Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Atmintis

Nežinomos legendos

1940 metais prasidėjo istorijoje analogų neturintis partizaninis karas, parodęs neįtikėtiną tautos gyvybingumą ir didvyriškumą, atnešęs kančių bei nelaimių jūrą ir pareikalavęs nesuskaičiuojamų aukų. Ko nepadarė gerai apginkluota ir apmokyta kariuomenė su puikiai parengtais karininkais ir generolais, tą ėmėsi atlikti paprasti kaimo vaikinai, gimnazistai, studentai, vadovaujami dar išlikusių ir mirtį pasirinkusių kadrinių karinių specialistų bei kitų  pasišventusių inteligentų. Šių dienų pragmatiškai visuomenei sunku suprasti, iš kur jie sėmėsi dvasinės stiprybės ir fizinių jėgų iškęsti bunkerių bei slėptuvių gyvenimo nepriteklius, nuolatinį persekiojimą, draugų žūtį, artimųjų tremtį, nežmoniškus kankinimus rūsiuose ir tardymo kamerose. Kiekvienoje gimnazijoje ar kitoje mokykloje, kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje viena po kitos kūrėsi pogrindinės organizacijos. Drąsuolius išugdė ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija.

Tegul šie rašiniai bus kukli pagarbos ir padėkos išraiška tiems, kurie paaukojo save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Konstantinas Kižys-Gintaras

(1928–1948)

Konstantinas Kižys gimė ir augo Marijampolėje, neturtingo batsiuvio šeimoje. Vincento Kižio ir Julijonos Kanikovaitės-Kižienės šeimoje augo sūnūs Kostas ir Vitas bei dukra Teresėlė. Didžiausia brangenybė šeimoje buvo gitara, kurią tėvai, nors ir labai stokodami pinigų, nupirko Vitui, nuo pat vaikystės troškusiam turėti muzikos instrumentą ir išmokti juo groti. Tremiant šeimą į Sibirą, Vitas sunaikino savo turtą: į šipulius sudaužė gitarą, kad ji neatitektų okupantams. Kostas, iš kaimynų ūkinio pastato stebėjęs egzekuciją ir artimiausių bei mylimiausių žmonių tremtį, čekistų savivalę, degdamas neapykanta tegalėjo prisiekti visomis išgalėmis keršyti okupantams ir vietiniams kolaborantams.

 Dar prieškario metais baigęs pradinę mokyklą, Kostas įstojo į Rygiškių Jono gimnaziją ir čia baigė keturias klases. Prasidėjus sovietinei okupacijai, mokslą tęsė Marijampolės prekybos mokykloje, kurioje nuo pirmųjų okupacijos dienų veikė aktyvios pogrindinės organizacijos. Į jų veiklą netrukus įsitraukė ir Kostas, iš pat pradžių pasižymėjęs sąmoningo, patriotiškai nusiteikusio rezistento savybėmis. Jį pažinojusių amžininkų teigimu, į pasipriešinimo sąjūdį Kostas įsitraukė ne jaunatviškos romantikos vedamas, o turėdamas aiškų bekompromisės kovos tikslą. Jo, rezistento Pypkės, aktyvią veiklą greit pajuto čekistai, ir Kostas, vengdamas suėmimo, 1946 metais tapo partizanu Gintaru, veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 1-oje kuopoje, veikusioje Marijampolės, Igliškėlių ir Sasnavos valsčių teritorijose.

Kostą-Gintarą gerai pažinojusi jo kovų bendražygė ir draugė Alva Rinkevičiūtė-Sidaravičienė pasakoja: „Kostas Kižys buvo itin drąsus kovotojas, gana staigaus, neramaus būdo, nevengiantis pavojų ir nuolatos save į juos statantis, pasiryžęs visus bolševikus nušluoti nuo gimtosios žemės. Visa savo jauna esybe jis veržėsi į kovą, negailėjo savęs ir nebijojo žūti. Jis vykdė pačias atsakingiausias ir pavojingiausias užduotis, ne kartą lankėsi tuo metu enkavedistų ir stribų pilnoje Marijampolėje, vykdė baudžiamąsias akcijas vietiniams kolaborantams bei čekistams. Čia su partizanu Audrūnu mirties bausmę įvykdė ir Adelei Laukaitytei, žinomai komunistų partijos veikėjai bei aktyvistei. Jei dalis partizanų, suvokdami neišvengiamą žūtį, tardavosi dėl legalizavimosi galimybių ir sugrįžimo į ramesnį gyvenimą, tokia mintis niekada nekildavo Kostui-Gintarui. Jis buvo galutinai apsisprendęs ir pasiryžęs žūti už Lietuvą arba, nesant kitos išeities, nusižudyti, bet niekada neišduoti partizano priesaikos. „Svajojom mylėti, kurti šeimas, tik ar galėtume būti švelnūs, patirdami didžiausius žiaurumus, kurie ir mus priverčia sužvėrėti“, – su ašaromis akyse atvirumo valandėlę kalbėjo Kostas.

Kostas dažnai pasakodavo apie artimųjų išvežimą, apie jų gyvenimo tragizmą ir nuolatos jį slėgusią mylimiausių žmonių likimo nežinomybę. Reto poilsio valandėlėmis su kovos draugais mėgdavo padainuoti visų mėgiamą, liūdesiu persunktą dainą apie tremtinius ir jų skausmingus išgyvenimus.

Laikui bėgant, vis aiškiau darėsi, kad tikėtosios pagalbos iš Vakarų nebus, kad svajonės apie laimingą gyvenimą išlaisvintoj Lietuvoj yra nerealios. O represijos kasdien žiaurėjo, keldamos baimę ir nepasitikėjimą ateitimi. Partizanų ir visų pogrindininkų veiklą paralyžavo bei žlugdė saugumiečių inspiruotos išdavystės, kurios nulėmė ir Kosto-Gintaro, už kurio galvą saugumas žadėjo keliolika tūkstančių rublių, likimą.

Išvengęs daugybės mirtinų pavojų, Kostas Kižys-Gintaras su partizanu Antanu Popiera-Žilvičiu, už grašius išduoti ir enkavedistų bei stribų Nendriniškių kaime nuoširdžios partizanų rėmėjos ir globėjos M. Daminaitienės varganoje sodyboje apsupti, 1948 m. birželio 7 dieną susisprogdino. Jų palaikai buvo niekinami saugumiečių būstinės kieme, Vytauto gatvėje, o po keleto dienų užkasti upelio pakrantėje.

Sigitas Bubnys-Gusaras

(1928–1947)

Sigitas gimė ir augo derlingoje Suvalkijos žemėje, ant Šešupės kranto, netoli Marijampolės, Kidoliškių kaime. Juozas Bubnys ir Konstancija Bubnienė-Pėstininkaitė turėjo 18 ha žemės ir sėkmingai ūkininkavo. Be to, Juozas Bubnys mokytojavo vietinėje pradžios mokykloje, rūpinosi ne tik vaikų, bet ir viso kaimo švietimo reikalais. Tokiu būdu Bubnių namai buvo savotiškas kultūros židinys į šviesą kylančiame to meto kaime.

Ši švietėjiška aplinka, be abejo, turėjo įtakos ir Sigitui, kuris iš mažų dienų pamilo meną ir muziką, suvokė mokslo vertę. Jam pačiam atrodė, kad gyvenimo kelias labai aiškus ir paprastas, vedantis į mokslo, žinių ir prasmingos veiklos pasaulį. Baigęs Kidoliškių pradžios mokyklą, Sigitas mokslą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, aktyviai dalyvavo popamokinėje veikloje, per atostogas uoliai darbavosi tėvų ūkyje.

Prasidėjus karui, teko apsispręsti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti: ar eiti kartu su okupantais išdavystės, melo, prievartos ir žudynių keliu, ar kovoti už laisvę, tiesą – Dievą ir tėvynę – išsaugojant meilę žmogui, tikėjimą ir viltį.

Sigito tėvai pasirinko laisvės ir tiesos kelią, pilną pavojų, netekties ir  kančios. Jie tapo Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanų rėmėjais. Jų namuose dažnai lankėsi ne tik eiliniai partizanai, bet ir apygardos bei rinktinės vadai, čia vykdavo jų pasitarimai, būdavo apdovanojami pasižymėję partizanai.

Nors Sigitas su jaunesniuoju broliu Romučiu mokėsi gimnazijoje ir gyveno Marijampolėje, tačiau visa tai, kas vyko tėviškėje, jiems nebuvo visiška paslaptis. Be to, tėvų aktyvi, nedviprasmiška pozicija tiek ankstesniais laikais, tiek pokario metais formavo vaikų pasaulėžiūrą, ugdė patriotizmą ir neapykantą blogiui bei prievartai.

Sigito klasės draugas R. Juraitis, prisimindamas mokslo dienas Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje, rašo: „Sunkiais pokario metais mes, jaunuoliai, troškome mokslo, matėme ir patyrėme daug vargo, netiesos, prievartos ir skausmo, jautriai ir skausmingai išgyvenome dėl laisvės ir artimųjų netekties. Juk negalėjome pamiršti pirmųjų okupacijos metų, kai gyvuliniuose vagonuose buvo tremiami geriausi tautos sūnūs ir dukros į Sibiro platybes, kai okupantams sugrįžus vėl prasidėjo masiniai trėmimai. Tokiomis aplinkybėmis formavosi mūsų, jaunų gimnazistų, pasaulėžiūra, kuriai didelę įtaką darė geriausi gimnazijos pedagogai. Apie tai ne kartą kalbėjomės su Sigitu. Mes galvojome, kad ir sunkiausiomis sąlygomis reikia siekti mokslo, kad mūsų žinios ir darbas bus reikalingas Tėvynei. Mes, jaunuoliai, kaip ir dauguma suaugusių, jautėme ir tikėjome, kad okupantai ne amžini. Tas mūsų tikėjimas pasitvirtino“.

Sigitas buvo aukštas, visuomet tvarkingas, tamsiaplaukis, draugiškas, linksmo būdo, bet santūrus vaikinas. Labai mėgo piešti bei tapyti, ypač akvarele. Iš tėvo paveldėjo pomėgį muzikai ir dainai. Turėjo gražų balsą ir artistinių gabumų – 1946 metais garsaus muzikos mokytojo Juozo Kamaičio režisuotoje operetėje „Consilium fakultatis“ atliko svarbią Lžedaktaro partiją. Laisvalaikiu mėgo žvejoti Šešupėje, tekančioje šalia Daukanto gatvės, kurioje Sigitas su broliu ir draugu nuomojosi kambarį.

Deja, jaunojo gimnazisto svajones, siekius ir viltis nutraukė tėvų areštas. Tėvus suėmė 1947 m. vasario mėnesį, o liepos mėnesį karo tribunolas juos nuteisė ilgiems metams kalėti.

„Suėmus tėvus, po keleto dienų buvo suimtas ir Sigitas, – rašo jo brolis Romutis. – Jam teko pasirinkti: ar būti tardomam, kankinamam ir nuteistam, arba sutikti bendradarbiauti su saugumu. Konkrečiai čekistai reikalavo padėti suimti Vytauto rinktinės kuopos vadą J. Valaitį-Viesulą, kurio motina 1946 metais, vengdama saugumiečių represijų, glaudėsi ir slapstėsi pas mūsų tėvus Kidoliškių kaime. Matyt, čekistai apie tai buvo sužinoję. Sigitas, susipažinęs su saugumiečių tardymo metodais, pasirinko antrąjį variantą: sutiko su jais bendradarbiauti. Paleistas į laisvę netrukus perėjo į pogrindį, tapo Vytauto rinktinės partizanu kulkosvaidininku Gusaru“.

Idealistiškai ir patriotiškai nusiteikęs jaunuolis negalėjo tarnauti okupantams ir žudikams, todėl tvirtai pasiryžo su ginklu rankose kovoti už savo idealus. R. Juraitis  prisimena, kad tomis dienomis Sigitas, aštuoniolikmetis vaikinas, tapo subrendusiu vyru, sąmoningai pasirinkusiu kovos kelią. Į patarimą bėgti iš Marijampolės, pakeisti gyvenamąją vietą, išsaugoti savo gyvybę ateičiai, Sigitas su tvirtu įsitikinimu atsakė, kad jis kovosiąs ne veltui, kad Lietuva kovojančių kraujo ir gyvybės kaina anksčiau ar vėliau bus laisva, o būti okupantų vergu ir Tėvynės bei draugų išdaviku jis negali. Ir tai nebuvo jaunatviško maksimalizmo arba didžiulio susijaudinimo išraiška. Sigitas aiškiai suvokė pasirinkto kelio sudėtingumą bei tragizmą. Be to, netekus tėvų, o kartu ir minimalių materialinių išteklių, neliko galimybės ieškoti prieglobsčio ten, kur nepasiektų  čekistų čiuptuvai. Tuo metu jau mažai kas tikėjo pagalba iš Vakarų. Lietuvių tauta buvo palikta vienų viena su galingu, klastingu ir nepaprastai žiauriu priešu – bolševizmu. „Sigitas pasirinko kovos kelią, nesulaužė savo duotos priesaikos ir didvyriškai žuvo pačiame jėgų žydėjime, kad mes gyventume. Toks jis išliko mano atmintyje visam gyvenimui“, – baigia savo prisiminimus R. Juraitis.

Tik patys artimiausi žmonės žinojo apie lemtingą Sigito sprendimą. Net klasės draugai neįtarė, kad santūrusis, inteligentiškasis jų klasės draugas atsisakė jaunystės džiaugsmų bei svajonių, ateities vilčių ir pasuko kovos ir kančių keliu, vedančiu į garbingą mirtį.

Atėjus rudeniui, Sigitas-Gusaras su trimis partizanais slėpėsi Keturvalakių valsčiuje, Geisteriškių kaime, ūkininko Švedo sodyboje įrengtame bunkeryje. Jie buvo pavaldūs Valaičiui-Viesului, kuris retkarčiais taip pat čia buvodavo. Deja, 1947 m. spalio mėnesį čekistai suėmė Viesulą, kuris neištvėręs kankinimų išdavė bendražygius.

Romutis Bubnys teigia, kad spalio 25 dieną Viesulo informuoti čekistai keliais žiedais apsupo Švedų sodybą, o auštant 26 dienos rytui sulaikė jų kaimyną Vladą Žiemį, atėjusį perrišti gyvulių, ir liepė perduoti partizanams jų įsakymą pasiduoti. Kada V. Žiemys, įėjęs į kluoną, sušuko, kad rusai liepia jiems pasiduoti, jokio atsako nebuvo.

„Netrukus kariškiai ėmė šaudyti į kluoną ir jį uždegė, – pasakoja Romutis. – Kilus gaisrui, kluono viduje vienas po kito pasigirdo trys galingi sprogimai. Matyt, partizanai, nematydami kitos išeities ir nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino. Po sprogimo kareiviai suvarė vietinius gyventojus gesinti gaisro. Užgesinus gaisrą ir išdraskius smilkstantį šieną, iš bunkerio buvo iškelti keturių partizanų kūnai, sprogimų sudarkyti, apdegę, neatpažįstami. Kūnus suvertė į vežimą, ir čekistų lydimas Žiemys juos nuvežė iki saugumo teritorijos. Kareiviai liepė vežikui grįžti, o patys su partizanų kūnais įvažiavo į teritorijos vidų. Kur užkasti jų palaikai, nežinoma ir šiandien“.

Rytojaus dieną žmonės surankiojo žuvusiųjų kūnų liekanas ir užkasė po medžiu.

Taip tragiškai baigėsi idealisto jaunuolio, ieškojusio būties prasmės, troškusio dirbti, kurti, siekti grožio ir gėrio, gyvenimas.

Tik Marijampolės kapinėse Tauro apygardos partizanų memorialo lentoje iškalti žodžiai: Sigitas Bubnys-Gusaras, saugo jo šviesų atminimą.

Apie kitus prieš okupantus kovojusius Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius rašysime vėliau.

© 2010 „XXI amžius“