„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2009 m. birželio 17 d., Nr. 3 (13)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Atlyginti neatlyginamą

Jau senokai keliamas klausimas apie materialų okupacijos atlyginimą. Bet ar tik?..

Buvo sugriauta sėkmingai egzistavusi valstybė. Sunaikintas, susodintas į kalėjimus, ištremtas badui, sušaudytas valstybės elitas. Sunaikinti rašytojai, mokslininkai, muzikai, ištremti geriausi ūkininkai, verslininkai, mokytojai, šimtai tūkstančių nekaltų žmonių, prarasta visa jaunimo karta. Vien vaikų buvo ištremta per 30 tūkstančių, o vyrai buvo atskiriami nuo moterų. Argi tai ne genocidas? Ar galima visa tai įvertinti tik pinigais? Gal reikia surasti kitokią šio proceso definiciją? Gal tai – reparacija? Viena aišku, pirmiausiai turėtume sulaukti atsiprašymo, tiktai po to galėtume tartis dėl simbolinio (niekada nebus realus) atlyginimo. Manote, kad Europa mums padės? Ne, kol dujos vamzdžiu iš Rusijos teka, tokios vilties neturėkime. Gal tada kai dujos pasibaigs?.. Ir Europai, ne tiktai Rusijai, derėtų gerokai keistis.

Papasakosiu vieną girdėtą epizodą. Tai įvyko prieš karą viename turguje. Prekybininkas, tikriausiai žydas, supirkinėjo kiaušinius. Jau turėjo pripirkęs pilną ilgą geldą, bet tada… gerokai įkaušęs dvarininkėlis, parodydamas savo šaunumą, pasikėlė skvernus ir perėjo su auliniais per geldą, o perėjęs numetė prekybininkui šimtą litų. Atseit atsilygino. Bet ar atsilygino?.. Kas atlygins žmogaus pažeminimą?.. Tai ne kiaušiniai, kai sunaikinta nekalta, klestinti valstybė ir jos gyventojai. Sakykite, o jei Rusijos ponas šitaip pajuokaus, išmes milijoną, kitą ir pasakys prašėt – atsilyginom, mes turtingi, galime retkarčiais ir pajuokauti. Kol kas už mūsų kraują ir kančias Rusijos vadovas nustipusio asilo ausis težada. Pavojinga reikalauti! Reikia nuolat priminti skriaudas, bet ar verta reikalauti atlyginti neatlyginamo? Tiktai tada, jei Rusija pasikeistų ir pati pradėtų kalbas apie atsilyginimą, galima atsiliepti, priimti.

Prisiminkime ką kalbėjo Rusijos prezidentas apie Pabaltijo valstybes per ištaigingą „Pobiedos“ šešiasdešimtmetį. Sakė, jog tos valstybėlės tai – sudilę grašiai, nevertos rimtesnės kalbos. Kaip parodė pastarieji rinkimai, mums palankios Rusijos laukti beviltiška. Bet gal prisiteisti per teismus? O kur rasti tokius teismus ir tų teismų vykdytojus?..

Prisiminkime teismų praktiką, kai nužudomas artimas žmogus, tai žmogžudžiui priteisiamas kalėjimas, o artimiesiems atlyginimas už aukos laidojimą. Šitoks teismas ir prisiteistas atlyginimas Lietuvai būtų panašus į jos laidojimo pinigus. Išdidūs šio atlyginimo nepriima. Būkime ir mes išdidūs! Juolab, kad žudikas net nepatrauktas atsakomybėn.

Viena ko galime drąsiai reikalauti, tai atlyginimo už tremtinių ir kalinių vergystės darbą šachtose, miškuose, statybose, kai dirbome be atlygio šaltyje, skurde ir alkyje. Bet tas laikas jau baigiasi – nukentėję baigia išeiti, o mūsų valstybė tebėra susigūžusi ir nedrąsi. Civilizuota Vokietija be teismų visą tai jau padarė. Išdidi Rusija ir šito nedarys, ji nesiruošia būti civilizuota. Tačiau dera jos padarytas skriaudas nuolatos jai priminti. Tegu ji morališkai bręsta!

Nesakykite, kad mūsų reikalavimai beviltiški, mes turime didelį ginklą – tai okupacijos atmintį, tiktai mokėkime tuo ginklu pasinaudoti. Ryškiausioje sostinės vietoje pastatykime okupacijos muziejų ir visas atvykusias pasaulio delegacijas, valstybių vadovus, ryškiausias asmenybes pirmiausiai vedžiokime į jį, vedžiokime ir savo vaikus. Parodykime kokie mes iš Rusijos imperijos išėjome, ką per Nepriklausomybės metus pasiekėme, ir ką per okupacijas praradome. Gal ekspozicijos pabaigoje nepakenktų ir eksponuojamos, mums kaip atlyginimas siūlomos, nustipusio asilo ausys... Tai turėtų būti svarbiausias pastatas, kurį mes privalome pastatyti.

Aš kaltinu visas buvusias vyriausybes, partijas, prezidentus, kad iki šiol jie nepasinaudojo šiuo galingu ginklu. Bet ar pasinaudos ateityje?..

Ričardas KALYTIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija