Sąjūdžio grupių susikūrimo KPI prielaidos

Albinas TAMAŠAUSKAS

1951 metų sausio l dieną okupantų likvi­duoto Vytauto Didžiojo universiteto bazėje bu­vo įkurti Politechnikos ir Medicinos institutai. Pirmojo jų vadovu buvo patvirtintas žinomas mokslininkas prof. K. Baršauskas. Tuomet aukš­tųjų mokyklų darbuotojams ir studentams LKP CK biuras kėlė aukštus politinio lojalumo ir „tin­kamos" socialinės kilmės reikalavimus. Nemaža dalis iš universiteto į institutą pervestų patyru­sių darbuotojų neatitiko tų reikalavimų. Prof. K. Baršauskui reikėjo juos išsaugoti ir ugdyti jaunus, pilietinę atsakomybę jaučiančius darbuo­tojus. Profesorius labiausiai vertino darbuotojo dalykinį pasiruošimą bei stropumą ir kiek galė­damas stengdavosi apeiti politinius-socialinius kilmės reikalavimus. Direkcijoje dingdavo kai kurių naujai priimamų darbuotojų „netinkamos" charakteristikos arba tokį asmenį iš pradžių pri­imdavo laborantu, o po kelių mėnesių, kaip gerai dirbantį, pervesdavo į asistentus.

Iš tremties, lagerių grįžusius jaunuolius dažnai priimdavo kandidatais, o sėkmingai iš­laikius egzaminų sesiją pervesdavo į studentus. Studentų ir darbuotojų socialinį „tinkamumą" kontroliavo Kadrų skyrius. Naikinant VDU jo Kadrų skyriaus viršininkui L. Arbušauskui pa­vedė tokiam pat skyriui vadovauti Politechni­kos institute. Jis buvo sovietinės milicijos kari­ninkas ir į Kadrų skyrių išsikvietęs „netinka­mos" kilmės darbuotoją ar studentą tiesiog jį tardydavo. Po pusės metų darbo institute K. Baršausko iniciatyva jį pervedė į Kauno miesto rajoninį partijos komitetą. Prof. K. Baršauskas panašiai „paaukštindamas" iš instituto pašalino susireikšminusius partorgus J. Sabaliauską, K. Lengviną, komsorgus O. Didžiulį, L. Šepetį, C. Slyžių ir kt. Kadrų skyriaus viršininke paskyrė mažo išsilavinimo prieškario komunistę M. Strasevičienę. Ji paklusdavo direktoriui, pa­ruošdavo įsakymus priėmimui ir, jos nuomone, „netinkamiems" darbuotojams, bet apie tai in­formuodavo partorgus. Dėl to kilus konfliktui su partine vadovybe, prof. K. Baršauskas nere­tai pabrėždavo: „esu LKP CK narys ir imuosi asmeninės atsakomybės". Karo tribunolo 8-eriems metams nuteistai K. Baršausko istorijos mokytojai P. Lastienei sugrįžus iš tremties, pro­fesorius su ja nuvyko pas A. Sniečkų ir gavo jo sutikimą įdarbinti institute rusų kalbos dėsty­toja. Motyvuodamas tuo, kad „nėra kuo pakeis­ti", nepakluso partiniam biurui iš darbo atleisti buvusį Kauno miesto burmistrą doc. A. Grav-rogką, buvusį Valstybės Tarybos narį teisininką J. Pikčilingį, buvusį nepriklausomybės kovų sa­vanorį doc. A. Bistricką, doc. V. Verbickį, ar­chitektą doc. F. Bielinskį, dėstytoją V. Zgirskį ir kitus. Jis sėkmingai priešinosi partinio biuro užmačioms nepartinius dekanus ir katedrų ve­dėjus pakeisti partijos nariais. Nepakluso LKP CK nutarimui iš aspirantūros pašalinti talentin­gą jauną mokslininką S. Abramauską. Pastara­sis, sudarydamas architektūros metraščio bib­liografinę rodyklę, įrašė ir į Vakarus pasitrau­kusių lietuvių architektų straipsnius. Specialiu LKP CK nutarimu šį leidinį išėmė iš apyvartos ir iškėlė klausimą dėl S. Abramausko atšaukimo iš aspirantūros. Tačiau K. Baršausko siūlymu apsi­ribota aspiranto apsvarstymu direkcijoje.

K. Baršauskas ypatingą dėmesį skyrė jaunų mokslininkų ugdymui. Aspirantūros skyriui va­dovauti paskyrė Lietuvos kariuomenės dimisi­jos pulkininką V. Butauską. Savo aspirantais priėmė sovietų areštuoto Ginklavimosi valdy­bos viršininko pulk. dr. P. Lesauskio sūnų Vy­tautą, Červenėje bolševikų sušaudyto karininko Tatarincevo dukrą Onutę.

K. Baršauskas stengėsi institutą apvalyti nuo rusų nacionalistų. 1957 metais grupiniu įsakymu buvo adeisti Specialiosios (karinės) katedros vir­šininkas B. Gilduninas, jo pavaduotojas N. Ufim-cevas, pulk. B. Sevčenko, dėstytojas Aleksejevas, Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas I. Truši-nas, fil. m. k. L. Kulikovas, Politinės ekonomijos katedros dėst. V. Bolšakovas ir kt. Tai buvo at­likta subtiliai -jiems įteikiant garbės ar padėkos raštus. Taip trylika su puse metų prof. K. Bar­šauskas kūrė ir stiprino institute pilietiškumo pa­matus. Tuomet kvalifikuotai ir stropiai dirbantys darbuotojai sąlyginai jautėsi saugūs.

1964 metais, netikėtai mirus K. Baršauskui, KPI rektoriumi buvo paskirtas doc. M. Marty-naitis. Jis buvo 1940 metų komjaunuolių kartos atstovas, aktyviai veikęs sovietams okupavus Lie­tuvą. Jei K. Baršauskas, oponuodamas partiniam biurui slopino jo reakcingą veiklą, tai M. Mar-tynaitis, o vėliau ir rektorius V. Domarkas, ne­formaliai jam vadovavo ir veikė kartu. Jie nepa­grįstai sureikšmino partinės ideologijos svarbą skiriant vadovaujančius darbuotojus. Aktyviai veikiant partorgams A. Jūrelei, P. Svenčianui, J. Deltuvai, K. Bukauskui aštunto dešimtmečio pabaigoje visi prorektoriai, fakultetų dekanai, dauguma prodekanų ir katedrų vedėjų buvo SSKP nariai. Taip buvo sukurta vietinė partinė nomenklatūra, besinaudojanti plačiomis privi­legijomis, besidalijanti įvairiomis paskyromis, premijomis, stažuotėmis užsienyje ir t. t. Tar­nybiniu požiūriu institute ypač buvo diskrimi­nuojami nepartiniai mokslų kandidatai. 1986 metais jie institute sudarė 62 proc. visų mokslų kandidatų, tačiau tuomet iš 28 m. k. doc. ka­tedros vedėju buvo tik vienas nepartinis (mat toje katedroje nebuvo partinių mokslų kandi­datų). Įsivyravo įprotis net partijos narius va­dovais skirti atsižvelgiant ne į jų kompetenciją, o į lojalumą vadovybei. Čia ypač karti žymaus ultragarso specialisto prof. V. Ilgūno patirtis. Jis iš senos inteligentų giminės. Jo tėvas susirašinėjo su L. Tolstojumi. K Baršausko paakintas jis 1950 metais įstojo į VKP(b) ir buvo išrinktas į institu­to partinį biurą. Tuomet ir pažino partijos akty­vistų politines ir moralines nuostatas, jų veikimo motyvaciją. Jam buvo nepriimtina jų prasčiokiš­ka elgsena, savanaudiškumas, intrigos ir t. t. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos V. Ilgūnas visiškai atsidavė moksliniam darbui, subūrė jaunų ultra-garsininkų mokyklą, kurios darbus citavo SSRS, Europos bei JAV moksliniai žurnalai. Jis kritiškai vertino kai kuriuos vadovybės sprendimus ir sis­tema jam to neatleido. Baigdamas Fizikos kated­ros vedėjo pirmąją kadenciją V. Ilgūnas užbaigė daktarinį disertacinį darbą ir atidavė jį recenzuo­ti Maskvoje esančiam moksliniam institutui. Neatsižvelgdamas į tai, rektorius M. Martynai-tis išsikvietęs V. Ilgūną įsakmiai jam nurodė ne­rašyti pareiškimo antrajai kadencijai. Tuomet Fizikos katedros vedėju rektorius pasirinko ei­linį katedros docentą, instituto partorgo pava­duotoją C. Radvilavičių.

Sistemai reikalingi žmonės buvo proteguo­jami neatsižvelgiant net į sovietinius įstatymus bei nusistovėjusias instituto vidaus taisykles. Sovietmečiu už aukštojoje mokykloje įgytą pe­dagoginio darbo stažą dėstytojui mokėdavo prie­dą. Tačiau šiam stažui įgyti reikėjo turėti aukš­tojo mokslo cenzą ir per mokslo metus aukšto­joje mokykloje ne mažesnį kaip 240 valandų pedagoginį krūvį. 1956 metais, laikinai eidamas direktoriaus pareigas, M. Martynaitis į Politi­nės ekonomijos katedrą asistentu priėmė prieš­kario komunistą A. Simaną ir jam aukštosios mokyklos pedagoginio darbo stažu įskaitė karo metų tarnybą politruku sovietinėje kariuome­nėje. Tuomet A. Simanas galėjo turėti tik pra­dinį išsilavinimą! Apskritai šio „dėstytojo" išsi­lavinimą rodo jo dviejų eilučių pareiškime pa­darytos septynios gramatinės klaidos. Vėliau Kauno mieste neišmanymu pagarsėjusį A. Si­maną rektorius M. Martynaitis paaukštino vyr. dėstytoju. Tokia „pusbrolių" politika diskredi­tavo instituto vadovybę, demoralizavo dėstyto­jus, skatino pataikavimą viršininkams. Už dės­tytojo kompetenciją kur kas svarbesniu pasida­rė paklusnumas vadovybei. 1971 metais iš Tai­komosios matematikos katedros, pažeidžiant keturis sovietinio darbo kodekso straipsnius, bu­vo atleistas fakulteto partorgui nepaklusęs vyr. dėst. J. Lazauskas. Fakulteto dekanas ir kated­ros vedėjas A. Barauskas pripažino, kad J. La­zauskas labai gerai dėstė ir aktyviai dalyvavo moksliniame-metodiniame darbe. Atsakydama į ministro H. Zabulio užklausimą dėl atleidimo instituto vadovybė parašė: „svarstant atleidimą instituto vadovybė atsižvelgia ne tik į darbuo­tojo aukšto lygio metodinį ir mokslinį darbą, bet ir į jo idėjinį-politinį lygį".

Iš esmės buvo pakeistas požiūris į jaunųjų mokslininkų ugdymą. Aspirantams ypač sureikš­mino ideologinius-socialinius reikalavimus. 1969 metais Aspirantūros skyriui vadovauti buvo pa­skirta mažaraštė komunistė M. Strasevičienę. Jai svarbiausia darbuotojo vertybė buvo sistemai „tin­kama" socialinė kilmė. Daugybę metų šiam sky­riui vadovavo rajono lygmens partinės nomen­klatūros atstovas J. Diržauskas. Per vienuolika metų jis aštuoniolika kartų pakeitė pareigas.

Mūsų vilčių nepateisino ir 1983 metais KPI rektoriumi paskirtas prof. V. Domarkas. Jis bu­vo labai geras studentas, perspektyvus moksli­ninkas, stažavosi JAV, buvo mokslinėse koman­diruotėse Austrijoje, Prancūzijoje ir JAV. Ne­žiūrint to, jis visiškai pritapo prie valdančio so­vietinio elito ir Lietuvai sudėtingu laikotarpiu neparodė reikiamo politinio įžvalgumo. Artė­jant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-mečiui (1988 02 16) institute dirbę ideologijos dėstytojai S. Laurinaitis, A. Jančys, J. Palidaus-kaitė ir kiti „Kauno dienoje" išspausdino keletą straipsnių. Juose rašė netiesą apie 1918-ųjų ir vėlesnių metų įvykius Lietuvoje, skleidė oku­pantų sukurptas jų interpretacijas, teigė apie „Lietuvos savanorišką įstojimą į SSRS". Tokio­je pat dvasioje 1988 m. vasario 14 dieną pa­skelbtas 22 Lietuvos SSR Aukščiausiosios tary­bos deputatų (tarp jų V. Domarko) pareiški­mas. Jame pareiškėjai kaltino JAV prezidentą R. Reiganą, Kongreso narius bei kitus JAV vals­tybės veikėjus priešiškais veiksmais prieš Tary­bų Lietuvą, istorinės tiesos „iškraipymu", „ne­teisingu" Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą aiškinimu ir pan. Jų teigimu, Lietuva savaran­kiškai pasirinko socialistinį kelią.

Rektorių M. Martynaičio, vėliau V. Domar­ko, kartu su partiniu komitetu institute vykdyta sovietizacijos politika davė tik dalinius rezulta­tus. Nacionaliniais sovietinės nomenklatūros vil­kais išaugo KPI auklėtiniai A. M. Brazauskas, L. Šepetys, A. Ferensas, V. Sakalauskas, V. Miku-čiauskas,K. Lengvinas. V. Jemilijanovas, J. An­tanaitis, A. Vileikis, O. Didžiulis ir daug žemes­nio rango prisitaikėlių. Iš jų nomenklatūrinių ving­rybių uoliai mokėsi agresyvūs komjaunuolių kar­tos atstovai A. Macaitis, J. Bernatonis C. Slyžius ir kt. Apie 30 proc. KPI dėstytojų, įvairios moty­vacijos vedini, įstojo į SSKP.

Vis dėlto prof. K. Baršausko komandos pa­dėti pilietiškumo pagrindai pasiteisino. Kated­rose, kai joms vadovavo profesoriai M. Kavec-kis, K. Vasiliauskas, V. Mošinskis, J. Macevičius, K. Ragulskis, P. Kemėšis, R. Baltrušis, J. Baušys, V. Paliūnas bei nepartiniai docentai J. Matulionis, J. Urbelis, A. Andriuškevičius, J. Daugėla, L Gastila, K. Lukoševičius, S. Dai­lidė, M. Kosčiauskas, K. Sešelgis, A. Vaidake-vičius, I. Liesis, V. Zgirskis, V. Klimavičius, ko­munistų arba nebuvo, arba buvo tik vienas ki­tas, arba jiems vadovaujant jų skaičius sumažė­jo. Daugelyje katedrų susidarė neformalios, sis­temai oponuojančių bendraminčių grupelės ar net grupės. Jų nuotaikas rodo 1957 metais par­tinio biuro pateikti kaltinimai „netinkamu" el­gesiu 18 studentų, kurių tėvai buvo KPI dėsty-tojai ar tarnautojai. Jie kaltinti antitarybinių nuotaikų skleidimu, komjaunimo ignoravimu, bažnyčios lankymu, visuomeninio darbo vengi­mu ir pan. Tuomet biuro nutarime buvo įrašy­ta: „matyt, tėvai nesupranta savo pareigų, todėl jie negali auklėti ir studentų". Dėstytojų nuo­taikos persiduodavo studentams.

1957 metais sovietinis saugumas išaiškino P. Paulaičio sukurtą „Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą". Si patriotinė organizacija turėjo daly­kinius skyrius, kuriems vadovavo KPI studentai V. Margaitis, V. Drižius, A. Kaušakys, A. Ta-ločkairK. Jankauskas. Aktyvūs buvo KPI stu­dentai ir Z. Tamakausko suorganizuotoje jau­nimo pogrindinėje grupėje. Būsimieji architek­tai sustingusiai sovietinei architektūrai priešpa­statydavo dinamiškai besivystančią Vakarų ar­chitektūrą. Kultūros klubas nevengė vakarietiš­kos muzikos propagavimo, aktyviai veikė kraš­totyrininkai. Absoliuti dėstytojų dauguma ig­noravo vadovybės nurodymus paskaitose liaup­sinti sovietinio mokslo „pasiekimus", hipertro­fuotai sureikšminti rusų ir sovietinių mokslinin­kų įtaką mokslo ir technikos raidai. Dėstytojų orumo pajauta ir drąsa ypač išaugo kylant vie­šumo bangai. Kelis dešimtmečius institute vyk­dytos kitaminčių represijos, asmenybių diskri­minavimas ir nevertinimas bei valdančiųjų gru­puotės egoizmas ir išskirtinis saviškių protega­vimas sukėlė daugumos darbuotojų pagrįstą pa­sipiktinimą. 1988 metais jį imta reikšti viešai ir garsiai. Prie pastarųjų prisijungė net kai kurie jauni SSKP nariai. Asistentas G. Kostkevičius „Komunisto" žurnale prabilo apie instituto ad­ministracijoje ir partinėje organizacijoje papli­tusią savigyrą, tuščiažodžiavimą, veidmainystę, kompetencijos stoką ir t.t. Dėstytojų semina­ruose ir darbuotojų susirinkimuose imta atvirai smerkti ne tik partinę biurokratiją, už ydingą tvarką institute atsakingą rektoratą, bet ir visų šių blogybių pirminę priežastį - sovietinę siste­mą. Katedrų opozicinės grupės pagausėjo, su­brendo ir išaugo į Lietuvos Sąjūdžio grupes. Ins­titute pradėtas leisti necenzūruojamas doc. V.Kiauleikio redaguotas biuletenis „Kvieslys".

Įsikūrus Lietuvos Sąjūdžiui KPI partinė or­ganizacija visiškai pakriko. Kilusį chaosą dar bandė suvaldyti naujai išrinktas KPI partorgas R. Jasinevičius. Jis - nacionalinis komunistas pragmatikas, stažavęsis Vakarų universitetuo­se. Visgi jo gan arogantiška tezė, kad „į komu­nistų partiją stojo aktyviausi instituto žmonės, o nepartiniai buvo pilkoji masė", įskaudino di­džiąją darbuotojų dalį. Daugelis jų, nors buvo aktyvūs mokslininkai, nebuvo išleidžiami stažuotis į Vakarų pasaulio universitetus, net jeigu turėjo pakvietimus, jų neleido į mokslines konferencijas. Vėlesni įvykiai parodė, kad „pil­koji masė" institute sudarė gausias Lietuvos Są­jūdžio grupes. Jos atmetė KPI komunistų siūly­tus kandidatus į Atkuriamąjį Seimą ir vieningai parėmė Lietuvos Sąjūdžio žmones. Šį pirmąjį oficialųjį jėgų išbandymą didžiule persvara lai­mėjo „pilkoji masė". Jos atstovai prof. V. Paliū­nas, docentai P. Varanauskas ir A. Karoblis bu­vo išrinkti į Atkuriamąjį Seimą ir pasirašė Lie­tuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.

© 2008 „XXI amžius“