„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. vasario 13 d., Nr. 2 (12)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Knyga apie lietuvių kančias Arktyje

Dr. Gražina Kačerauskienė

Per 1942–1943 metų žiemą numirė pusė
Trofimovskan atvežtų suomių ir trečdalis
lietuvių. Karstų nekalė – valdžia tam
reikalui neskyrė lentų. Buvo sadarytos
lavonvežių brigados, jos surankiodavo
numirėlius ir nuvilkdavo į bendrą krūvą

Ir sunkiausiais gyvenimo metais
motina stengėsi, kad nepamirštume
lietuvių kalbos. Susodindavo ant gultų,
uždegdavo pamerktą į žuvies taukus
skudurėlį apšvietimui ir mokydavo
rašyti, skaityti, diktuodavo diktantus

Baržas reikėjo skubiai iškrauti.
Be to, iškrauti ant kranto atplukdytų
sielių rąstus. Žmonės dirbdami
mirko šaltame vandenyje, o gyveno
po atviru dangumi
Gintauto Martynaičio piešiniai

Naujosios Vilnios stotyje daugumą
vyrų atskyrė nuo šeimų ir nuvežė
į lagerius Krasnojarsko krašte. Iš kelių
tūkstančių vyrų po dviejų metų teišliko
kelios dešimtys

Tremtinius suvarė į gyvulinius
vagonus, kuriuose buvo įrengti
dviaukščiai mediniai gultai, palubėje
du grotuoti langeliai, o grindyse –
skylė gamtiniams reikalams atlikti.
Į vagoną sutalpindavo
po 30-35 žmones su manta

Paskubomis pastatytuose barakuose
peršalo sienos, lubos, grindys.
Viduryje kambario užkūrus krosnelę,
padarytą iš geležinės pusstatinės,
tik šalia jos būdavo šilta.
Bet ugnį degdavo retai – nusilpę
žmonės nepajėgė parsigabenti malkų.
Nešvarūs, išsekę, skorbuto kamuojami,
dėmėtosios šiltinės pjaunami
ne vienas sustingdavo amžinai.
Pūgos užpustydavo barako duris
ir po keletą dienų ant gultų
tysodavo šalia gyvieji, pusgyviai
ir mirusieji

Beveik septyni dešimtmečiai mus skiria nuo dienų, kada sovietinių okupantų ištremti Lietuvos gyventojai kentėjo ir mirė tolimoje Arktyje, prie atšiaurios Laptevų jūros. Tačiau tautos atmintyje išliko prisiminimas apie tuos baisumus, žmonių naikinimą. Iš tremties sugrįžę gyvi tremties vaikai savo atmintyje išsaugojo tai, ką matė ir patyrė. Ne vienas jų dokumentiškai tiksliai sukrečiančius vaizdus perteikė raštu ir piešiniais. 2008 metais sugrįžusiųjų tremtinių brolija „Lapteviečiai“  išleido knygos „Lietuviai Arktyje“ antrąjį papildytą leidimą (pirmasis leidimas 2000 m., sudarė Jonas Markauskas ir Jonas Rytis Puodžius). Knygoje pateikiami autorių autentiški išgyvenimai Trofimovsko saloje, esančioje Lenos žiotyse. Įžanginius žodžius parašė Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis („Pasmerktieji negrįžti“) ir brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas („Lapteviečiai kaltina“).

Leidinyje spausdinami D. Grinkevičiūtės prisiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurie pirmą kartą sutrumpintai buvo išspausdinti 1979 metais rusų disidentų leidinyje „Pamiatj“ („Atmintis“). Atgimimo laikais šie prisiminimai, išspausdinti žurnale „Pergalė“ (1988 m.), sukrėtė visuomenę ir tapo akstinu išlikusiems gyviesiems atvirai dalytis savo išgyvenimais tremtyse. Autorė pasakoja apie šiurpią Arkties kasdienybę, pasmerkiančią žmogų skausmingai mirčiai, įtikinamai atskleidžia sovietinę žmonių kankinimo ir naikinimo sistemą, demaskuoja uolius nusikaltimų vykdytojus.

Tremtiniai Trofimovsko saloje gyveno ypač atšiauriose sąlygose, kentė šaltį ir badą. Prieš poliarinės nakties pradžią už 100–120 km gyvenantys žvejai ir medžiotojai evenkai, apsirūpinę žuvies atsargomis, norėjo žiemą priglausti lagerio gyventojus, kuriems grėsė mirtis, bet lagerio vadovybė neleido. Užtat leido šalies gynybai „paaukoti“ išmokėtą pusės mėnesio uždarbį – tris rublius. Gerai apsirengę lagerio viršininkai gyveno šiltuose tremtinių pastatytuose rąstiniuose namuose, valgė amerikonišką maistą. Jų svarbiausias „darbas“ buvo „greitais tempais siųsti lietuvius ir suomius į aną pasaulį“. Dėl to jie išvengė fronto.

Ričardo Vaicekausko prisiminimuose „Pirmyn!“ aprašomas čekisto Artemjevo sugalvotas mirusių tremtinių laidojimas Trofimovsko lageryje – jei  lavonų skandinimą eketėje galima pavadinti laidojimu. Mat iškasti kapo duobę amžino įšalo žemėje būtų reikėję daug laiko ir darbo jėgos. Aukštesnei valdžiai apgauti iš samanų ir pakrantės smėlio buvo įrengta kapavietės imitacija. Artemjevas ir sargybiniai smagindavosi šaudydami į ledo duobelėse sustatytų sušalusių lavonų galvas, taip tikrindami rankos taiklumą. Autorius rašo: „Koks pasityčiojimas iš žmogaus! Net mirusio! Mirusį žmogų sušaudė, o po to paskandino!... Nei hunai, nei totorių ordos, nei fašistai to nedarė…“ Ne mažiau kraupus to paties Artemjevo „organizuotas“ sušalusių žmonių traiškymas traktoriaus vikšrais – taip buvo gaminamas ėdalas sargybos šunims.

Abiejų autorių atsiminimus iliustruoja Arkties tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai su trumpais paaiškinimais „Ledo vaikystės prisiminimai“. Sukrečiančius tremties vaizdus autorius nupiešė jau būdamas pensijoje. Laikas neišdildė šiurpių gyvenimo detalių. Piešiniai liudija tremtinių kančias Arktyje ir sovietų nusikaltimus. Albumo pradžioje autorius pateikia Lenos žiočių (35 tūkst. kv. km. ploto) žemėlapį, pažymėdamas Arkties tremtiniams pažįstamas gyvenvietes: Trofimovską, Stolbus, Tit Arai, Tiksis. Pieštuku darytuose piešiniuose regime kelionę gyvulių vagonuose, tremtinių vergovę ir mirtį amžino įšalo žemėje... Piešiniai tampa realybės fotografijomis, kuriomis negali netikėti.

Sudarytojai teigia, jog knygą skiria moksleiviams. Tai labai sveikintina, nes moksleivių žinios apie naujausią Lietuvos istoriją dažniausiai būna paviršutiniškos, nepilnos. Svarbu, kad mokyklų bibliotekose būtų ši knyga. Reikia tikėtis, kad ją susidomėję skaitys ne tik moksleiviai, bet ir  neabejingi savo tautos kančioms ir kovoms už laisvę. Svarbu ir tai, kad leidinyje yra tekstų vertimai į anglų kalbą – taigi ir užsieniečiai sužinos, kas vyko sovietinėje imperijoje, jos žmonių naikinimo fabrikuose. Ne paslaptis, jog dar daug vakariečių nežino apie komunizmo nusikaltimus žmonijai. Antroje knygos viršelio pusėje yra žemėlapis su pažymėtomis Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietomis (kiek jų daug!), be to, leidinio priede spausdinamas ištremtų šeimų į Trofimovską sąrašas su trumpa informacija apie jų likimus.

Knyga „Lietuviai Arktyje“ turi didelę išliekamąją vertę, nes liudininkai aprašė ir piešiniais pavaizdavo sovietinį genocidą, kuriam, kaip ir holokaustui, nėra senaties termino.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija