Okupacijos kančių 70-metis

Minime vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos datų – 1940 metų okupacijos pradžią. Prasidėjusi 1940 metų birželio 15-ąją okupacija tęsėsi 50 metų, lietuvių tautai ir kai kurioms kitoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms atnešdama sunkiai suskaičiuojamas aukas. Per 50 metų trukusią okupaciją (kartu su ketverių metų nacių okupacija) Lietuva neteko apie pusės milijono žmonių – ištremtų, nužudytų ir nukankintų, netekusių sveikatos kalėjimuose ir ten mirusių. Okupacija ne tik sunaikino mūsų valstybę, bet ir visai lietuvių tautai metė išlikimo iššūkį. Todėl tai kartu yra ir herojiškiausi mūsų istorijos puslapiai, kurių neturime teisės užmiršti. Po mūsų nepriklausomybės atkūrimo jau gyvena ir kuria nauja karta, kuri nepažino ir galbūt ne visai žino apie mus slėgusį okupacinį režimą. Net ir tie, kurie gyveno to režimo sąlygomis, galbūt dėl savo artimųjų kolaboravimo ne visada suvokia tikrąją jo esmę. Tai buvo visai kito pobūdžio okupacinis režimas lyginant su carinės Rusijos valdymu, kai buvo kėsinamasi į kai kurias tautos gyvenimo sritis ir tikėjimą – tada lietuvių tauta sukūrė unikalų pasaulyje knygnešystės reiškinį. Sovietų okupacija savo nuožmiomis represijomis ir nužmoginančia ideologija sukėlė didžiulį pasipriešinimą, pateikdama pasauliui kitą reiškinį – po penkerių metų pasaulinio karo dar dešimt metų trukusį Lietuvos partizaninį karą.

Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 dieną pasirašytą nacistinės Vokietijos ir SSRS paktą – nepuolimo sutartį bei slaptus Vidurio Europos padalijimo protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakai atiteko Lietuva ir Vakarų Lenkija. Pagal 1939 m. rugsėjo 28 dieną pasirašytą Vokietijos ir SSRS sutartį Lietuva buvo atiduota Sovietų Sąjungos įtakon. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 dieną Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną pagal sutartį su SSRS Lietuvai grąžintas Vilnius, tačiau į grąžintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių. Sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15-ąją pradėjo nepriklausomos Lietuvos Respublikos okupaciją. 1940 m. liepos pradžioje Baltijos respublikų parlamentai buvo paleisti ir paskirti nauji „rinkimai“. Jie suorganizuoti liepos 14–15 dieną, darant masinį spaudimą rinkėjams, naudojant sovietinę „technologiją“ – iškeliant tik vieną komunistų ir nepartinių bloko kandidatą. Taip pat panaikintos visos Nepriklausomoje Lietuvoje veikusios politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, jų vadai ir aktyviausi nariai – represuoti. Rugpjūčio 3 dieną Sovietų Sąjunga Lietuvą aneksavo, įjungdama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuvos kariuomenė nustojo egzistuoti, atvykę svetimšaliai pradėjo griauti socialinę sanklodą, nacionalizuoti žmonių nuosavybę. Inteligentai, valdininkai, pasiturintys žmonės ir visi, kurie okupantams atrodė pavojingi, pradėti naikinti, dešimtys tūkstančių piliečių kartu su šeimomis tremiami į Sibirą ir kitus Sovietų Sąjungos užkampius. Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10–17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių. Masinio trėmimo akciją NKVD pradėjo 1941 m. birželio 14-ąją ir oficialiai tęsė iki 18 dienos, nors ešelonų formavimas ir išsiuntimas užtruko iki birželio 22 dienos. Formuojant ešelonus apie 5700 vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos, Molotovo, Sverdlovsko sričių lagerius ir kalėjimus. Apie 12,5 tūkst. jų šeimų narių buvo nugabenti į Altajaus kraštą, Komiją, Tomsko sritį, Kazachiją ir kitur.

NKVD ir NKGB pareigūnai ir kareiviai 1941 m. birželio 22–28 dienomis Rainiuose, Červenėje, Pravieniškėse nužudė apie 400 kalinių ir apie 700 civilių žmonių. Iki vokiečių kariuomenės įžengimo užfiksuota apie 40 grupinių žudynių.

1941 m. birželio 22–25 dienomis Lietuvą užėmė vokiečių nacių kariuomenė. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš SSRS valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi. Nacių organizuoto holokausto metu nužudyta ~ 95 proc. Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas.

1944 metų liepą Raudonoji armija įžengė į Lietuvą – prasidėjo antrasis sovietinės okupacijos periodas. Jau 1945 metais pradėti organizuoti trėmimai tautiniu pagrindu. Pirmiausia vykdant bendras visai Sovietų Sąjungai direktyvas dėl vokiečių trėmimo į Kazachstaną ir Sibirą ištremti Lietuvoje gyvenę vokiečiai. Ištremta 1048 žmonės, kurie nebuvo įrašomi į Lietuvos tremtinių sąrašus. Prie tremtinių sąrašų sudarymo ir trėmimų vykdymo aktyviai prisidėjo vietiniai kolaborantai – stribai, LKP(b) apskričių komitetų pirmieji sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai, įgaliotiniai, kiti sovietų valdžios pareigūnai. Didžiausio masto trėmimai organizuoti daugelį MVD funkcijų perėmus MGB. 1945–1948 m. pradžioje lietuviai buvo tremiami kaip įkaitai, t. y. „atsakant į partizanų antpuolius“. Iki 1948 metų didžiojo trėmimo buvo ištremta 12 304 žmonės. Iš viso į tremtinų žmonių sąrašus buvo įrašyta 155 796 žmonės. 1948 m. ir 1951 m. tremiami lietuviai sudarė 49 proc. ir 46,5 proc. tais metais Sovietų Sąjungoje ištremtų žmonių, t.y. buvo vykdomas akivaizdus tautinis genocidas. 1945–1952 m. į tremtį išvežta daugiau kaip 32 tūkst. lietuvių vaikų.

Jau 1944 m. Lietuvoje kilo partizaninis karas. Iš šalies neremiama lietuvių tauta ištisą dešimtmetį ginklu priešinosi brutaliai okupacinei politikai. Iš stichiškai besikuriančių partizanų būrių susiformavo visą Lietuvą apimanti karinė struktūra. 1944–1949 m. susikūrė partizanų apygardos: Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių. Jos sudarė Jūros, Nemuno bei Kalnų sritis. Partizaninis pasipriešinimas davė mums daugybę garbingų didvyrių, žuvusių už Tėvynės laisvę. Tai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Benediktas Labėnas-Kariūnas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis, Vincas Daunoras-Ungurys, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Aleksas Miliulis-Neptūnas, Antanas Bakšys-Klajūnas, Krizostomas Labanauskas-Justas, Povilas Morkūnas-Rimantas, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Grigonis-Užpalis, Juozas Paliūnas-Rytas, Danielius Vaitelis-Briedis, Vladas Mikulėnas-Lubinas, Antanas Baltūsis-Žvejas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Adolfas Kubilius, Jonas Semaška-Liepa, Kazys Juozaitis-Meteoras, Juozas Ivanauskas-Vygantas, Vladas Montvydas-Žemaitis ir dar daugelis kitų, čia nepaminėtų. Dauguma partizanų – jauni vyrai, palikę savo tėvus, brolius, seseris ir žmonas ar mylimąsias. 1949 m. vasario 2–22 dienomis vykęs visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas siekė suvienyti ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai bei atstovaujančią nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Suvažiavimo metu, vasario 16 dieną, buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą. Deklaraciją pasirašė aštuoni visoms  partizanų sritims atstovavę vadai: J. Žemaitis-Vytautas, A. Ramanauskas-Vanagas, A. Grybinas-Faustas, V. Gužas-Kardas, J. Šibaila-Merainis, B. Liesys-Naktis, L. Grigonis-Užpalis ir P. Bartkus-Žadgaila. Organizuotas partizaninis pasipriešinimas sovietų okupacijai Lietuvoje tęsėsi iki 1953 metų. Vėliau tą kovą tęsė pavieniai partizanai ir nedideli jų būriai. Paskutinieji Lietuvos partizanai, žuvę laisvės kovose: Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo 1965 03 17, Pranas Končius-Adomas žuvo 1965 07 06, Stasys Guiga-Tarzanas išsislapstė iki 1986 m. ir mirė nuo ligos.

Nuslopintą partizanų rezistenciją pakeitė neginkluota pogrindinė rezistencija, kuri reiškėsi slaptų organizacijų veikla, pogrindinės spaudos leidimu. Nemažą reikšmę rezistencijai turėjo politinių kalinių grįžimas į Lietuvą. Slaptųjų organizacijų veikla suaktyvėjo po 1956 metų Vengrijos, Lenkijos ir 1968 metų Čekoslovakijos įvykių. Buvo uždaromos bažnyčios: jose kuriami muziejai ar net sandėliai. 1957–1958 metais kilo kunigų suėmimų banga. Ypač persekiota Bažnyčios vadovybė. 1957 m. iš pareigų nušalinti ir ištremti vyskupai T. Matulionis ir V. Sladkevičius, 1961 m. į Žagarę ištremtas vyskupas J. Steponavičius. Sovietų valdžia stengėsi, kad vyskupijų valdytojais taptų jai lojalūs dvasininkai, ribojo vyskupų skaičių. Buvo kontroliuojami Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykiai su Vatikanu.

Pasipriešinimo okupacijai kova tęsėsi iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11-ąją. Tačiau jei ne dešimtmetį trukęs partizaninis pasipriešinimas, jei ne kai kurių ryžtingų kunigų ir pasauliečių herojiška kova už tikėjimo ir tautos laisvę, nebūtų galėjęs susikurti ir savo laisvės idėjas iškelti Lietuvos Sąjūdis. Lietuvos laisvės lygos susikūrimas 1978 metais (jos tikslas – nepriklausomos Lietuvos atkūrimas) ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (tikrasis pavadinimas – Lietuvos Sąjūdis) įsikūrimas 1988 metų birželio 3-iąją, tautos valia perėmęs laisvės ir nepriklausomybės siekius, atvedė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 dieną.

© 2010 „XXI amžius“