Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Atmintis

Nežinomos legendos

Tęsiame rašinių ciklą apie Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius, paaukojusius save vardan visų mūsų gražesnės ir teisingesnės ateities.

Vincas PECKUS

Vaclovas Navickas-Perkūnas

(1909–1946)

Vaclovas Navickas gimė 1909 m. Marijampolės apskr., Pakirsnių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 25 ha žemės, kurią labai kruopščiai prižiūrėjo ir dirbo. Meilė namams, pagarba žemei ir darbui buvo būdingas šios šeimos bruožas, persiduodantis iš kartos į kartą. Navickai augino šešis vaikus, kurie iš mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi pareigingumo, meilės gimtajam kraštui.

Vaclovas, baigęs vietinę pradžios mokyklą, mokslą tęsė Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Čia išryškėjo jo matematiniai gabumai bei kiti polinkiai. Vaclovas buvo darbštus, pareigingas, patriotiškai nusiteikęs, todėl 1930 metais baigęs gimnazijos matematinio profilio aštuntąją klasę ir gavęs atestatą įstojo į Kauno Antano Smetonos karo mokyklą. Ją baigė 1932 metais, įgijęs pėstininkų jaunesniojo leitenanto laipsnį. Tarnybą pradėjo Marijampolės LDK Vytenio pulke.

Vaclovas iš prigimties buvo kuklus, bet linksmas, mielai  bendraujantis ir draugiškas, mėgiamas tarnybos draugų ir kareivių. Turėjo stiprų, gerą balsą. Karo mokyklos rikiuotėje įpratęs vesti dainą, tą mielai praktikuodavo ir pulke. Buvo itin kuklus ir jautrus. Kai jam, kaip karininkui, buvo paskirtas kareivis pasiuntinys, turėjęs atlikti visus ruošos darbus, sutrikęs jaunasis karininkas teigė, kad jam pasiuntinys visiškai nereikalingas, nes jis pats gali viską pasidaryti ir susitvarkyti. Labai mylėjo ir gerbė savo tėvus bei namus. Turėdamas galimybę, važiuodavo į tėviškę ir namiškiams padėdavo atlikti ūkio darbus. Pulke pasižymėjo kaip geras sportininkas ir šaulys. Ne kartą šaudymo varžybose laimėjo prizines vietas, buvo apdovanotas asmeninėmis dovanomis, sumaniai organizuodavo įvairius renginius bei šventes. 1938 metais vedė lenkaitę Ireną Zofiją Olšauskaitę, kurią pamilo dar mokydamasis gimnazijoje. Nors kaip karininkas, vesdamas svetimšalę, turėjo daug nemalonumų, bet savo meilės neišsižadėjo. Jaunoje šeimoje augo dukra Danutė ir sūnus Gediminas.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, buvo iškeltas į Jonavą, vėliau į Vilnių, iš ten – į Pabradę. Kilus karui su daliniu evakuotas į  rytus. Vaclovui, kaip ir daugeliui kitų, pavyko pabėgti. Užėjus vokiečiams, grįžo į Vilnių ir pradėjo tarnybą savisaugos daliniuose. Netrukus, suvokęs, ko siekia vokiškieji okupantai, iš savisaugos dalinių pasitraukė ir su šeima pasiėmęs būtiniausius daiktus išvažiavo į tėviškę.

Artėjant antrajai sovietinei okupacijai Vaclovas pasiryžo likti Lietuvoje ir tarnauti tėvynei. 1944 m. rugpjūčio mėnesį gavo šaukimą į okupantų armiją. Tariamai išvažiavęs į šaukiamųjų surinkimo punktą, sutemus grįžo į namus ir pradėjo pogrindinę veiklą.

Sūsninkų miške netrukus susitelkė nemažas besislapstančių vyrų būrys. Matydamas jų nusiteikimą ir norą priešintis baisiai okupacijai, Vaclovas  ryžtasi šiam būriui vadovauti. Metų pabaigoje pasirenka Perkūno slapyvardį, dėl to būrys irgi pavadinamas Perkūno vardu. Kadrinio karininko vadovaujamas vos susiformavęs partizanų būrys pasižymėjo aktyvumu ir drausmingumu, dalyvavo daugelyje partizaninių išpuolių bei operacijų, nors beprasmiškų, pražūtingų mūšių stengėsi išvengti. 1945 m. vasario mėnesį Perkūno vadovaujami partizanai užėmė Rudaminos miestelį ir išvadavo ten buvusius politinius kalinius. 1945 m. pavasarį Vaclovas, sujungęs partizanų padalinius, veikusius Sangrūdos, Rudaminos, Krosnos, Liudvinavo, Kalvarijos apylinkėse, suformuoja Perkūno rinktinę, kuriai priklausė apie 500 kovotojų. 1945 m. rugpjūčio mėnesį įkūrus Tauro apygardą, oficialiai patvirtinamas Perkūno rinktinės vadu. 1946 metais apygardos vado įsakymu rinktinė pavadinama Gedimino vardu, jos vadas V. Navickas gauna Auksučio slapyvardį. 1946 m. balandžio mėnesį paskiriamas Tauro partizanų apygardos vado pavaduotoju, kartu eina ir Gedimino rinktinės vado pareigas, dalyvauja visose pagrindinėse apygardos štabo veiklos srityse. Dažnai laiką leidžia su  kovotojais, mielai lankosi savo rinktinės teritorijoje, visais klausimais turi tvirtą nuomonę, nors ne visada ji buvo priimtina kitiems štabo nariams. Žuvus apygardos vadui Mykolui-Jonui, Ryto slapyvardžiu laikinai vadovavo apygardos partizanams.

1946 m. spalio mėnesį V. Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas su kitais kovotojais traukdamasis iš NKVD dalinių apsupties žuvo Paliūnų kaime, Rudaminos valsčiuje. Sužinojęs apie jo žūtį Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje rašo: „Iš Mindaugo sužinojau, kad šių metų spalio  mėnesio 28 dieną žuvo ponas Auksutis… Prisiminiau tą laiką, kurį praleidau kartu su Auksučiu, tas keliones, nakties žygius, tuos pavojus, kuriuos kartu pergyvenome. Gi šiandien jo mūsų tarpe jau nėra. Tai žmogus, kuris daugelio buvo nesuprastas ir neįvertintas“.

1999 metais kapitonui Vaclovui Navickui buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir išduotas Kario savanorio pažymėjimas Nr. 0065, kuris liudija, kad nepriklausomos Lietuvos karininkas tėvynei duotą priesaiką garbingai įvykdė.

Petras Medelis-Delfinas
(1923–1947)

Petras Medelis gimė 1923 metais Vilkaviškio rajone, Vidgirių kaime, ūkininkų Jono Medelio ir Marijos Lazauskaitės-Medelienės šeimoje. Turėjo dvi seseris ir brolį. Buvo vyriausias sūnus keturių vaikų būrelyje. Per nelaimingą atsitikimą tėvas susižeidė akį ir negalėjo dirbti sunkių ūkio darbų. Visa šeima persikėlė gyventi į Marijampolę. Čia Petras pradėjo mokytis. Baigęs Petro Armino šešiametę mokyklą, mokslą tęsė Rygiškių Jono gimnazijoje. Tačiau  prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir bolševikų okupacija pakeitė visos Lietuvos ir Petro gyvenimo tėkmę. Baigęs keturias gimnazijos klases, susiranda darbą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Gimęs ir augęs nepriklausomybės metais, išauklėtas to meto dvasia, Petras jau turėjo tvirtus moralinius pagrindus bei aiškią gyvenimo sampratą ir suvokė, kad atėjo sunkių išbandymų metas, reikalaujantis iš kiekvieno žmogaus nuoseklaus apsisprendimo, kaip toliau gyventi, kuriuo keliu pasukti.

Jaunystės laikų geriausias jo draugas, žinomas dailininkas keramikas Jonas Kvedaravičius, iki mirties gyvenęs Berlyne, atsiminimų knygoje „Pasmerktas mirti vermachto tanke“ rašo: „Prieš sudarant Hitlerio–Stalino paktą, vyko derybos tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų. Tarp bolševikinės Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos prieš tai vyko  ideologinė kova, todėl mes visi buvome labai nustebinti, kad du ideologiniai priešai pasirašė nepuolimo ir prekybos paktą…

Lietuvos žmonės labai greitai suprato šios sutarties esmę. Visiems, blaiviai galvojantiems ir realiai vertinantiems politinę padėtį, buvo aišku, kad tarp nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas neišvengiamas, jis tik atidėtas. Sutartis buvo naudinga abiem diktatūroms“.

Todėl neatsitiktinai abu jaunuoliai, Jonui repatrijuojant į Vokietiją, lyg nujausdami artėjančių įvykių tragizmą, labai jautriai išgyveno atsiskyrimo momentą. „Atsisveikinau su savo geriausiu jaunystės draugu Petru. Nuėjome prie mūsų mylimos Šešupės, rūkėme „Filtros“ cigaretes, springome kaip nerūkaliai nuo dūmų ir apsikabinę verkėme. Jautėme, kad mūsų saulėta vaikystė pasibaigė“, – rašė J. Kvedaravičius. Tolimesni gyvenimo įvykiai parodė, kad vaikino nuojauta buvo išties pranašiška.

Fašistinės okupacijos metais Petras, kaip ir dauguma to meto lietuvių jaunuolių, atsisakė tarnauti vokiečių kariuomenėje ir ne kartą buvo priverstas slapstytis. Kai J. Kvedaravičius, jau kaip vermachto kareivis, 1943 metais atvyko į Marijampolę ir apsilankė Medelių šeimoje, į klausimą, ką lietuviai dabar mano apie sovietus ir vokiečius, Petras atsakė dainos žodžiais: „Dvi birbynės, vienas tonas./ Viens raudonas kaip šėtonas,/ Kitas rudas kaip šuva“. Petras jau tada teisingai vertino situaciją ir suprato, kad Stalino ir Hitlerio sandėris buvo pragaištingas Lietuvai bei jos nepriklausomybei. Todėl prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Petras nesutiko tarnauti ir kito grobiko armijoje. Jis pasitraukė į pogrindį ir įsitraukė į antisovietinę veiklą. Kelerius metus jam teko dirbti ligoninės sandėlininku, todėl išsaugojęs gerus ryšius su ligoninės darbuotojais turėjo galimybę aprūpinti partizanus būtiniausiais vaistais bei kitais medikamentais. Atlikdamas įvairias pogrindžio užduotis ne kartą lankėsi Paliose ir kituose partizanų „draustiniuose“. Tapo ryžtingu, nepamainomu partizanų ryšininku, patyrė daugybę pavojų ir sunkių išbandymų, o kartą persišaldęs taip sunkiai susirgo, kad tik namiškių ir medikų pasiaukojimas bei rūpestinga globa bebaimį ryšininką pakėlė iš mirtinos ligos patalo.

Petro sesuo Ona Pilypienė prisimena, kad brolis buvo linksmas, energingas, kupinas entuziazmo ir optimizmo, mėgo dainą ir muziką, pats grojo armonika ir gitara, buvo  aktyvus saviveiklininkas, netgi namuose organizuodavo mini spektaklius bei montažus, ypač mėgo lyrišką poeziją. Vienas iš mėgiamiausių jo poetų buvo P. Vaičaitis, kurio elegijas ir eilėraštį „Yra šalis“ dažnai deklamuodavo šeimos vaidinimuose. Seserims tyliai dainuojant, Petras su jauduliu deklamuodavo elegijos ir jaunatviškos romantikos, o kartais ir tragizmo prisodrintus eilėraščius, kurių atmintinai daug mokėjo.

Naktį mus lydi klajūnas sietynas,
O pasitinka rytų pazarai.
Ei, tai valuže, laisvoji šalele,
Mums su širmaisiais lėkti žirgais.

Su grauduliu sesuo mena brolio itin mėgtą ir dažnai kartotą posmą.

Pokario metais Medelių namuose dažnai lankėsi partizanai, čia buvo įrengta slėptuvė ir visa šeima tapo aktyvia pogrindžio rėmėja. „Tapti partizaninio sąjūdžio rėmėjais bei ryšininkais mums buvo visiškai priimtina ir natūralu, – pasakoja Ona Pilypienė. – Nepriklausomos Lietuvos laikais dalyvaudami pavasarininkų ir kitų patriotinių organizacijų veikloje, mes buvome įsisąmoninę to meto jaunimo šūkį „Dievui ir Tėvynei“, todėl ir juodžiausiais okupacijos metais stengėmės vadovautis šio šūkio idėja. Nors tėvai suprato, į kokį pavojų pateko mūsų šeima, tačiau neprieštaravo šiai veiklai, nebent mama paaimanuodavo, kad neturės galimybių visų mūsų, pakliuvusių į lagerius, aprūpinti maistu, tuo tarpu tėtis gana tvirtai pabrėždavo, kad negalima leistis būti niekinamiems ir engiamiems“.

1945 metais apie jų namuose esantį bunkerį kažkas pranešė čekistams. Prasidėjo kratos ir kitos represijos. Seserys Ona ir Albina buvo suimtos, o Petras tapo partizanu. Patašinės, kurioje tuo metu gyveno Medeliai, klebonas Mykolas Žemaitis, gerbęs Petrą ir nuoširdžiai su juo bendravęs, siūlė jaunuoliui įsidarbinti bažnyčios tarnautoju ir gavus reikalingus dokumentus legalizuotis, tačiau Petras nenorėjo laužyti priesaikos ir pasiryžo eiti tuo keliu, kuriuo tuo metu ėjo daugelis dorų, patriotiškai nusiteikusių lietuvių.

Kaip patyręs ir rimtas pogrindininkas, netrukus buvo paskirtas į Tauro apygardos štabą bei „Geležinio vilko“ būrio kovotojų gretas. Buvęs partizanas, Vyčio kryžiaus ordininkas Petras Gumauskas teigia, kad P. Medelis-Delfinas buvo itin drausmingas, ryžtingas ir drąsus kovotojas, iki paskutinės gyvenimo dienos kruopščiai bei sąžiningai vykdęs visas skirtas užduotis ir išliko ištikimas partizano priesaikai.

Petras Medelis-Delfinas žuvo 1947 m. vasarą Liepynų kaime, ištikimų partizanų rėmėjų Gumauskų sodyboje, kai joje besiilsinčius septynis kovotojus apsupo gausus čekistų būrys. Mūšio metu kartu su Petru žuvo Vincas Žvingila-Šarūnas ir Vladas Senkus-Leninas, kitiems keturiems, nukovus keletą okupantų ir pralaužus apsupimo žiedą, pavyko pasprukti. Žuvusiuosius kartu su suimtaisiais Gumauskais čekistai atgabeno į  saugumiečių būstinę, Bagdono namą. Partizanų palaikai, kaip visada, dar buvo niekinami būstinės kieme, o vėliau paslėpti bei užkasti iki šios dienos tiksliai nežinomoje vietoje.

Petro draugas Jonas Kvederavičius, buvęs vokiečių armijos kareivis, patyręs sovietų belaisvių stovyklos išgyvenimus bei kančias, savo prisiminimų knygoje rašo: „Sužinojau, kad mano geriausias draugas Petras Medelis-Delfinas žuvęs kaip partizanas. Kai man karas pasibaigė ir aš grįžau iš nelaisvės, mano draugui karas tik prasidėjo. Kaip buvęs kareivis, stengiausi įsivaizduoti jo, Lietuvos partizano, dvasinę ir fizinę būseną. Ji man atrodė tokia baisi, kad mano paties karo išgyvenimai virto tiesiog niekais. Mano draugą ir kitus Lietuvos partizanus visą laiką lydėjo nepaprastai didelė dvasinė ir fizinė įtampa, šaltis, alkis, nuolatinis persekiojimas, silpna vilties kibirkštėlė, vilties praradimas ir išeities nebuvimas… Mano akyse tas viskas viršijo žmogaus jėgas. Lietuvos partizanams, ypač geriausiam savo jaunystės draugui, jaučiu didžiausią pagarbą“.

© 2010 „XXI amžius“