„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2008 m. birželio 6 d., Nr. 1 (10)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kad Lietuva gyventų

Vytautas LANDSBERGIS

Lietuvos Sąjūdis, kuris gimė prieš 20 metų ir augo, brendo kaip didžioji pilietinė bendruomenė, pirmiausiai buvo išsiilgtas dvasinis atgimimas. Politiniai patriotiniai tikslai - prikelti Tėvynę kaip valstybę - reiškėsi kaip natū­rali Atgimimo dalis. Pasijutę laisvi nuo baimės žmonės no­rėjo ir atitinkančios jų jauseną viešojo gyvenimo sąrangos. Kodėl reikėtų toliau likti nelaisvėje, neteisingume ir nepa­dorume? „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto"? -tokius pasiūlymus ir tokiais žodžiais tariamus būtų nutraukę šimtų tūkstančių balsai: „Gėda!" Ir Vincas Kudirka, ir Mai­ronis buvo vėl tapę Lietuvos širdimi ir sąžine.

Kodėl dabar Lietuva tokia neatspari dvasiniam paver­gimui ir nuopuoliui, kankinama baimės neįtikti viršinin­kams, kurie gal slapčiomis klausosi ir daro politines išva­das, kodėl klesti neteisingumas ir nepadorumas?

Turime sau atsakyti į tuos klausimus, jeigu nesutinka­me ir norime, kad būtų kitaip. Sąjūdis buvo visuomenės teikėjas ir sąžinės balsas, jis galėtų ir turėtų, jei įstengs, vėl tokiu būti. Nejau anas Atgimimas išties pavirto persigimi-mu, kuris net gražųjį atžalyną, paaugusį nepriklausomoje Europos valstybėje, engia, kerta ir varo lauk iš Tėvynės? Sūkis „dar kartą Lietuva!", kuris tada reiškė, kad norime gyventi ir būti savimi, būtų vėl išganingas, gelbstintis iš melo ir kurstymų liūno.

Lietuva turi gyventi!

Prisipažinkime, sąjūdininkai, kurie atsimename įvykius, ir ko nepadarėme, kur pralaimėjome. Laimėjimų niekas neištrins: politiškai ir valstybiškai Lietuva nuėjo Sąjūdžio nubrėžtu keliu, dabartinis istorijos tarpsnis yra Kovo 11-osios Lietuva. Tebus čia tiek šventinių akcentų, o valdžia juos vėl sustatinės kitaip. Bet pralaimėjimus arba stoką jėgų pakeisti gyvenimą iš esmės turime juolab matyti, įvar­dinti. Tų jėgų ir ilgesnio atsparumo sovietmečio ligoms, deja, pristigo mūsų Lietuvos visuma ir Sąjūdis kaip avan­gardas.

Pažvelkime ir įvertinkime: Sąjūdis antai skelbė karą „blatui" - šešėliniams ryšiams ir savanaudiškumui, apei­nančiam teisę, kompartijos sėbrų ir giminaičių klanų for­mavimuisi. Si kova pralaimėta. Valdančio komunistų luo­mo „saviškių" ir „blatu" nomenklatūrinę sistemą papildė naujieji godūs klanai, kartais pasivadinantys partijomis. To­kių netikrų „partijų" politika - tai tik plėšikavimo plotų pasidalijimas. O kad kas pirštu nebaksteltų ir neįvardintų, paskleidžia melagingų dūmų: neva „visos partijos tokios". Ir iš to atsiranda nusifilosofavusių „balsuok prieš visus". Kitaip tarus, nebalsuok, išsitremk iš valstybės.

Vis dėlto grįžkim prie Sąjūdžio siekių ir darbų. Pradė­jau, kaip ir visi šiomis dienomis, nuo istorinio laisvės užda­vinio. Pavergtoji tauta pasakė imperijai: ne! Ir pasaulis žag­telėjo. Sąjūdis reiškėsi kaip pabudusių sielų pilietinė vi­suomenė; ir kai ši visuomenė išrinko bei delegavo atstovus į Sąjūdžio Seimą, radosi atstovybė, manau, didesnio legiti­mumo, negu kokia kompartijos biuruose paskirta sovieti­nė Aukščiausioji Taryba. Ir netrukus jau ėjom į tikrą, išsi­rinktą Aukščiausiąją Tarybą, kaip įrankį Nepriklausomy­bei atkurti.

Tiek politinio lygmens. Bet Sąjūdis anuomet, prieš 20 metų, buvo kur kas didesnis dalykas, negu vien politinės nepriklausomybės ir savos valstybės siekis.

Palyginkim gražią Sąjūdžio viziją: Lietuva nepriklau­soma ir garbinga su dabarties alternatyva: nepriklausoma ir negarbinga Lietuva. Kodėl mums šiandien priimtina to­kia alternatyva? Ar būtų kas išdrįsęs ją pasiūlyti tada? Ko­dėl negarbingas elgesys ir nulis padorumo tapo norma, ku­ria nebesipiktiname?

Nūnai palyginkime siekį: gyvybinga, blaivi, auganti Lie­tuva ir jos alternatyva: nusigėrusi, išmirštanti, nusižudanti Lietuva.

Sąjūdis juto pavojų ir mėgino kartu su blaivybės sąjū­džiais skelbti karą žmonių prasigėrimui; deja, kovą laimėjo seni papročiai ir girdymo verslas. Sovietinė kariuomenė išėjo lengviau. Bet sovietinė buities kultūra neketina trauk­tis... Juolab kai milijoninė spirito kontrabanda pirko ir valdžias, ir policijas, ir teismus. Pralaimėjome.

Sąjūdis mėgino kviesti: „neteršk Lietuvos!" Tačiau pi­liečiai pakeleiviai ir žalias jaunimas nemylėjo tėvynės tiek, kad tuos 20 metų nors nedergtų jos veido visose pakelėse pamiškėse ir ten, kur prie sulaužyto suolelio susimeta alų maukti. Dar ir tėveliai iš naujosios buržuazijos prisikrauna naminių šiukšlių ir pavažiavę limuzinais kiek už miesto verčia visas grožybes pirmame miškelyje. Ir pačiame mies­te, Europos kultūros sostinėje, abejingai apsikenčiame at­liekų krūvomis dukart peraugančiomis „tvarkos" partijos neišvežamus konteinerius.

Prie savo šiukšlių kalno sėdėdami dar veidmainingai dūsaujam: „Ak, ne apie tokią Lietuvą svajojom..." Broliai lietuviai, o ar Lietuva svajojo apie tokią vaikų meilę moti­nai? Gal reiktų keistis, gal imtis darbo?

Sąjūdis ėjo gelbėti žemės ir vandenų, jis buvo už visų mūsų gamtą visiems! Apie tai kalbėjom kreipdamiesi ir į Lietuvos lenkus ir į rusus. Juk tai visų bendri namai, kas dar galėjo būti aiškiau. Tereikėjo susitarti.

O atėjo kitokie požiūriai, visų bendro apiplėšimo, pa­jūrio ir paežerių užgrobimo laikai. Ten trypčioja nepri­klausomos Lietuvos įstatymas, bet naujieji užkariautojai tyčiojasi ir iš įstatymo, ir terorizuoja paskutinius jo gynė­jus kaip Neringoje. Itin dažnas reiškinys dabartinio režimo Lietuvoje, kai lapei paveda ganyti vištas, o daržininku ski­ria ožį. Tokia mat partijų kvota, o ar jos turi tinkamų žmonių - mažiau svarbu.

Sąjūdis būtų nesupratęs, kaip galima didžiulius žemės plotus supirkti į privačias rankas, kurios gali būti net ne mūsų, atnešdamos pavojų nacionaliniams saugumui. Arba kaip galima naikinti struktūras, kurios buvo kurtos Tau­tos gynybai.

Aš primenu tuos dabarties neatitikimus buvusių išsiva­davimo laikų geriems ketinimams. Ir kelio duobes, kuriose klumpam, tarsi ir negalėtų jau būti tiesaus ir lygaus kelio. Gali būti kitoks kelias, padorių žmonių kelias, kuris patik­tų ir suklydusiems. Sąjūdis tikėjo, kad gali patraukti, išgy­dyti net nusikaltusius Tėvynei.

Sąjūdis apskritai turėjo didelį tikėjimą gėriu, mėgino skleisti nelyginant misiją, tad per dvidešimt metų šiam gė­rio tikėjimui griauti buvo mestos visos šėtono pajėgos. Pa­čioje pradžioje amžiną atilsį kardinolas Vincentas Sladke­vičius nuostabiai pasakė apie sąjūdininkus: „Jūs Apvaizdos vaikai". Bet ir Apvaizda turi priešą.

Atgimimas ir Sąjūdis buvo dvi viena kitą papildančios sampratos - reiškinys ir veiksmas. Moralinis dorovinis At­gimimas atrodė galimas, lyg čia pat, jis jau veikė kaip ver­tybinė jėga. Ar atsimename Moralinės nepriklausomybės deklaraciją? Reikėtų platinti. Santarvė, brolybė, atsako­mybė buvo ne tušti gražūs žodžiai, o tikrovėj besireiškianti jausena. Atsakomybė už save ir tave, už visų tautų Lietuvą, už jos lietuvišką ir žmonišką ateitį. Už tėvų kapus ir mėly­ną dangų dar negimusiam ar vos tik gimusiam Martynui.

Ar to nereikia šiandien, ar tai nebūtų gyvenimo pras­mė? Žinoma, būtų, tai kodėl mes atiduodam pergalę be­prasmybei?

Sąjūdis ėjo pakeisti gyvenimo, ir dabar to paties reikia. Bet gyvenimas keisis į gera, kai žmonės bus geresni, o ne atvirkščiai. Daugiau pinigų dar visai nereiškia, kad atsiran­da daugiau meilės. Veikiau priešingai.

Reikia Jaunimo sąjūdžio! Gal dar kur nors rusena pele­nuose buvusio Mokytojų sąjūdžio, Žemdirbių sąjūdžio ža­rijos?

Pamąstykim, sąjūdininkai, ką galim padaryti, ir dary­kim būtent ką galim, bet kasdien. Kad Lietuva gyventų. Rinkimams artėjant, gali kilti minčių ir apie tiesioginį da­lyvavimą. Jei rastųsi šviesių naujų žmonių, kuriems labai neramu dėl Lietuvos ir jie sutiktų, palikę darbus, eiti į Seimą, bet negali įveikti nepatrauklaus, apspjaudyto žo­džio „partija", tegu ateina į Sąjūdį pasitarti - kokiomis formomis galima geriau padėti gimtajai šaliai.

Kadangi yra atėjęs, kaip modernioji neganda, sąžinių tuštėjimo metas, tai tegul Sąjūdis telkia apie save sąžinin­gus, neabejingus žmones, Lietuvos patriotus ir pats būna, kaip nuo pradžių, Lietuvos sąžinė. Tegul vertina, tegul sako savo vertinimus, ir tai jau bus daug.

Lietuva turi gyventi!

Kalba, pasakyta gegužės 31-ąją Lietuvos Sąjūdžio XI suvažiavime

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija