Apie „Atžalyną“ – pogrindinę jaunimo organizaciją

Bronius VERTELKA

Miesto tarybos narys Algirdas Blažys jaunystę praleido Sibiro lageriuose

J. Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas Vytautas Baliūnas siūlė išleisti atskirą knygą apie Panevėžyje veikusių pogrindinių jaunimo grupių veiklą

V. Žemkalnio gimnazijos muziejaus vadovė Dalia Vilkienė (kairėje) ir knygos „Atžalynas“ autorė Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė

Birželio 3-ąją Panevėžio Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejuje vyko susitikimas su 1950–1954 metais veikusios pogrindinės jaunimo organizacijos „Atžalynas“ nariais, buvo pristatyta knyga apie jos veiklą.

Knygos „Atžalynas“ autorė Audronė Zavadskytė-Sabaliauskienė sakė, kad šis leidinys skaitytojus pasiekė Klaipėdoje gyvenančios Antaninos Aleknavičienės dėka. Ji yra prieš metus į amžinybę išėjusio monsinjoro Jono Balčiūno, buvusio ilgamečio Pasvalio klebono ir dekano, sesuo. J. Balčiūnas  buvo pogrindyje veikusios jaunųjų panevėžiečių grupės idėjinis vadas.  Jis ir padėjo kertinį akmenį šios grupės veiklai. A. Zavadskytė-Aleknavičienė paskaitė knygos ištrauką apie monsinjorą.

Kelias 12–13 metų moksleives susiburti pogrindinei veiklai paskatino namuose rastos ir perskaitytos knygos apie didingą Lietuvos praeitį, jos garbingus kunigaikščius. Romantiškai nusiteikusiųjų širdyse kaupėsi neapykanta sovietiniams okupantams, kurie doriausius Lietuvos sūnus ir dukras trėmė į Sibirą, o išniekintus partizanų kūnus numesdavo miesto aikštėje. Iš pradžių piešė vėliavėlės su lietuviška simbolika, paskui rašė proklamacijas, kurias platino mieste ir mokykloje.  Simboliška tai, kad pirmasis jų veiksmas buvo susibūrimas prie saugumo rūmų 1950 metų kovo 11-ąją. (Po daugelio metų tą pačią dieną Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma.) Pogrindinė grupė jungė per 15 narių, turėjo savo himną, įstatus, programą ir pasirinktą maldą.  Idėjinis jų vadovas tada buvo visiškai jaunas kun. Jonas Balčiūnas, vėliau nuteistas kalėti ilgiems metams Sibiro lageriuose.

Pogrindininkų veiklą saugumas išaiškino pagal rašyseną.  1952 metų lapkričio 7 dieną iš moksleivių rikiuotės buvo iškviestos Stasė Miškinytė ir Audronė Zavadskytė ir paskelbta, kad jas pašalina iš mokyklos kaip nepateisinusias sovietinių moksleivių vardo ir jos praranda teisę mokytis bet kurioje Lietuvos mokykloje. Pašalintosios tyliai braukė ašaras. Mokyklą jos aplankė tiktai po 44 metų, Lietuvai jau esant laisvai.

Buvusi grupės narė Stasė Miškinytė-Žiemienė prisiminė, kad vėliau tarp mokytojų sutiko gerų žmonių. Mokslą pratęsė 1-oje vidurinėje mokykloje, nors jos direktorius labai rizikavo ją priimdamas. „Mano pažiūros, įskiepytos vaikystėje, nepasikeitė. Turiu nemažai anūkų, kuriems suteikti Lietuvos kunigaikščių vardai. Esu Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos, kurios ženkliuką nešioju švarko atlape, narė“, – kalbėjo S. Miškinytė-Žiemienė.

Buvusi pogrindžio dalyvė  Birutė Janušonytė-Urbonaitienė aukštino šiandieninį jaunimą, bet peikė dabartinę valdžią. Miesto tarybos narys Algirdas Blažys prisiminė, kad tuo metu, kai įsikūrė „Atžalyno“ grupė, jis jau kelias dienas sėdėjo Anykščių saugumo rūsyje.  Mordovijos lageryje, kur kalėjo nemažai lietuvių, jis išgirdo apie šios grupės veiklą.

J. Balčikonio gimnazijos muziejaus vadovas Vytautas Baliūnas teigė, kad sovietinės okupacijos laikais Panevėžyje veikė ne viena nelegali jaunimo grupė, todėl būtina surinkti medžiagą apie jų veiklą ir išleisti atskirą  knygą.

V. Žemkalnio gimnazijos, kuri tada vadinosi 2-a vidurine, muziejaus vadovė Dalia Vilkienė tikino, kad knyga „Atžalynas“ – puiki dovana ne tik jaunimui, bet ir suaugusiems.

Panevėžys
Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“