„XXI amžiaus“ neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę

2010 m. birželio 11 d., Nr. 1 (14)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Kauno kunigų seminarija bolševizmo metais

Vysk. Vincentas BRIZGYS

Kauno kunigų seminarijos kiemas
Jono LUKŠĖS piešinys

1940 m. birželio 15 dieną, kai Raudonoji armija okupavo Lietuvą, Kauno tarpdiecezinė seminarija baigė 1939–1940 akademinius metus. Ir seminarijos vadovybė, ir auklėtiniai skirstėsi atostogų, vieni kitų klausdami, ar dar teks susirinkti. Seminarijos likimas labai parūpo visai visuomenei. Ja domėjosi net tokie, kurie, atrodė, ja niekad nesidomėjo. Lietuviai ne bolševikai teiravosi, ar seminarija veiks, o visas bolševikuojantis elementas, su Kauno žydais priešakyje, jau pačioje pradžioje pradėjo stengtis, kad seminarija veikti negalėtų.  Iš raudonarmiečių pusės pradžioje nemalonumų nepatirta. Beieškodami būstinių karininkai ne kartą buvo užsukę į seminariją, tačiau užtekdavo net durininko paaiškinimo, kieno yra tie pastatai, ir raudonarmiečiai, net į vidų neidami, pasišalindavo. Užėjus bolševikams, po kelių dienų vienas aukštas jau naujos valdžios asmuo seminarijos vadovybei pranešė, kad Kauno žydų atstovai reikalauja Kauno miesto valdybų seminarijos rūmus atiduoti Kauno žydams ligoninei praplėsti ir ten pat įrengti darželį žydų ligoninės personalo vaikams. Buvęs vidaus reikalų ministeris (paskui Komisarų Tarybos pirmininkas) Gedvilas ir Kauno burmistras dr. Garmus pripažino, kad žydai tikrai yra reikalavę kunigų seminariją jiems atiduoti.

Norėdamas seminarijos būstinę bent nuo žydų apginti ir patirti naujų valdovų pažiūras į patį seminarijos veikimo faktą, pasidrąsinęs ryžausi susitikti su kai kuriais ano meto ministeriais, arba kaip kiti išsireiškė, drįsau kišti galvą liūtui į nasrus. Apsilankiau pas e. p. švietimo ministerį J. Žiugždą, pas e. p. užsienių reikalų ministerį Glovacką, e. p. ministerį pirmininką ir vidaus reikalų ministerį Gedvilą. Nors ministerijose rasdavau tuos pačius laisvės laiko tarnautojus, bet dabar, mane pamatę, jie pasijusdavo kažkaip nejaukiai.

Lankantis pas ministerius J. Žiugžda priimdavo mandagiai (pas jį buvau du kartus), būdavo pakankamai malonus ir kultūringas, kaip ir visuomet. Jis man leido aiškiai suprasti, kad seminarijos veikimas ar neveikimas nuo jo visai nepriklauso.

Pas Glovacką vykau su nemažu smalsumu. Jį dar atsiminiau iš Marijampolės gimnazijos antros klasės, kaip gražų, linksmą berniuką, bet jau tada „aušrininką“, o toliau atkaklų bolševiką. Įėjęs į jo kabinetą Glovacko nepažinau. Išbalęs, sunykęs, pasenęs, nors paties gražiausio amžiaus vyras. Buvo mandagus ir, kaip visiems jį pažinusiems, padarė įspūdį žmogaus, su kuriuo galima kalbėtis. Jis man patarė susipažinti su Sniečkumi ir Gedvilu tam atvejui, jei ateityje norėčiau ką nors laimėti. Susitikti su Sniečkum nebandžiau. Gedvilas priėmė šaltai, visa savo išvaizda ir kalbos tonu paliko pikto ir nervingo žmogaus įspūdį, nors mudviejų pasimatymai vykdavo gan korektiškai. Jis pripažino, kad žydai seminarijos reikalavo, kad tai sukėlė blogus jausmus net bolševikams ir kad tokio dalyko jis neleisiąs. Jeigu jau paimti, tai kam nors kitam atiduoti, tik ne žydams.

Lankydamas minėtus asmenis aiškinau, kad seminarija, vieša ar nevieša, vis tiek turi būti. Geriau leisti viešas seminarijas, nes tokias galima kontroliuoti, jose išauklėjami kultūringesni kunigai, o kartu kuriama kultūringesnė religijos forma. O kultūringai pasireiškianti religija visuomenei visais laikais ir bet kurioje valstybėje yra ir bus naudinga. Slaptos seminarijos galėtų išleisti tik pusiau išauklėtus kunigus, kurie sukurtų visai nesimpatišką religijos formą. Atrodė, kad bolševikų ministrai mano išvedžiojimams pritarė. Tačiau kiekvienas iš jų pastebėdavo, kad galutinio atsakymo negalį duoti. Man tai buvo ir be pasakymo aišku. Juk jie turėjo dar pasiklausti Pozdniakovo ir kitų maskolių. Gedvilas žadėjo duoti atsakymą už poros dienų.

Tuo pat metu jau veikė naujai suorganizuotas Kauno butų skyrius. Jo pirmininku tomis dienomis buvo inžinierius V-čius. Nežinia, ar kieno verčiamas, ar savo iniciatyva, vos pradėjęs eiti savo pareigas, jis tuoj sekvestravo Kauno arkivyskupo metropolito rūmų pirmąjį aukštą ir su savo įstaiga pats čia įsikurdino. Labai įkyriai grasindamas pats paimsiąs, jis nuolat reikalavo vis daugiau baldų, daugiau būstinių. Man belankant ministerius seminarijos reikalais, minimas V-čius įteikė raštą, kuriuo sekvestruojamos visos seminarijos būstinės. Tuo pat metu Gedvilas telefonu pranešė, kad bolševikinė Lietuvos vyriausybė leidžia Kauno kunigų seminarijai toliau veikti. Tai buvo pranešta V-čiui. Jis reikalavo vyriausybės nutarimo raštu. V-čius pats telefonu paklausė kažin kurios instancijos (rodos, Vyriausios butų valdybos) ir nusiramino. Seminarijai išdavė raštą, kad seminarijos pastatai nuo sekvestro atleidžiami.

Kelioms dienoms praslinkus, Butų skyriaus pirmininke buvo paskirta bemokslė fanatikė žydė Macevičienė. Tuoj prasidėjo pasikėsinimai į seminariją. Raudonarmiečių ir kitokių palydovų lydima, ji pati net kelis kartus tikrino seminarijos būstines. Galutinai rugsėjo 6 dieną pati Macevičienė, savo sekretoriaus, uolaus bolševiko Grabausko lydima, atnešė kan. P. Penkauskuo orderį, kad sekvestruojami visi seminarijos pastatai ir Arkivyskupo metropolito rūmai. Tokį raštą priimti ir pasirašyti, kad jis gautas, niekas nesutiko. Macevičienė su Grabausku nusileido, sekvestruodami tik II seminarijos rūmus.

Prasidėjo vėl lankymasis, skambinimai Gedvilui, Knyvai, dr. Garmui ir kt. Seminarijos pastatuose tilpo net kelios (seminarijos, Jakšto, bazilikos kapitulos) bibliotekos, bažnytinio meno muziejus. Ginant visa tai nuo raudonarmiečių, tikrai daug pastangų parodė dr. Garmus ir kiti miesto savivaldybės tarnautojai inteligentai. Seminarijos vadovybė, matydama, kad visų būstinių apginti neįmanoma, miesto valdybai pasiūlė II seminarijos rūmuose įrengti studentų bendrabutį. Tuo norėta apsaugoti nepaliestą biblioteką, kuri kai kuriais atžvilgiais Lietuvoje buvo pati vertingiausia. Buvusi miesto valdyba su dr. Garmum priešakyje buvo sukalbama. Su jais jau buvo susitarta. Atrodė pasiseks perkalbėti ir Vyriausiąją butų valdybą. Tačiau Macevičienė su Grabausku II seminarijos rūmų orderį atidavė raudonarmiečiams. Tokiu būdu ir komisarus, ir miesto valdybą, ir visus pastatė prieš įvykusį faktą. Tą pat popietę prie seminarijos rūmų raudonarmiečiai pastatė sargybą, kuri be pamainos išstovėjo nuo 16 iki 22 val. Nežinia, kada šiuodu vargšu būtų buvę pakeisti, bet, leidus pasinaudoti seminarijos raštinės telefonu, vienas jų paskambino į savo dalinį ir pranešė, kad juodu sargyboje komandiras užmiršo.

Tuo būdu, nepaisant padarytų žygių ir Komisarų Tarybos pažadų, seminarijos II rūmai rugsėjo 7 dieną buvo sekvestruoti. Kadangi kitų tinkamų būstinių neturėta, tai šiuose rūmuose liko seminarijos, kapitulos ir Jakšto bibliotekos – iš viso apie 90.000 knygų ir rankraščių. Bibliotekos salės liko užrakintos. Raudonarmiečiai žadėjo jų neliesti.

Telšių ir Vilkaviškio seminarijų trobesiai jau nuo pat bolševikų įsiveržimo buvo užimti raudonarmiečių. Vyskupų konferencijoje rugpjūčio 28–29 dienomis Telšių ir Vilkaviškio vyskupai pareiškė negalėsią pas save turėti seminarijų, nes raudonarmiečiai atsisakę iš jų būstinių išsikraustyti. Pareikštas noras laikinai jungtis su Kauno seminarija. Toje pačioje konferencijoje buvo nutarta laikinai pradėti darbą tik vienoje seminarijoje, bendroje visoms penkioms Kauno Metropolijos vyskupijoms.

Toje pačioje konferencijoje vyskupai paskyrė naują šiai jungtinei seminarijai vadovybę: rektorių – vysk. V. Brizgį, vicerektorių – kun. dr. P. Ramanauską, dvasios vadą – kun. V. Balčiūną, prefektą – kun. dr. P. Manelį. Tokiu būdu į seminarijos vadovybę ir profesūrą įėjo ir Telšių bei Vilkaviškio seminarijų personalas.

Savo konferencijoje vyskupai taip pat konstatavo, kad nepaisant bolševikų vyriausybės žygio, panaikinančio Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultetą, šis fakultetas Kaune veiks ir toliau Apaštalų Sosto jam suteiktomis teisėmis. Jo rektorium vyskupai paskyrė vysk. V. Brizgį, dekanu – vysk. V. Padolskį.

Mokslo metų pradžia paskelbta rugsėjo 11-ąją. Bolševikų invazijos paveikti seminarijos auklėtinių dalis išbėgiojo. Tačiau jų vietoje atsirado būrelis naujų drąsuolių. Mokslo metų pradžiai susirinko 175 auklėtiniai.

Kauno, Telšių, Vilkaviškio seminarijos turėjo kultūringai vedamus ūkius, kurie nors iš dalies padėdavo išlaikyti neturtingus auklėtinius. Telšių ir Vilkaviškio ūkiai liko formaliai nenacionalizuoti, bet raudonarmiečių užimti. Kauno ūkis buvo nacionalizuotas. Iš bolševikų valdžios laukti seminarijai subsidijų taip pat nebuvo vilties. Apie seminarijos veikimą ir jos reikalus buvo informuota katalikiškoji visuomenė.

Sekvestruoti seminarijos rūmai gana ilgą laiką stovėjo tušti. Bolševikai net ir sargybų čia daugiau nebestatė. Kauno miesto Butų valdyba kartą davė leidimą komjaunuolių būriui suruošti Seminarijos rūmuose pasilinksminimą. Šeštadienio vakare susirinko žydų, kitokių komunistuojančių, gatvės panų ir kėlė orgijas iki sekmadienio ryto. Rūmuose sugadino vandentiekį ir kanalizaciją, daug kur nuo sienų nutraukė ne tik elektros lempas, bet ir laidus. Gražią seminarijos salę ir kitas būstines prisigėrusieji taip bjauriai priteršė, kad net raudonarmiečiai pasipiktino. Jie areštavo orgijų ruošėjų atsivežtą fortepijoną, stalus ir kitus daiktus, kol bus išvalytas namas. Kol išvalė, keturios moters keikdamos darbavosi kelias dienas.

Spalio mėnesį į sekvestruotus rūmus buvo atkelta Lietuvos karo intendantūra. Gavusi tokius įnamius seminarija buvo labai patenkinta, nes tai buvo savi žmonės, buvo galima laisvai naudotis bibliotekomis. Tik gaila, kad mūsų karo intendantūra greitai likvidavosi, o seminarijos rūmus užėmė raudonarmiečių dalinys. Jie savo triukšmu, netvarka mums kasdien vis daugiau įkyrėjo, išmynė ir išvažinėjo gėles, rūmų aplinką apteršė.

Pradėjusi savo darbą seminarija iš pirmos dienos pajuto, kad visi lietuviai, nepaisant įsitikinimų skirtumo, ja domisi ir ją remia. Ta vidaus simpatija reikšdavosi gausiomis aukomis. Norėdamas visuomenės nuotaiką geriau pavaizduoti, suminėsiu kelis faktus. Vienos ligoninės visas personalas skirdavo kas mėnesį seminarijai tam tikrą procentą iš gaunamo atlyginimo. Keturios šeimos iš vadinamų liaudininkų susitarė apmokėti faktines vieno auklėtinio išlaidas. Viena darbininkė, uždirbanti per mėnesį 50 rub., pusę savo uždarbio skirdavo seminarijai. Kita jauna darbininkė, pati nieko neturėdama, seminarijai paaukojo, ką jai vertingiausio paliko mirdamas jos tėvas darbininkas – penkis aukso rublius ir laikrodį. Nedarant jokių ypatingų pastangų visuomenės teikiama parama seminarijai buvo tokia gausi, kad jau gruodžio mėnesį seminarija buvo viskuo apsirūpinusi ištisiems mokslo metams. Vyskupai dar prieš Kalėdas buvo paprašyti sulaikyti rinkliavas bažnyčiose, nes spontaniškų aukų buvo pakankamai daug. Įvairiose Lietuvos bažnyčiose buvo surinkta 128.236,66 rub. Daugumoje parapijų rinkliavos visai nebuvo daromos. Atskiri asmens, daugiausia kauniškiai, suaukojo 31.869,62 rub.

Nuo pat mokslo metų pradžios auklėtojų ir auklėtinių nuotaika buvo palyginti gera. Optimizmo buvo net tiek, kad apie mūsų sunaikinimą nebuvo galvojama, o buvo pasikalbama, kokiu būdu padarius savo įtaką raudonarmiečiams, kokiu būdu apaštalauti, jeigu tektų atsidurti patiems Raudonojoj armijoj ar Rusijoje… Auklėtinių darbo nuotaiką kiek gadino nuolat skleidžiami gandai apie mobilizaciją, seminarijos uždarymą ir kt. Seminarijos vadovybė jausdavo ir girdėdavo, kad Kauno komunistiškoji ir žydiškoji visuomenė seminarijos veikimo faktu yra labai nepatenkinta. Tylomis buvo laukiama visokių galimybių.

Tačiau gandams liekant gandais su jais apsiprasta. Tarp auklėtinių susikūrė gera darbo ir tobulinimosi dvasia. Be ypatingų nuotykių artėjo pirmojo semestro pabaiga. Advento paskutinio sekmadienio Vigilijos vakarą Katedroje seminarijos geradariams atsidėkojant buvo surengta  religinės muzikos ir giesmių valanda, kurioje dalyvavo seminarijos ir bazilikos chorai.

Pirmasis semestras buvo baigtas normaliu laiku. Auklėtiniai išsiskirstė Kalėdų  atostogų iki sausio 13 dienos, nes sausio 12-ąją, „rinkimų“ į Aukščiausiąją SSR Tarybą dieną, seminarijai būti ne atostogose atrodė būsią labai nepatogu.

1941 m. sausio 8 dieną Kauno vykdomasis komitetas nutarė, o Komisarų taryba pritarė sekvestruoti visas seminarijos būstines ir seminariją išblaškyti. Tačiau šio nutarimo nedrįsta skelbti prieš sausio 12 dieną. Laukta, matyti, kad nors likusieji Kaune seminarijos profesoriai ir patarnautojai atliktų balsavimo pareigą. Deja. Visą dieną laukę, prie balsavimo dėžių iš seminarijos nesulaukė nei vieno profesoriaus, nei vieno klieriko, nei vieno tarno, nei tarnaitės. Vienas politrukas, žydaitės lydimas, vėlai vakare apie 22 val. išėjo jų ieškoti. Pirmiausia pataikė pas rašytoją kun. M. Vaitkų. Šis, nors nepaprastai švelnus žmogus, besiklausydamas politruko „švietimo“ įpyko ir svečius išvarė lauk. Kitų ieškoti nesiryžo. Užtat 23 valandą pas prel. Jakubauskį įsiveržė du Vykdomojo komiteto nariai ir įteikė visų seminarijos būstinių sekvestro raštą. Juo įsakoma per 48 val. visas būstines palikti. Persikelti esą galima į Kulautuvą. Kitą rytą anksti man, kaip seminarijos rektoriui, prisistatė du karininkai – vienas šarvuočių majoras ir antras kazokų pulko kapitonas, pranešdami, kad seminarija turinti būti tuojau evakuota. Į seminariją pasiuntė kelis karininkus su kareivių būriu užimti vieną po kito evakuojamus kambarius. Karininkai pareiškė, kad pasiimti galima tik asmeninę nuosavybę, o visa, kas priklauso įstaigai, turi būti palikta. Buvome varomi iš seminarijos labai žiauriai – pro kareivių durtuvus. Kadangi klierikai dar rinkosi iš atostogų, tai jų patalynes, knygynėlius teko sunešti į seminarijos bažnyčią.

Tą patį rytą buvo telefonu informuoti visi vyskupai. Kan. M. Vaitkus ir kan. J. Meškauskas buvo nusiųsti pas Pozdniakovą skųstis ir prašyti mūsų būstines palikti. Pozdniakovas nieko aiškaus nepažadėjo.

Jis padarė priekaištą, kad seminarija nedalyvavo sausio 12 dienos balsavime, primindamas, kad mes, apsišvietę žmonės, turėtume suprasti, kad rusai šį kartą mus paėmė stipriai ir galutinai: nei Popiežius, nei Führeris, nei Ruzveltas iš Rusijos rankų mūsų daugiau neišvaduos.

Nors buvome visur apstatyti raudonarmiečiais, tačiau vakare ir naktį pavyko daug ką iš seminarijos nuosavybės išnešti raudonarmiečiams nepastebint. Kartais ir matydami nesusivokdavo, kas nešama. Antai eina iš seminarijos du klierikai, per katilo ąsą persikišę lazdą, ant viršaus užsidėję suolą, ant jo užmetę tuščią čiužinio maišą. Sargybinis duryse susistabdo, piktai klausdamas, ką neša. Tuodu taip pat piktu tonu atrėžia: „Argi nematai, kad suolą“. Raudonarmietis pasitraukia.

Kitą dieną pas Pozdniakovą, dalyvaujant NKVD komisarui Guzevičiui, lankėmės vysk. V. Borisevičius ir aš. Prašėme grąžinti seminarijos būstines. Pozdniakovas pirmiausia kreipėsi į mane: „Tai nedalyvavai balsavime?“

– Nedalyvavau, ir kiek kartų tokius balsavimus darysite, niekad nedalyvausiu, – atsakiau. Jeigu kelios partijos išstatytų savo sąrašus ir aš nė už vieną nebalsuočiau, ponui įgaliotiniui (ponu vadinamas neprieštaravo) būtų lengva tai suprasti. Tuo lengviau galima suprasti dabar. Apskritai esu tos nuomonės, kad mūsų dvasininkams nuo panašių politinių veiksmų visiems reikia susilaikyti, bet dalyvavusieji nebus bausti.

Mūsų audiencija pas Pozdniakovą užtruko daugiau kaip valandą. Jo asmuo padarė nepikto įspūdį, bet savo užimamai vietai jis buvo per daug menko išsilavinimo ir nusivokimo apie platesnio turinio klausimus. Vienas pas jį lankęsis labai teisingai jį charakterizavo, pavadindamas jį gudriu mužiku.

Pozdniakovas mums labai daug kalbėjo, įrodinėdamas, kad mes, katalikų dvasininkai, turime suprasti padėtį ir tapti pozityviai lojalūs naujai santvarkai. Mums nereikia turėti iliuzijų. Ant nykštukinės Lietuvos griūva „kolosas“ su dvidešimties metų patyrimu. Ko Rusijoje pasiekta per dvidešimtį metų, Lietuvoje užteksią dvejų–trejų metų. Kam mums seminarija, kam apgaudinėti jaunus vyrus, kurie, kol taps kunigais, jau nebeturėsią ko veikti. Antai Rusijoje dvasininkams nesą ko veikti.

Čia neiškenčiau. „Pone įgaliotini, parūpinki man leidimą nors su dešimčia kunigų laisvai pavažinėti po Rusiją ir pamatysite, ar ten tikėjimas yra dar, ar jau jo tikrai nebėra“.

– Tu jaunas žmogus, – atsakė Pozdniakovas, – pats turėtum pagalvoti, ką veiksi už kelių metų, kada tavęs niekas neklausys. Ką galėtum dėstyti Maskvos universitete?

– Maskvos universitete, – atsakiau, – galėčiau daug ką dėstyti.

Gyrėsi, kad esą daug kunigų, kurie eina su jais.

– Mes džiaugiamės, – atsakė vysk. V. Borisevičius: – Tokiu būdų mūsų bažnyčia apsivalo. O rusų patarlė sako: Net semji bez uroda.

Apskritai mūsų apsilankymas seminarijos reikalu greit virto Pozdniakovo paskaita lojalumo reikalu, o ši dar greičiau perėjo į pusiau religinį disputą. Nors Pozdniakovas visą laiką kalbėjo nervingai, bet karščiavimosi nebuvo nė iš vienos pusės. Galutinai prašant grąžinti būstines buvo atsakyta, kad iki pavasario tai nebus padaryta. Prašant pratęsti išsikraustymo terminą, Guzevičius pažadėjo, bet neištesėjo. Prašant leisti pasiimti inventorių, mokslo priemones ir kt., buvo pažadėta visa tai atiduoti, kai seminarija susitvarkys tolesniam veikimui. Ir šis pažadas nebuvo ištesėtas. Tokiu būdu seminarija turėjo palikti raudonarmiečių savivalei visą turėtą biblioteką, visas turėtas mokslo priemones, dantisto kabinetą, 130 geležinių lovų, 103 stalus, 9 rašomuosius stalus, 253 naujas kėdes, beveik visą virtuvės inventorių, daug kitokių baldų bei reikmenų, 200 ktm. paruoštų malkų, 70 t kokso, 200 cnt. bulvių ir daržovių. Visas šis turtas žuvo be jokio atlyginimo.

Evakuojant rektorato būstines, kuriose gyveno šeši seminarijos personalo asmenys, atsiųstas namus perimti ir evakavimą prižiūrėti aviacijos kapitonas labai susižavėjo kun. prof. M. Ražaičio radijo aparatu, kan. P. Penkausko gėlėmis ir kun. prokuratoriaus P. Juknevičiaus bute rastu seminarijos seifu. Jo nebuvo galima jokiu būdu įtikinti, kad prof. M. Ražaičio radijo aparatas yra tikrai radijo, o ne kas kita. Jis, pareiškęs visokių nuomonių, galutinai į savo bloknotą tarp kitų sekvestruojamų daiktų įrašė „radijo-barometr“. Iš visų šių daiktų jam pasisekė išsiderėti gėles – apie 80 vazonų oleandrų ir kitokių. Jas visas, rusams pabėgus, radome sunaikintas.

Rektorato namų trečiajame aukšte liko bažnytinio meno muziejus. Jis buvo laikomas jau suvalstybintas, ir mums kur nors evakuoti jį nebuvo leista. Pirmojo aukšto viename mažame kambarėlyje liko gyventi prof. dr. K. Fulstas. Jis, kaip Vokietijos pilietis, atsisakė išeiti, kol jam nebus duotas kitas tinkamas butas ir priemonės į jį persikelti. Prof. dr. K. Fulstas su raudonarmiečiais išgyveno beveik iki pat repatriacijos. Rusai juo labai stebėjosi, kad jis užsidaręs nuolat dirbdavo, kad nė kartą pas save neturėjo „linksmos kompanijos“. Kai jam paliekant butą jie tiksliai sužinojo, kas jis yra, negalėjo sau dovanoti, kam taip ilgai jį čia laikė. Prof. dr. K. Fulstui teko būti liudytoju, kaip Raudonosios armijos karininkai bažnytinio meno muziejaus eksponatus naudojo savo purviniems batams valyti. Tik daug vėliau muziejaus likučius tuometiniai jo valdytojai pergabeno kitur. Jis dar ir šiandien nėra atkurtas.

Seminarijos vadovybė nutarė susirinkusių ir išblaškytų auklėtinių atgal nesiųsti, o pasilikti Kaune, ieškoti butų ir laukti tolesnių pertvarkymų. Beveik kasdien buvo lankytasi pas Komisarų tarybos pirmininko pavaduotoją Brašiškį būstinių reikalu. Buvo liepta patiems susirasti būstines. Bet visi didesni pastatai jau buvo nacionalizuoti, o apie kurį kitą Brašiškiui vos užsiminus atsakymas būdavo neigiamas. Galutinai Brašiškis pareiškė, kad esą visų geriausia darbą nutraukti iki pavasario, o vasarą klausimas pats išsispręsiąs. Nepasakė, ką jis tokiu posakiu suprato: ar ruošiamą lietuvių į Sibirą išvežimą, ar gal savo viešpatavimo galą buvo numatęs.

Jau iš anksto buvo maža vilties, kad iš mano lankymosi pas Brašiškį kas nors gero išeitų. Todėl tuo pačiu metu ieškota privačių butų profesoriams, auklėtiniams, paskaitoms, valgyklai. Kad laikas veltui nebėgtų, kol susitvarkėm tolesniam darbui, diakonams buvo padarytos rekolekcijos, o 1941 m. sausio 19 dieną įšventinta 12 naujų kunigų.

Po savaitės jau buvo šiaip taip susitvarkyta darbui. Beveik visi profesoriai ir auklėtiniai buvo kur nors jau apsistoję. Kauno ir priemiesčių gyventojai, daugiausia darbininkai, patys pasisiūlė priimti pas save kas profesorių, kas klieriką. Seminarijos išvaikymo auklėtiniai nelabai pabūgo. Keli išstojo, keli išvyko į Vokietiją, o kiti pasiliko. Pradėjus darbą, licėjiniai kursai pamokoms rinkdavos į Bazilikos zakristiją ir prie jos esančią prelatų koplyčią, filosofijos klausytojai rinkdavosi į Šv. Trejybės bažnyčios zakristiją, I ir II teologiniai kursai – į prelato B. Česnio saloną, kurį jis paskyrė  mūsų reikalams, o pats tenkinosi mažu kambarėliu. III ir IV teologiniai kursai rinkdavosi į Šv. Sakramento (Studentų) bažnyčią. Valgyti profesoriai ir dalis auklėtinių rinkdavosi į valgyklą Valančiaus g. 6, o likusioji dalis – Laisvės al. 61, į p-lės Čekanauskaitės valgyklą. Netrukus prelatas Česnys profesoriams užleido savo virtuvę. Auklėtinių virtuvei ir valgomajam du mažu kambarėliu užleido to pat namo pirmajame aukšte Šv. Jėzaus Širdies seserys, pačios išsikeldamos kitur. Auklėtiniai valgydavo keliomis pamainomis. Vieniems valgant, kiti palaukdavo bažnyčioje ar kieme. Tokia būsena buvo įmanoma tik dėl nepaprasto patarnaujančių N. P. Š. M. Vargdienių seselių pasiaukojimo. Jų pastangomis ir apsukrumu buvo išgelbėta nemaža turto iš atimtos seminarijos.

Susirūpinta, kas daryti, kad raudonarmiečiai neužimtų seminarijos bažnyčios. Nors beveik visi liturginiai reikmens iš jos buvo išgabenti, tačiau palikti raudonarmiečių siautėjimui pačią bažnyčią, kaip šventą vietą ir meno kūrinį,  buvo per skaudu. Kan. P. Penkausko pastangomis susiorganizavo šiai bažnyčiai skirtas giesmininkų būrys, žmonės vieni kitus paragino kuo gausiausiai dalyvauti šios bažnyčios pamaldose. Beveik iki pat bolševikų išvarymo iš Lietuvos kan. P. Penkauskas šioje bažnyčioje kiekvieną šventadienį laikydavo pamaldas.

Nepalankiose gyvenimo ir darbo sąlygose visa buvo daroma, kad auklėtiniai būtų aprūpinti, kad nepritrūktų jiems jėgų ir ūpo dirbti. Tai buvo įmanoma dėl lietuviškosios visuomenės gausios ir nuoširdžios paramos. Auklėtinių gerą nuotaiką palaikyti padėjo gražus profesorių pavyzdys. Jie visi dirbo beveik nemokamai, kiti net pavalgyti turėdavo ateiti per visą Kauno miestą, bet visi buvo linksmi, optimistai, uolūs darbe. Ypač būdavo gera proga pataisyti slegiančią nuotaiką, kai jie susirinkdavo visi kartu į savo bendrą valgyklą, iš kurios vos prieš keliolika minučių būdavo išėję jaunieji teologai, išklausę paskaitas.

Ypač po seminarijos išblaškymo, auklėtinių disciplina ir elgesys rėmėsi vien pasitikėjimu ir gera valia. Priežiūra buvo sunkiai įmanoma. Tačiau dėlto seminarijos vadovybei neteko patirti nemalonumų dėl klierikų elgesio.

Nepaisant nepaprastai sunkių darbo sąlygų, dėl profesorių ir auklėtinių pasiaukojimo mokslas nenukentėjo: programos buvo išeitos, egzaminų rezultatai buvo nė kiek ne blogesni kaip kitų metų.

Šiuos nepaprastus mokslo metus nutarta baigti birželio 17 dieną: 15 dieną, šeštadienį, – paskutiniai egzaminai, 16 dieną, sekmadienį, –  klierikams teikiami įvairūs šventimai, 17 dieną, pirmadienį, – baigiamosios pamaldos, akademija… Dar prieš mokslo metų pabaigą seminarijos profesoriai vieną dieną pietų metu juokaudami aiškinosi, kad prieš birželio 17 dieną negali būti anglų radijo pranašaujamo greito karo Lietuvoje, nes nebūtų tvarkingai užbaigti mokslo metai.

Mokslo metų pabaiga buvo labai kukli. Šv. Sakramento (Studentų) bažnyčioje vysk. V. Padolskis, Teologijos fakulteto dekanas, aukojo skaitytas Mišias, buvo pagiedotas „Te Deum laudamus“, seminarijos vicerektorius kan. dr. P. Ramanauskas pranešė mokslo darbo rezultatus, seminarijos rektorius vysk. V. Brizgys trumpa kalba išreiškė padėką Dievui už globą, visuomenei už pagalbą, profesoriams ir auklėtiniams už drąsą ir pasiaukojimą, patarnavusioms vienuolėms už jų paaukotą vargą.

Šiais sunkiais metais seminarija į darbą išleido 12 naujų kunigų. Teologijos fakultetas vienam suteikė daktaro laipsnį. Vienas Teologijos fakulteto studentas kun. J. Stanulis mirė džiova.

Tenka paminėti, kad gegužės mėn. pabaigoje vysk. J. Kukta ir vysk. V. Borisevičius visų Lietuvos vyskupų vardu lankėsi pas Pozdniakovą ir Gedvilą, įteikdami jiems memorandumą dėl vyriausybės nusižengimų Konstitucijai, dėl lietuvių apskritai ir tikinčiųjų paniekinimo savame krašte. Be kita ko, memorandume ir atsilankymo proga žodžiu buvo reikalauta sugrąžinti sekvestruotas seminarijos būstines arba duoti seminarijai tinkamas kitas. Pozdniakovas ir Gedvilas vyskupų delegaciją šį kartą priėmė labai piktai. Jie pareiškė, kad Komisarų taryba nutarė uždrausti seminarijos veiklą. Ši žinia seminarijos personalui nebuvo paskelbta, kad per anksti nuotaikos negadintų.

Savo pažado komisarai ištesėti nespėjo. Visi seminarijos ir arkivyskupo rūmuose gyvenę raudonarmiečiai birželio 22-osios rytą buvo pašaukti į aerodromą, kur atbėgę rado jau sudaužytus savo lėktuvus.

Tą pačią dieną iš Kauno bėgo ir komisarai. Iš seminarijos raudonarmiečiai taip ūmai bėgo, kad liko jų šautuvai, minos, virtuvės ir kt. Seminarijos trobesiai, išskyrus Maironio namus, liko nenacionalizuoti, bet raudonarmiečiai pabėgo nesumokėję nuomos už būstines, neatsiteisę už seminarijos turtą.

Sunku atpasakoti, kokią teko rasti seminariją iš jos pabėgus raudonarmiečiams. Visa tegul pavaizduos nors šios dvi smulkmenos. Pildami virtuvėje ant grindų visokias paplavas, raudonarmiečiai užkimšo vandenio nutekėjimo grindyse angas, tačiau paplavas vis tiek pylė ant grindų. Kai jau nebegalima buvo vaikščioti, pasidėjo ant grindų plytas, ant jų tiesė lentas ir jomis vaikščiojo. Paplavų liko tiek, kiek negalėjo nutekėti per slenkstį. Musių čia liko milijardai.

Išvalius I seminarijos rūmus jokiu būdu nesisekė iš vienos auditorijos dvokiantį kvapą pašalinti. Atidžiau apžiūrėjus, auditorijos kampe buvo rastos išpjautos grindys, išpjauti grindų galai sukalti ir tuo dangčiu uždengta išpjautoji skylė. Po grindimis yra apie metro aukščio tuštuma. Čia supiltos namo sąšlavos, tuščios konservų dėžės, džiovintų žuvų atliekos ir kita. To mėšlo teko išimti net kelis vežimus. O tame pat kambaryje raudonarmiečiai miegodavo. Bendrą seminarijos vaizdą tesusidaro kiekvienas prisiminęs, kad seminarijoje gyveno ne karininkai, bet eiliniai kareiviai.

Ypatingais seminarijos nuostoliais tenka laikyti tris, nors ir atbėgėlius iš pirmiau bolševikų okupuotų teritorijų, auklėtinius vienuolius, išvežtus į Sibirą, ir diakoną Stulginskį, žuvusį karo metu. Labai daug nukentėjo seminarijos biblioteka, kurią iš raudonarmiečių paimti seminarijos vadovybei nebuvo leista, o kiti taip pat nepasirūpino ja.

Kad nukentėjo sienos, langai ir stogai, tai menkas daiktas. Svarbu, kad yra tolesnio darbo galimybei viltis.

„Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“,
t. 1, trečioji laida, 1942

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija