželio" masinės deportacijos mi­nėjimą. Buvo giedamos religinės giesmės, patrio­tinės dainos, reikalauta nuteisti žmonių trėmi­mų kaltininkus. Kalbėjęs mitinge kunigas Rokas Puzonas reikalavo tikintiesiems grąžinti Vilniaus Katedrą. Buvęs Lietuvos partizanas, kalėjęs so­vietiniuose lageriuose 16 metų, Leonas Laurins-kas bene pirmą kartą per sovietinės okupacijos metus virš minios viešai iškėlė lietuvišką Trispalvę.

Jau nuo pat pradžių Sąjūdis didelį dėmesį skyrė teisingam žmonių informavimui, siekė ne­priklausomos žiniasklaidos. Dėl to iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas organizavo Sąjūdžio biuletenio pirmojo numerio leidybą, kuris nuo birželio mėnesio 28 dienos vadinosi „Sąjūdžio žinios". Rugpjūčio l dieną pradėtas leisti ir Są­jūdžio Kauno zonos laikraštis „Kauno aidas", o rugsėjo mėnesį įkuriama populiari Kauno Sąjū­džio Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, veikianti iki šių dienų.

Liepos 9 dieną Vilniaus Vingio parke Sąjū­džio organizuotame mitinge dalyvavo apie 100 tūkstančių žmonių. Žmonių rankose plakatai skelbė: „Sąjūdis - liaudies valia ir viltis!", „Lie­tuvai - suverenitetą!", „Songaila- tautos gėda". Taip pat reikalauta lietuvių kalbą patvirtinti vals­tybine, grąžinti Katedrą tikintiesiems. Ypač didelį įspūdį paliko estrados viršuje suplevėsavusi didžiulė tautinė vėliava ir visų dalyvių sugiedo­tas Lietuvos himnas. Visi jautėme artėjantį lais­vės rytmetį.

Liepos 20 dieną Sąjūdis bei „Žemynos" klu­bas surengė dviratininkų žygį per Lietuvą, ku­riuo siekė atkreipti dėmesį į gamtosaugines pro­blemas, į Sąjūdžio veiklą, jo tikslus. Toliau kū­rėsi didžiųjų Lietuvos miestų - Klaipėdos, Šiau­lių, Panevėžio, Alytaus ir kt. Sąjūdžio iniciaty­vinės grupės, keitėsi buvusių laikraščių pavadi­nimai, vis daugėjo sąjūdinės krypties naujų leidi­nių. Laikraštyje „Kauno tiesa" buvo paskelbtas profesoriaus Alfredo Smailio straipsnis dėl Vy­tauto Didžiojo universiteto atkūrimo.

Liepos 30 dieną Kaune įkuriamas respubli­kinis „Tremtinio" klubas. Rugpjūčio 17 dieną televizijos „Panorama" pranešė, kad valdžia įtei­sino tautinę vėliavą, V. Kudirkos „Tautišką gies­mę", Vytį ir Gediminaičių stulpus.

Rugsėjo 3 dieną Baltijos pajūryje oras buvo gana šaltas, lijo lietus. Nežiūrint to, čia susirin­ko žmonės savo rankomis apkabinti Baltiją su šūkiu „Sveika jūra - gyva tauta", išreikšdami su­sirūpinimą dėl prastos ekologinės būklės.

Rugsėjo 16 dieną buvo išleistas Lietuvos Są­jūdžio informacinio biuletenio „Atgimimas" pir­masis numeris. Jame poetas Justinas Marcinke­vičius rašė: „Kraštas, kurį iš savo protėvių pa­veldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir no­rim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemė­lapio neišnyktų". Po trijų dienų leista Sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovams pirmą kartą pasi­rodyti per Lietuvos televiziją. Laidą vedant Čes­lovui Juršėnui, į žmonių telefoninius klausimus atsakinėjo profesorius Vytautas Landsbergis, po­etas Justinas Marcinkevičius, filosofas Romual­das Ozolas, Zigmas Vaišvila ir kt.

Rugsėjo 29 dieną prie Vidaus reikalų minis­terijos pastato Sąjūdžio iniciatyvinė grupė drau­ge su Lietuvos Laisvės Lyga surengė protesto mi­tingą dėl rugsėjo 28-osios milicijos ir kareivių susirėmimo su LLL sukviestais mitinguotojais ir badautojų užpuolimo. Jame kalbėjo V. Land­sbergis, A. Terleckas, G. Songaila, A. Skučas ir kt. Reikalauta pašalinti Vidaus reikalų ministrą S.Lisauską bei karininkus, mušusius badautojus. Didelę drąsą spalio 4 dieną parodė Sąjūdžio ini­ciatyvinės grupės narys Bronius Genzelis vyku­sio LKP CK plenumo metu pareikalavęs atsista­tydinti ne tik S. Lisausko, bet ir LKP CK pirmo­jo sekretoriaus R. Songailos.

Spalio 7 dienos priešpiečiais, aidint Lietuvos himnui ir džiūgaujant susirinkusiai žmonių mi­niai, Gedimino pilies bokšte buvo iškelta mūsų Trispalvė vėliava. Paskui žmonės pasuko link Aušros Vartų padėkoti Dievo Motinai už šį įvy­kį. Iškilmingai tautinės vėliavos buvo keliamos ir kituose miestuose. Spalio 20 dieną pranešta, kad pagaliau atsistatydino pirmasis LKP sekre­torius R Songaila, o jo vietą užėmė Algirdas Bra­zauskas.

Spalio 22-ąją 10 valandą ryto Vilniaus spor­to rūmuose prasidėjo Lietuvos Sąjūdžio Steigia­masis suvažiavimas. Delegatai rinkosi į Sąjūdžio suvažiavimą su didele viltimi, nepaprastai paki­lia nuotaika, tačiau šiek tiek jaudindamiesi, kaip į didelę atsakingą darbo šventę, turėjusią lemti tolimesnį ne tik Sąjūdžio, bet ir visos Lietuvos likimo kryptį. Poetas Justinas Marcinkevičius savo įžanginiame žodyje sakė: „Pagaliau atėjo ta diena. Atėjo, kad sujungtumėm savo pilie­tinę ir politinę valią, intelektualinius bei kū­rybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dva­sios jėgas, kad sujungtumėm save Lietuvos at­gimimui".

Po programinių pranešimų kalbėjęs profeso­rius Vytautas Landsbergis pažymėjo, kad Lietu­va gyvena „dvasinės kultūros griuvėsiuose", ta­čiau kartu ir išreiškė viltį: „Tikėkim - padary­sim, pertvarkysim gyvenimą ir save, Lietuva skleisis kaip gėlė, puošdama pasaulio vainiką". Vakariniame suvažiavimo posėdyje gausiais, il­gai trukusiais plojimais delegatai sutiko žinią, kad Lietuvos TSR vyriausybė grąžina tikintie­siems Vilniaus Katedrą, t.y. tai, ką buvo neteisė­tai užgrobusi. Tai buvo gudrus naujojo kompar­tijos sekretoriaus Algirdo Brazausko manevras, turėjęs įtakos jo autoriteto išsaugojimui. Pasi­baigus pirmos dienos posėdžiams su degančio­mis žvakėmis ėjome į Gedimino aikštę, kurioje įvyko Tautinis vakaras.

Antroji Sąjūdžio suvažiavimo diena prasidė­jo ankstyvą rytmetį šv. Mišiomis prie Katedros durų. Šv. Mišias aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jis savo pamoksle pasakė: „Šian­dien mes skelbiame - lietuvių tauta - gyva tau­ta. Ji nori būti ir savarankiška, nepriklausoma tauta, niekieno žingsnių ir batų nemindžioja-ma. Ji nori savarankiškai tvarkyti savo tautos gyvenimą. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikei­timas atves mus į laimingą Lietuvos ateitį, sa­varankišką tautos gyvenimą".

Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas priėmė sa­vo programą, įstatus, 30 rezoliucijų. Išrinkus 220 asmenų Sąjūdžio Seimą, iniciatyvinė grupė nu­traukė savo veiklą. Buvo išrinkta 35 asmenų Są­jūdžio Seimo Taryba, kurios pirmininku lapkri­čio 25 dieną vienbalsiai išrinktas profesorius Vy­tautas Landsbergis.

Paminėtina ir spalio 27-ji: Kaune išėjo laik­raščio „Tremtinys" pirmasis numeris. Sis laik­raštis, remiamas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, sėkmingai leidžiamas ir da­bar. Gruodžio 21 dieną atkurta Lietuvių kal­bos draugija.

Įspūdingas Lietuvoje buvo 1988 metų Kū­čių vakaras. Tai buvo pirmosios laisvos Kūčios pokario Lietuvoje. Sąjūdžio paraginti žmonės, palaikantys Lietuvos valstybingumo idėją, vakare savo namuose išjungė šviesą ir prie langų uždegė žvakes. Languose sumirgėjo tūkstančiai žvakių liepsnelių. Tai buvo mūsų vilties skaidrūs žiburė­liai. Tą vakarą Lietuvos televizija transliavo ir Piemenėlių Mišias.

Naujųjų metų išvakarėse iš tremties į Vil­niaus arkivyskupijos apaštalinio administrato­riaus pareigas grįžo garbingasis arkivyskupas Ju­lijonas Steponavičius. Jam dėkingi ir už grąžin­tos Vilniaus Katedros lietuviškumo išsaugojimą, už jo pozityvią principingą krikščionišką veiklą. 1989 metų sausio mėnesį atkurta prieškario Lie­tuvoje gerai žinoma ateitininkų organizacija, lie­tuvių kalba patvirtinama valstybine kalba, Vasa­rio 16-oji paskelbta tautine švente.

Reikšmingas įvykiais buvo ir vasaris. Jo pra­džioje išėjo katalikiško žurnalo „Katalikų pasau­lis" pirmasis numeris, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva" (jos vadovas Stasys Buškevičius kreipėsi į Europos Parlamentą, pra­šydamas tarpininkauti, kad iš Lietuvos būtų iš­vesta okupacinė kariuomenė, išgabenti po 1940 metų atvykę kolonistai ir atlyginta žala.

Giliai atmintyje liko 1989 metų vasario 15-osios vakaras: Kauno muzikiniame teatre vyko Lietuvos Sąjūdžio Seimo trečioji šventinė sesija. Sugiedojus Lietuvos himną, buvo padėtas vaini­kas Romo Kalantos susideginimo vietoje. Ap­žvelgti lietuvių tautos kovos dėl laisvės istorijos puslapiai, pabrėžta dvasinių vertybių svarba. Dau­guma kalbėjusiųjų, aidint garsiems plojimams, jau konkrečiai kėlė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo klausimą. Svečias iš užsienio A. Kli-maitis, užsiminus apie nepriklausomybę, kažko­dėl traukė iš švarko kišenės margą nosinę ir ja šluostėsi ant kaktos pasirodžiusį prakaitą, pas­kui bėgo į sceną prie pastatytos tribūnos, kvies­damas to nedaryti, nepykinti Maskvos... Gavęs nuo K. Motiekos žodinį atkirtį, į savo vietą dau­giau neatėjo. Literatūrologas Albertas Zalatorius visai nuoširdžiai klausinėjo, kaip ir kuriuo būdu Nepriklausomybės atkūrimo tikslą bus galima pasiekti. Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos pir­mininkas Vytautas Landsbergis pasakė: „...ve­dančioji šviesa turi gimti širdyse ir protuose, suburti sąmoningų žmonių bendriją. Ją gali vesti tikėjimas. Tebūnie tai visus vienijantis do­rovinis ir pilietinis tikėjimas ir valingas nusitei­kimas - Lietuva. Mūsų visų Lietuva, kuri turi teisę gyventi, kuri nori gyventi, kuri gyvens". Po vidurnakčio buvo skelbiama Deklaracija, ku­rioje pabrėžta, kad „lietuvių tauta niekada ne­susitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam ir stalini­niam genocidui ir ligi šiol priešinasi didžiavals­tybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos Per­sitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklauso­mai nuo bet kurio diktato". Taip Lietuvos Są­jūdis aiškiai tarė savo žodį. Įdienojus po šv. Mi­šių Kauno Katedroje Karo muziejaus sodelyje iš­kilmingai buvo atidengta atstatyta Juozo Zika­ro „Laisvės" statula, įprasminusi laisvėjančios Lietuvos mintį. Paminklą atidengė Laisvės kovų dalyvis architektas Vytautas Landsbergis-Žem­kalnis, o pašventino kardinolas Vincentas Slad­kevičius, taręs, kad „Nepriklausomybė istorijos žingsniais pamažu keliauja mūsų krašto link, ateis vėl į mūsų tėvų žemę ir mes pasijusime, kad esame ne tik Lietuva, bet ir laisva, nepri­klausoma tauta".

Čia dar galima būtų priminti ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo pareiš­kimą, ir Sv. Kazimiero palaikų iškilmingą sugrį­žimą iš Sv. Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus Katedrą, ir Marijampolės miesto vardo grąžini­mą, ir Žaliųjų pirmąjį suvažiavimą bei katalikiš­ko sambūrio „Caritas" įvykusį steigiamąjį suva­žiavimą, ir Tbilisio aukų pagerbimą, ir gegužės mėnesio 7 dieną Varniuose pirmojo paminklo partizanams, žuvusiems už Lietuvos laisvę pa­statymą (priėjo dažnai rengiamos mokykliniam jaunimui gyvosios Lietuvos istorijos pamokos), ir Rainių miškelyje sovietinių budelių nukankin­tų žmonių minėjimą, ir trijų jachtų Lietuvos gar­bei plaukimą per Atlantą, ir birželio 14-osios pa­skelbimą Gedulo ir Vilties diena, ir Vytauto Di­džiojo universiteto atkūrimą, ir sovietinių kari­nių bilietų grąžinimo akcijas, ir plačiai nuskam­bėjusio „Baltijos kelio" dviejų milijonų ranko­mis susikibusių žmonių grandinę, ir Maskvos gra­sinimus, ir komunistų partijos skilimą, jos poli­tinės valdžios monopolio panaikinimą, ir M. Gor­bačiovo apsilankymą Lietuvoje, ir daugiatūks­tantinį mitingą Gedimino aikštėje su šūkiu „Lais­vę ir nepriklausomybę Lietuvai!"

Ir taip priartėjo - 1990-ieji. Jie Lietuvai bu­vo lemtingi. Vasario 16-osios šventę sutikome atidengiant Kauno Karo muziejaus sodelyje pa­minklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę". Jame bu­vo įmūryti trys akmenys, atgabenti iš Nepri­klausomybės buvusių kovų lauko, o ketvirtasis akmuo, esantis priešakinėje paminklo dalyje, pa­imtas iš tų vietų, kur vyko Lietuvos partizanų didvyriškos kovos su sovietiniu okupantu.

Vasario 24 dieną vyko rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Juos aiškia persvara laimėjo Lietuvos Sąjūdžio kandidatai. Artėjo Ko­vo 11-osios vakaras. Lietuvos TSR Aukščiausio­sios Tarybos Pirmininku išrenkamas Sąjūdžio vy­riausiasis vedlys profesorius Vytautas Landsber­gis. Už jį balsavo 91 deputatas, už A. Brazauską - 38. Iš pradžių pagal darbotvarkę, pakeistas so­vietinės Tarybos pavadinimas į Lietuvos Aukš­čiausiąją Tarybą, LTSR- į „Lietuvos Respubli­ką", o tada Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pa­vadinimas pakeistas į „Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą". Vytis patvirtintas Lietu­vos Respublikos valstybės herbu. Artėjo 22 val. 44 min. - absoliučia balsų dauguma priimtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas, pasveikintas valstybinio himno garsais, didelio džiaugsmo proveržiu, audringais plojimais ir šū­kiais - „Lietuva jau laisva", tikintis, kad bus lais­va Latvija bei Estija. Lietuvos Respublikos Aukš­čiausioji Taryba patvirtino įstatymą, kuriuo su­stabdytas sovietinių Konstitucijų galiojimas Lie­tuvos teritorijoje.

Tai vis Lietuvos Sąjūdžio žingsniai, vedę mū­sų kraštą į Nepriklausomybę. Tų žingsnių seką galima būtų ir toliau tęsti, bet apsiribosime ties Kovo 11-osios Akto riba.. Šiandien Sąjūdžio ke­lias yra jau istorija. Tai vienas iš gražiausių Lie­tuvos istorijos puslapių. Juose įrašyti žmonės, kūrę Sąjūdį, vienaip ar kitaip buvę su juo susieti vedant Lietuvą į rytmečio šviesą. Labai gražiai Lietuvos Sąjūdžio esmę apibūdino poetas Justi­nas Marcinkevičius: „Sąjūdis - tautos gyvybės rodiklis, ranka, kuri laiko Lietuvos žiburį, pri­dengia jį nuo skersvėjų, kelia kiek pajėgdama aukščiau. Gal pasirodys netikėta, bet Sąjūdžio šaknis aš matau XIX a. sukilimuose, mūsų „var­go mokykloje", knygnešio maišelyje, Mairo­nio „Pavasario balsuose", 1918 m. Vasario 16-osios akte, Nepriklausomybės kovų savanorio kraujo laše, tremtinių kančiose ir jų tikėjime..."

Šių dienų sūkuriuose Sąjūdis savo veiklą pri­valo tęsti. Turi tęstis jo tėkmė. Į ją turi įsijungti vis daugiau geros valios žmonių. Mes visi turime pakilti iš laikinų materialinių vilionių, iš dvasi­nio nuopuolio liūno, iš kosmopolitinio nutautė­jimo sutemos, užsiaugindami naujus dvasinio Są­jūdžio sparnus. Turime pakilti į Lietuvą, ginda­mi jos kalbą, lietuvišką raštą, istoriją, kultūrą, dvasią, tėvų ir protėvių palikimą, savo namus. Turime pakilti iš daugelį mūsų apnešusių abe­jingumo dulkių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija