Kentëjo, bet nepalûþo

Benjaminas ÞULYS

Buvæs tremtinys Jonas Koklevièius su savo padirbdintomis slidëmis

Jono Koklevièiaus slidëse áamþinta Sibiro tremties istorija Livijos ÐIUGÞDIENËS nuotraukos

Patriotizmo sëmësi ið tëvø

Ávairiuose tautiniuose, katalikiðkuose renginiuose daþnai galima iðvysti pusamþá vyriðká, laikantá ne Lietuvoje gamintas plaèias, kailiu apdengtas slides. Tai – buvæs Sibiro tremtinys Jonas Vytautas Koklevièius. Jis turi kà papasakoti þmonëms apie savo ir savo bendraamþiø, bendraminèiø gyvenimà, pamàstyti apie Lietuvos ateitá. Jis yra vienas ið tø þmoniø, kurie sovietinës priespaudos metais uþ savo patriotinius ásitikinimus 30 metø kentëjo Sibiro tremtyje, patyrë daug nuoskaudø ir neteisybës, bet visus sunkumus iðgyveno, savo mintis kreipdamas á Dievà ir gimtàjà ðalá. Jis buvo ir tebëra ásitikinæs, kad viltis yra stipresnë uþ mirtá, tai jam padëjo iðlikti, iðvysti Lietuvos trispalvæ.

Jonas augo Darsûniðkio miestelyje, dievobaimingoje, patriotiškai nusiteikusioje ðeimoje. Èia lankydavosi Lietuvos partizanai, kuriuos tëvai kuo galëdami rëmë. Vienà þiemos dienà (Jonukui tada buvo deðimt metø) po susirëmimo su enkavëdistais ir stribais bûrelis kovotojø partizanø vël uþsuko á jø namus. Buvo nuvargæ, iðalkæ, tad tëvai suskubo juos pamaitinti. Kaip tik tà dienà (pagal katalikiðkà tradicijà) pas juos þadëjo uþsukti kalëdodamas vietos klebonas kun. Kazlauskas su zakristijonu. Nors jie buvo dori ir patikimi þmonës, bet maþa kas galëjo nutikti, todël apie tai áspëjo partizanus. „O ar mes ne katalikai ?“– paklausë bûrio vadas Vytautas Marèiulionis-Viesulas. (Jo sesuo buvo iðtekëjusi uþ Jono mamos pusbrolio, o tai dar labiau sutvirtino ðeimà su kovotojais.) Tàdien uþsukusiam kunigui partizanai atliko iðpaþintá, pasimeldë uþ þuvusius, artimuosius, o kità dienà iðëjo. J. Koklevièius ásitikinæs, kad tik Aukðèiausiasis tada apsaugojo jø namus nuo stribø antpuolio.

Bet ramybë truko neilgai. Ne kartà jø vaikus stribai kamantinëjo, ar èia lankosi banditai, bet jokiø þiniø negavo. Tëvà Antanà irgi ne kartà tardë ir  kankino, bet jis iðkentë, nepalûþo. Visgi susidorojimo neiðvengë. 1949 metø kovo 18 dienà tëvas buvo nuteistas 25 metams lagerio, penkeriems tremties ir penkeriems – be teisës gyventi Lietuvoje. Karagandos vario gavybos skaldyklose jis ið akmens kirto vario plokðtes, susigadino sveikatà ir liko invalidu.

Po pustreèiø metø Jono mama Ona su vaikais (Jonu ir Danute) buvo ištremti  kaip banditø ðeima. Maþa to, tuometinë Þieþmariø vykdomojo komiteto valdþia paraðë, kad motina esanti buoþë (kulaèka), nes esà laiko šešias karves, tris arklius, šešias avis ir kelias kiaules. Taigi ðeimos laukë tolimas tremties kelias á Sibirà, Tomsko sritá. Galutinis tremties punktas – Rogozino miðkø ruoðos punktas, milþiniðki miðkø masyvai.

 Katorgoje

Nuo Tomsko iki Tomës punkto Obës upëmis ir sausuma – apie 1000 kilometrø. Visà  kelià tremtinius lydëjo automatais ginkluota vidaus kariuomenës sargyba. Pristatymo punkte tremtiniø laukë apiræ, kiaurais stogais barakai, kuriuos reikëjo skubiai remontuoti, nes artëjo þiema, kuri ten trunka apie aðtuonis mënesius, o šaltis siekia 50–60 laipsniø. Tremtiniai katorginëmis sàlygomis vertë medþius, ruoðë juos plukdyti Vasigano upe.

Darbo árankiai – rankinis pjûklas (luèkovaja pila), kirvis, tik vëliau buvo parûpinti keli elektriniai pjûklai, kad bûtø didesnis darbo našumas. Darbo normos buvo milþiniškos, tekdavo beveik be poilsio dirbti po dvylika valandø per parà. Ne vienas darbininkas griûvanèiø medþiø buvo suþalotas ir mirë nuo þaizdø. Jonas miðkuose praleido septynerius metus, èia paliko sveikatà, tapo invalidu. 1956 metais, jau po Stalino mirties, iš lagerio pas savo ðeimà buvo atkeltas tëvas. Tada kartu buvo visa šeima, kad ir katorginëmis sàlygomis, bet drauge.

Atmintyje giliai ásirëþæs 1965 metø rugsëjis – tada jam teko akis á aká susitikti su galinga rudàja Sibiro meðka. Nuo jos ilèiø, dantø ir nagø þuvo ne vienas net didelæ medþiotojo patirtá turëjæ vyras. Panaðus likimas laukë ir Jono. Bet atkaklus lietuvis nepabûgo stambios, gal apie 300 kilogramø sverianèios ánirðusios meðkos. Po atkakliø grumtyniø savo pasidirbdintu vadinamuoju kardiniu peiliu þvërá nukovë. Tiesa, meška dràsaus jaunuolio kûne paliko þenklus – apie 40 þaizdø. Kaip teigë Jonas, savo „autografus“ meðka paliko ir veide, kai kurie jø ir dabar matyti. Daugiau nei 70 dienø Jonas gydësi ligoninëse, o apie dràsøjá lietuvá buvo pasakojamos legendos.

Iš miško Jonas perëjo dirbti á naftos ir dujø paieðkø ekspedicijà sargu. Tai buvo atsakingas darbas, nes reikëjo saugoti karinius prieðtankinius sprogmenis, naudojamus ieškant naftos telkiniø. Po darbo Jonas  baigë netoliese veikusius vakarinius kursus, kuriuose ágijo dyzelinës elektros stoties maðinisto specialybæ, paskui 15 metø dirbo Kolpaðevo jungtinio oro uosto Srednij Vasigan  padalinyje.

Bûdamas tremtyje, Jonas pasidirbdino itin praktiškas slides, kurias parsigabeno ir á Lietuvà. Jos padengtos briedþiø kojø kailiu, todël labai gerai èiuoþia á prieká, o slydimà atgal sulaiko. Bûtent su ðiomis slidëmis kaunieèiai ar vilnieèiai kartais ir mato J. V. Koklevièiø patriotiniuose renginiuose.

Gráþo á  Lietuvà… 

Tada jo tëvas ir visa šeima apie Lietuvà dar tik svajojo. Tiesa, seserá Danutæ, kaip nepilnametæ, išleido á gimtinæ. Jonas, praleidæs tremtyje 30 metø, á Lietuvà gráþo 1981 metais, bet, kaip ir daugelio kitø tremtiniø, jo èia neregistravo, nepriëmë á darbà. Ðiaip taip Jonas iðsirûpino ið Srednij Vasigano aerodromo  paþymà, kad jis perkeliamas dirbti á Kauno oro uostà. Èia 10 metø dirbo dailide. Po trejø metø á tëvynæ gráþo ir tëvai. Jie dar Sibire ir vëliau priraðë kalnus raðtø ávairioms Kauno, Lietuvos, Maskvos þinyboms, patyrë daug vargø, kol buvo priregistruoti Kaune pas dukrà. Tëvas laisvëje iðgyveno vos pusantro mënesio ir mirë… Mama á amþinybæ iðëjo po pusmeèio. „Gráþo á Lietuvà  numirti…, – liûdnai sako J. Koklevièius. – Bet vis gimtojoje þemëje.“     

Jis dar nesenas, jam 73-eji, jis aktyvus tremtiniø ir politiniø kaliniø bendruomenës narys, „XXI amþiaus“ laikraðèio bièiulis bei platintojas, vienas ið Paminklinës Prisikëlimo baþnyèios pagalbininkø ir talkininkø. Apie tai byloja padëkos þenklas – ðios baþnyèios miniatiûrinë kopija. Prieð kurá laikà, padedant ir pritariant baþnyèios klebonui mons. Vytautui Grigaravièiui, J. Koklevièius surengë savo tremties dokumentø ir asmeniniø daiktø parodà. Jà susidomëjæ apþiûrinëjo kaunieèiai ir mieste vieðëjæ uþsienio lietuviai. Panaðià parodà Jonas ketina surengti ir ateityje, á jà ketina pasikviesti ir buvusius tremtinius laptevieèius. Kai kurie Jono dovanoti eksponatai yra Kauno Vytauto Didþiojo karo, Tremtiniø ir politiniø kaliniø muziejø ekspozicijose.

Në vienas tremtiniø susibûrimas neapsieina be J. Koklevièiaus. Gimtajame Darsûniðkyje, prie baþnyèios varpinës, jis pritvirtino atminimo lentà, skirtà ið ðiø vietoviø kilusiø Koklevièiø ir Mikalauskø tremtiniø ðeimø atminimui. Þmonës turi þinoti, kas kentëjo dël Lietuvos laisvës.

Kaunas

© 2009 „XXI amþius“